Muziejininkas ir kolekcionierius J.M.Raingeard’as: “Kolekcionavimas - tai ne verslas, o aistra” (nuotraukos)

Svečiai apsilankė ne tik mugėje, bet ir naujojoje Nacionalinėje dailės galerijoje, Šiuolaikinio meno centre, Genocido aukų muziejuje, įvairiose galerijose ir dailininkų dirbtuvėse. Nepaisant įtemptos darbotvarkės, Jeanas-Michelis Raingeard'as rado laiko atsakyti į keletą klausimų.

- Norėjau pamatyti, kas vyksta šiame regione. Turiu galvoje Baltijos šalis, taip pat Ukrainą ir Baltarusiją. Vilniaus mugėje visų šių šalių meną buvo galima pamatyti vienoje vietoje. Dauguma čia pristatytų menininkų nėra rodomi už regiono ribų. Nepamatysi jų nei Bazelio, nei Paryžiaus ar Niujorko meno mugėse. Taigi mane ir dar kelis mūsų asociacijos narius atviliojo paprasčiausias smalsumas (juokiasi).

- Tikrai ne. Ir, mano manymu, meno mugė yra daug svarbesnė negu bienalė. Nes kūrinius bienalei dažniausiai atrenka vienas ar keli žmonės, o meno mugė - tai verslas, laisvoji rinka. Ji aprėpia platesnę meno panoramą. Rodoma ne vien pagrindinė srovė, o visiems žinomų ir populiarių dailininkų darbai.

Meno mugėje galima surasti įvairesnių kūrinių, patenkinti savo smalsumą. Vienas darbas nutapytas taip, kaip tapyta senovėje, o kitame dailininkas panaudojo naujausias technologijas.

Todėl manau, kad ne tik Vilniui ar Lietuvai, bet visam regionui labai svarbu turėti vietą, kur galėtų būti įsuktas meno verslas. Dėl vienos labai svarbios priežasties - menininkai turi parduoti kūrinius, kad galėtų išgyventi.

- Žinoma. Nemažai galerijų yra mažesniuose miesteliuose, joms ypač svarbu dalyvauti tokiose mugėse - susipažinti su kolegomis, pamatyti naujų menininkų, su kuriais galėtų bendradarbiauti.

Juk mugėse galerijos renkasi menininkus kaip klubai futbolininkus - štai tas tikrai perspektyvus, kodėl negalėčiau būti jo atstovas kitame mieste ar šalyje?

- Man ART VILNIUS buvo labai įdomus. Žinoma, organizatoriai stengėsi surinkti geriausių regiono galerijų kolekciją. Tai nėra visai laisva rinka, nes laisvoje rinkoje negali būti jokios atrankos.

Kalbant apie šios mugės „lygį“, jei apskritai galima čia vartoti šį žodį, jis taip pat geras. Tai, ką matėme Vilniuje, tikrai nėra šlamštas, tačiau ir tarptautinis svarbiausių Europos mugių lygis dar nepasiektas.

Kita vertus, ką reiškia „tarptautinis lygis“? Prieš keturias savaites lankiausi šių metų Venecijos bienalėje ir turiu pripažinti: kaip ir visada, bet šiais metais ypač, dauguma atradimų laukė nedidelių šalių paviljonuose už Giardini ribų.

- Jau trečia ar net ketvirta bienalė iš eilės, kai mane labai sudomina Baltijos šalių paviljonai. Jūs turbūt žinote, kad Venecijoje yra dvi paviljonų rūšys. Miesto parke Giardini įsikūrę oficialūs, daugiausia senųjų šalių paviljonai, o kiti išsibarstę po visą miestą.

Per paskutiniąsias bienales daugiausia atradimų buvo už Giardini ribų. Tai ir Irano, ir Afganistano paviljonai. O šiemet vienas iš pačių įdomiausių yra Lietuvos paviljonas.

Žilvinas Kempinas - puikus menininkas. Mes, prancūzai, gana gerai žinome jo darbus, nes Palais de Tokyo jis porą kartų dalyvavo grupinėse parodose. Jo instaliacija, įrengta Scuola Grande della Misericordia, tikrai puiki. Mums, prancūzams, žinoma, labai malonu įsitikinti, kad laikas, Kempino praleistas Alexanderio Calderio studijoje, buvo jam iš tikrųjų naudingas. Nors instaliaciją „Tūba“ jau buvau matęs Prancūzijoje, bet Venecijoje mane tiesiog apstulbino šio darbo jėga.

- Apie tai bus galima pagalvoti ateityje. Mugėje mačiau daugybę žmonių, kurie smalsiai apžiūrinėjo kūrinius. Vadinasi, Lietuvoje yra pakankamai didelis susidomėjimas vizualiuoju menu. Vis dėlto pačioje pradžioje atranka turėtų būti labai liberali.

Kalbėjausi su Lietuvos nacionalinės dailės galerijos direktore Lolita Jablonskiene. Man labai patinka šis naujas muziejus, tie du juodi ekranai yra crazy (juokiasi). Labai įspūdingas ir pastato vidus. Nustebau, kai galerijos direktorė man paaiškino, kad viena pastato dalis - tai senas muziejus. Juk jis ne toks ir senas. Ką reiškia muziejui kelios dešimtys metų? Šiaip ar taip, architektų darbas - puikus.

Jablonskienė pasakojo, kad šiuo metu nuolatinėje ekspozicijoje rodoma labai daug autorių, labai daug kūrinių, kad publika pamatytų skirtingus stilius, skirtingus kūrybos metodus - visą XX a. lietuvių meno istoriją. Nenuostabu, kad kai kuriose salėse tų darbų ant sienų yra gerokai per tiršta, bet ne vaizdo elegancija šiuo metu svarbiausia.

Tas pats tinka ir mugėms. ART VILNIUS yra ne tik verslo, bet ir edukacijos vieta. Juk švietimas - tai ne tik kalbos ir įvairios konferencijos, tai ir žiūrėjimas, gebėjimas vertinti kuo įvairesnius meno kūrinius.

- Kai kuriuose Prancūzijos muziejuose, o ir kitur Europoje, menotyrininkai taip griežtai atrenka darbus, kad ekspozicija nukreipia žiūrovus tik viena - kuratoriaus numatyta kryptimi.

O juk muziejai - tai vieta, kur turėtų formuotis piliečių įprotis motyvuotai rinktis. Jei įpranti atsirinkti, kas tau patinka ir kas yra mene vertinga, išsiugdai kritinį požiūrį ne tik į meno kūrinius, bet ir į kitus dalykus. Lengviau gali priimti net ir politinius sprendimus. Pavyzdžiui, pasirinkti vieną iš daugelio kandidatų į kokį nors postą.

Muziejus - tai vieta, kur galima susipažinti su kontroversiškiausiomis idėjomis, įsitikinti, kad žmogaus išraiškos būdų gausa yra begalinė, tačiau ir joje įmanoma susigaudyti ir atsirinkti, kas artima tau pačiam. Muziejuje mokomasi lyginti vieną darbą su kitu, diskutuoti apie privalumus ir trūkumus, keistis nuomonėmis.

Todėl ir mugėje mane labiausiai žavi galimybė laisvai rinktis. Atsivertę mugės katalogą, pamatysite didžiulę įvairovę. Nuo lietuvių tradicinio meno iki videodarbų ar konceptualių kūrinių.

Ne taip svarbu, kad didžioji dalis menininkų šioje mugėje nėra labai konceptualūs. Jie daugiau remiasi klasikiniu dailės supratimu - žaidžia linijomis, formomis ir spalvomis, tame dažniausiai nėra jokios idėjos. Tai nėra „smegenų menas“.

- Pirmiausia reikia atsiminti, kad tai pirmoji mugė, ir vyko ji per pačią krizę. Be to, girdėjau, kad Lietuvoje dar labai menkos kolekcionavimo tradicijos.

Meno mugė - tai verslas, tačiau šioje situacijoje tai susiję ir su kultūros politika. Mugė ne mažiau svarbi už naują Nacionalinę dailės galeriją, nes tai pirmas žingsnis normalios meno rinkos link. Žingsnis po žingsnio ir atsiras daugiau kolekcininkų, nes žmones įtraukia tas žaidimas.

Mugėje žiūrovai jaučiasi daug laisviau negu galerijoje ar muziejuje. Jiems įprastas pirkėjo vaidmuo, todėl karštai aptarinėja kūrinius, renkasi, svarsto jų kainas...

Deja, nesu buvęs Kijeve, bet nė kiek neabejoju, kad ten atidarytas Šiuolaikinio meno centras, kuriame rodoma garsioji Viktoro Pinčuko kolekcija, yra labai svarbus dalykas. Tačiau vis tiek mažiau svarbus negu tokia meno mugė kaip ART VILNIUS.

Meno centre žmones varžo ir Pinčuko, ir jo eksponuojamų garsių menininkų autoritetas, o mugėje jie laisvai dėsto savo nuomonę. Jie gali įsivaizduoti esantys rimti kolekcininkai, galintys nusipirkti bet kurį darbą. Tai duoda žmogui daugiau negu meno institucijų (mažiau išprusę meno mylėtojai jų dažnai net prisibijo) primetamos žiūrėjimo, suvokimo, vertinimo strategijos.

Jei būčiau Lietuvos kultūros ministras, padaryčiau viską, kas įmanoma, rasčiau lėšų, kad įvyktų ir antra, ir trečia mugė ART VILNIUS. Nes tai nėra tik verslo, tik rinkos dalykai. Tai labai svarbus kultūros veiksnys.

- Taip. Visa mūsų delegacija - 9 žmonės - lankomės pirmą kartą. Didžiausia Vilniaus problema - jį pasiekti. Šešios valandos kelionės, keltis tenka labai anksti, skristi su persėdimais.

O šiaip Vilnius turi viską, kas būtina, kad turistai jį pamėgtų. Pats miestas - puikus, muziejai - geri, barai ir restoranai - neblogo lygio, pragyvenimo kaina nelabai didelė. Tik susisiekimas - siaubingas.

- Taip, aš turiu nedidelę kolekciją. Dauguma mūsų asociacijos narių, atvykusių į Vilnių kartu su manimi, taip pat kolekcininkai. Perku daugiausia piešinius, darbus ant popieriaus. Nes tai daug patogiau nei kolekcionuoti, pavyzdžiui, instaliacijas. Vakarų Europoje mes neturime tokio dydžio namų ar apartamentų kaip Niujorke, kur gali tilpti net ir didžiausios kolekcijos.

- O jūs nežinote, kodėl? Mano šeima nebuvo labai susijusi su menu, tėtis daugiau domėjosi literatūra negu daile. Matyt, mano atveju tai liga, koks nors virusas (juokiasi). Ir tikrai nežinau, kur tą virusą pasigavau.

- Dauguma prancūzų kolekcininkų yra mėgėjai. Mes neinvestuojame taip, kaip JAV kolekcininkai, iš to darantys rimtą verslą. Tačiau todėl ir nesame didelių sandorių kaliniai.

Finansų krizė šiemet mus palietė mažiau nei kitas šalis. Nes, jei perki kūrinius už tūkstantį, dešimt tūkstančių ar penkiolika tūkstančių eurų, tai net ir per krizę gali sau tą leisti. Tačiau, jei tavo meno pirkiniai prasideda nuo šimtų tūkstančių ar milijono, tuomet krizės laikais tai darosi nebeįmanoma.

Meno rinka ir meno mugės Prancūzijoje daugiausia palaikomos mėgėjų. Tai tinkamos vietos ir dideliems sandoriams, tačiau daugiausia darbų vis dėlto nuperka kolekcininkai mėgėjai. Kolekcionavimas - tai ne verslas, o aistra.