Tenisininkas R.Muraška: „Grįžau į Lietuvą, nes noriu, kad mano vaikai būtų lietuviai“ (nuotraukos)

Nors 18 metų savo gimtosios šalies rinktinei atstovavusiam klaipėdiečiui ir nebuvo rimtos konkurencijos ant Long Ailendo (NY) „Claytime“ teniso klubo grunto aikštelės, šiuo metu Vilniuje apsigyvenęs lietuvis buvo nustebintas užjūryje gyvenančių tautiečių svetingumu ir gera varžybų organizacija.

Kol teniso kortuose kovojo Amerikos lietuviai, su Rolandu pakalbėjome apie jo kelią į didįjį tenisą, problemišką sporto finansavimą Lietuvoje bei perspektyvomis.

- Tai kad mano sudėjimas nevisai kaip krepšininko - esu per daug lengvas, tenisui tai geriau, nes esu staigesnis. Nors mokykloje su visais kitais ir žaidžiau krepšinį - tačiau esu daugiau individualistas, mano toks charakteris, kovotojas pats sau. Krepšinis man niekada taip labai nepatiko, mėgau rungtyniauti vienas. O žaisti pradėjau Klaipėdoje, kur ir gimiau. Pas mus, antraklasius, į mokyklą atėjo vienas treneris, ieškodamas vaikų grupės lankyti tenisą.

Tuomet tokios treniruotės buvo nemokamos. O aš buvau labai energingas, judrus, sportiškas. Atsimenu, tada parbėgau namo ir tėvams pranešiau, kad einu į tenisą, nors tuo metu net nežinojau, kas tai yra.

Taip ir pradėjau žaisti, nors ir gerų sąlygų nebuvo, treniravausi vienoje mokyklos salėje kartą, du per savaitę. Bet po kelių metų, būdamas devynerių, jau žaidžiau pirmame Lietuvos čempionate - prasimušiau į finalą, kurį visgi pralaimėjau - užėmiau antrą vietą. O nuo to laiko Lietuvoje daugiau niekam nepralošiau - būdamas vos 15-os, tapau suaugusiųjų čempionu. Ir nuo to laiko savame krašte daugiau nepralaimėjau.

Sovietų Sąjungos laikais turėjau galimybę daug keliauti po Rusiją, sutikau nemažai pasaulinio lygio žaidėjų ir žaisdamas tuose turnyruose įgaudavau naudingos patirties. Papuoliau į Sąjungos jaunių rinktinę. Tačiau su šia komanda į užsienį taip ir neišvažiavau, nes kažkada mano tėvas bandė bėgti į užsienį.

Žodžiu, mane laikė politiškai nesubrendusiu, bijojo, kad pabėgsiu į Vakarus. Taip realiai iki Lietuvos nepriklausomybės ir neturėjau galimybės profesionaliai sportuoti: buvau lyg uždarytas už sienos, niekada neteko žaisti rimčiausiame lygyje ir tobulėti tarptautiniu mastu.

Na, o subyrėjus SSRS, patekau į savotišką duobę, nes Lietuvoje tenisas dar nebuvo populiarus. Patys geriausi Rusijos žaidėjai išvažiavo į Ameriką, Kanadą, Vokietiją. Ir man jau buvo tas momentas, kai tereikėjo žaisti pasaulinio lygio čempionatuose.

Kai mano buvo 17 metų, į Lietuvą atvažiavo Vito Gerulaičio (žymiausio visų laikų lietuvių tautybės tenisininko - red. past.) tėvas Vytautas dalyvauti Pasaulio lietuvių sporto žaidynėse. Tada aš nugalėjau, ir atsirado viltis, kad kai tokie žmonės dalyvauja varžybose, gal ir man pavyks su jais užmegzti ryšius, juk Amerika visiems tuo metu atrodė kažkas ypatingo.

Tačiau užuot, kad kaip V.Gerulaitis norėjo, į Ameriką atvykus jauniems perspektyviems žaidėjams, ten nuvažiavo naujieji Lietuvos funkcionieriai. Neslėpsiu - buvau labai tuo nusivylęs, nes turėjau didžiulį norą išvykti - tobulėti. Šiaip ne taip būdamas 19-os, sugebėjau išvažiuoti į Vokietiją ir tada labai greit ten pradėjau žaisti komerciniuose turnyruose, kad susikurčiau sau finansinę bazę, nes tuo metu pinigų neturėjau ir jokio finansavimo niekada iš nieko Lietuvoje nesu gavęs.

Atvirai kalbant, nuo pat vaikystės buvau nusiteikęs iš nieko nelaukti pagalbos. Taigi esu dėkingas pavieniams teniso puoselėtojams, kurie duodavo man šiek tiek lėšų nuvykti tai į vieną turnyrą, tai į kitą, tačiau beveik viską turėjau pats užsidirbti ir sukurti.

Vokietijoje uždirbęs pinigų pradėjau žaisti tarptautiniame lygyje. Profesionaliai žaidžiau tik kokius 8 mėnesius, iškopiau į pasaulio geriausių žaidėjų 200-tuką. Tačiau greitai pervargau, nes buvau išnaudojamas savo vokiečio trenerio, kuris norėjo greitai atgauti savo investicijas, gavau traumą, tada pradėjau labai abejoti, ar verta toliau kažko siekti. Karjeros aukščiausią tašką pasiekiau Vokietijoje, buvau daug kartų įvairių regionų čempionu, be problemų aplošdavau ir tuos žaidėjus, kurie turėjo aukštesnius reitingus nei aš, tačiau vėliau profesionaliai taip ir nežaidžiau.

- Už savo šalies komandą niekuomet neatsisakydavau sužaisti Daviso taurės varžybų, gaila tik, kad neturėjome gero „antro“ numerio, kad galėtume labiau pasipriešinti tituluotesniems savo varžovams. Nuo 1992-1993 metų sezono grįždavau į Lietuvą ir Prezidento taurės varžyboms, norėjau palaikyti tą idėją.

Pirmasis turnyras įvyko kaip tik man prieš išvykstant į užsienį, aš jį laimėjau - buvo labai gerai organizuotas, buvo prizinis fondas. Vykstant pirmosioms Prezidento taurės varžyboms, man net neleido viešbutyje gyventi, kur vyko turnyras, net maitinimo nedavė, kaip kitiems.

Kažkaip tuo metu Lietuvoje funkcionieriai labai norėjo pasirodyti prieš užsieniečius, o saviems lietuviams - nieko.

Bet man tai išėjo į gera. Dar kelis kartus sugrįždavau į šios taurės varžybas, laimėjau gal 4 ar 5 kartus. Tik gaila, kad pas mus, jei lietuvis kažką laimi, tai visi džiaugiasi, kalba apie tai, bet jei truputį nepasiseka, tuoj pamiršta.

Jei pasieki pergalę, žmonės nori su tavimi fotografuotis ir pan., o jei nepasisekė, tada kaip ir nėra tavęs - panašiai juk dabar yra ir R.Berankiui, kuris galbūt ne taip greitai tobulėja, kaip mūsiškiai norėtų matyti.

Gaila, kad taip yra, nes žaidėjui reikalinga motyvacija tobulėti, kas priimta užsienyje. Jei tau ir nepasisekė - tave palaikys, paskatins nenusiminti ir toliau tikėti savimi.

- Krepšinis Lietuvoje - politika, o tai ir yra problema. Juk sportas tai ne vien tik krepšinis. Juk iki nepriklausomybės paskelbimo nebuvo taip, kad ši sporto šaka bus populiariausia. Turėjome ir aukšto lygio futbolo komandą, lengvaatlečius, stalo tenisą.

Tačiau vėliau visi tik į krepšinį kreipė dėmesį ir nuo to nukentėjo visas kitas sportas. Ir dabar po 19 metų nepriklausomybės Lietuva nieko daugiau neturi, nėra net sportinio lengvosios atletikos maniežo, nė vieno naujo futbolo stadiono.

Sostinėje Vilniuje, kur gyvena daugiau kaip pusė milijono žmonių, tėra vienintelis uždaras teniso aikštynas. Net gerokai mažesnėje kaimyninėje Estijoje jų sostinėje Taline tokių apie šimtą. O Amerikoje kiekviename rajone yra sportiniai kompleksai, kuriais gali nemokamai naudotis visi gyventojai.

Mūsų valstybė neturi investicijos į žmones politikos. Taigi ir tenisą Lietuvoje gali sau leisti žaisti tik turtingų tėvelių vaikai.

- Kiekviena aplankyta šalis yra įdomi ir ypatinga, kiekvienas turnyras turi kažką tokio, ko nėra kitur. Negalėčiau ko nors išskirti. Na, o maloniausi laimėjimai turbūt buvo Bundeslygoje, juk Vokietijoje yra tikrai nemažai aukšto lygio žaidėjų.

Amerikoje pirmą kartą apsilankiau 1998 metais, tuomet su vienu vokiečiu boksininku nusprendėme nuvykti į teniso varžybas Floridoje, tačiau nežaidžiau kvalifikaciniame turnyre, nes neturėjau pakankamai reitingo taškų, turėjau sužaisti prieškvalifikacinėse varžybose ir jas laimėjau, gavau kvietimą rungtyniauti kvalifikaciniame turnyre, tačiau jau pirmajame rate pralaimėjau - buvo mažai laiko tarp šių dviejų turnyrų, todėl nespėjau atsigauti bei tinkamai pasiruošti.

Prieš kelerius metus nuvykau į Kaliforniją pas vieną savo draugą, kur susipažinau su kitais lietuviais. Kelionės į Vakarus metus pakeliui susipažinau su vienu iš šio lietuvių turnyro organizatorių dr. Leonidu Šternu ir štai dabar pirmą sykį atvykau į Rytų pakrantę. - Kokį įspūdį jums paliko Niujorkas, čia sutikti tautiečiai ir lietuvių surengtas turnyras?

- Turnyras atrodo labai gerai. Aš čia neatvažiavau būtinai kažko laimėti, mano karjera jau pasibaigusi, tačiau labai smagu susitikti su lietuviais už Atlanto. Būdamas dabar Amerikoje net nesijaučiu, kad esu ne Lietuvoje - sutikti žmonės labai šilti, malonūs. Tikrai dėkingas organizatoriams už šį puikų renginį. Būtų labai smagu, jei toks teniso turnyras taptų kasmetiniu, tada vis stiprėtų kontaktai tarp lietuvių čia ir iš Lietuvos. - Nusivylus Lietuvos didžiojo sporto funkcionierių politika palikote Lietuvą, profesionalios karjeros toliau siekėte Vakaruose. Tačiau praleidus Vokietijoje daugiau kaip dešimtmetį, vis vien grįžote į tėvynę - kodėl? - Na, funkcionieriai tam ir yra, kad pasirūpintų savimi. Iš jų nieko laukti nereikia. Reikia organizuotis viską savo jėgomis, ką aš ir dariau. Taigi ir žaidžiau sau. Visada išlikau lietuviu, myliu savo gimtinę. Aš niekada užsienyje nebuvau laimingas. Nors Vokietijoje praleidau 12 metų, tačiau visada galvojau, apie tai, kada jau sugrįšiu.

Pinigai man nebuvo svarbiausi, turiu kitų vertybių. Šeima - žmona vilnietė Jūratė ir 3 dukros, lapkričio mėnesį turėtų gimti dar vienas vaikelis - yra daug svarbiau. Sportinę karjerą jau kaip ir užbaigiau, turiu šeimą, per tiek metų kelionių šiek tiek ir nuvargau, juolab negali visą laiką būti ant ratų. Taip ir apsisprendžiau grįžti į tėvynę. Vis skaičiavau dienas iki grįžimo namo. Dabar to nebėra, laiko nebeskaičiuoju, Lietuvoje esu laimingas.

- Kiekvienas turi priimti sprendimą, kas jam yra svarbiausia. Lietuviai, gyvenantys visame pasaulyje, turi sau nusibrėžtus prioritetus. Kiekvienas turi savo priežasčių, dėl kurių išvyksta į užsienį.

Manęs dažnai klausia, kodėl aš grįžau, juk Vokietijoje daugiau visokių garantijų. Tačiau aš manau, kad mano vaikams svarbi lietuvybė, nes jei būčiau likęs užsienyje, ir vaikai taptų daugiau vokiečiais nei lietuviais, nes kad suvoktum savo tautos gyvenimo būdą, turi ten gyventi, nes to nepajutęs iš kitų pasakojimų tvirto ryšio su ta šalimi niekada neturėsi.

Kad ir kiek būtų neigiamų dalykų gimtinėje, ji vis tiek yra tavo, žmonės artimi. Todėl dažniausiai grįžta tie žmonės, kuriuos traukia prisiminimai iš vaikystės, manau jie yra stipriausi. Na, o Lietuvai labai reikia jūsų - gyvenusių užsienyje, juk sugrįžę galėtumėte perduoti iniciatyvas viską kurtis ir organizuoti patiems, o ne laukti, kad kažkas kažką duos, ateis ir padarys.