Koją kiša ir žmonos religinės pažiūros
Panevėžyje gyvenantis latvis, evangelikų liuteronų koncesijos kunigas 53 metų Osvaldas Petrauskas antri metai gyvena nežinioje - gaus ar negaus parapiją.
Prieš porą metų jis Rygos M.Liuterio akademijoje baigė teologijos mokslus, tačiau iki šiol nesulaukia pasiūlymo tapti ganytoju.
O.Petrauskas per daug nenusimena, kad dvasiniai viršininkai jo tarsi nepastebi. Vyras šiuo metu turi širdžiai mielą užsiėmimą, yra įnikęs į religinių knygų perrašinėjimą.
Senąja latvių kalba parašytus veikalus jis verčia į šiuolaikinę kalbą. Jis tik ką baigė perrašyti Naująjį Testamentą, dabar ruošiasi rašyti teologinę knygą, kurioje bandys išaiškinti verslo ir tikėjimo santykį.
O.Petrauskas spėja, kad kliūtis gauti parapiją gali būti jo asmeninio gyvenimo peripetijos.
Dar mokydamasis akademijoje jis vedė 19 metų už save vyresnę moterį, priklausančią krikščioniškai Naujųjų apaštalų bažnyčiai.
Dėl įsitikinimų skirtis nesiruošia
Šiuo metu O.Petrauskas gyvena viename iš Statybininkų gatvės daugiabučių, sesers bute. Jo 72 metų sutuoktinė įsikūrusi sodyboje Panevėžio rajone.
Pora nėra išsiskyrusi, tačiau po vienu stogu būna retai. Dvasininkas neslepia, kad bendro gyvenimo kelią jiems yra perbėgusi juoda katė.
Konfliktai šeimoje kyla tik dėl vienintelės priežasties - tikėjimo. O.Petrausko ir jo sutuoktinės požiūriai į tas pačias biblines tiesas kuo toliau, tuo labiau skiriasi.
Dėl visų kitų dalykų vyras ir žmona sutaria puikiai. Didelis amžiaus skirtumas jiems nėra kliūtis artimai bendrauti.
O.Petrauskas tiki, kad aštrėjanti teologinė nesantaika skyrybų neprišauks.
„Ką Dievas sujungė, žmogus teneišskirs“, - Biblijos eilutes cituoja dvasininkas.
Sutuoktinius dabar sieja verslo reikalai. O.Petrauskas dirba žmonos įsteigtoje firmoje.
Dvasinę akademiją pasirinko po blaškymosi
O.Petrauskas - grynas panevėžietis. Jo tėvai ir seneliai taip pat mūsų miesto gyventojai. Tačiau vyriškis pagal tautybę yra latvis, į kaimyninę šalį driekiasi jo giminės šaknys.
Kalbėti latviškai O.Petrauskui lygiai tas pat, kas ir lietuviškai. Šeimoje nuo pat vaikystės ši kalba buvo puoselėjama. Gatvėje ir mokykloje jis kalbėdavo lietuviškai, o grįžęs į namus su tėvais bendraudavo latviškai.
O.Petrauskas Panevėžyje baigė aštuonmetę mokyklą, vėliau Hidromelioracijos technikume įgijo mechaniko specialybę.
Trumpai dirbo Marijampolės gamykloje mokymo meistru, grįžęs į Panevėžį įsidarbino traktorininku Staniūnų paukštyne.
Vienu metu O.Petrauskas buvo išvykęs gyventi į Bauskės rajoną. Ten kolūkyje irgi dirbo traktorininku. Latvijoje gyveno 10 metų, iki pat nepriklausomybės.
Prieš 6 metus vyriškis dar kartą sugrįžo į Latviją, tik šį kartą kaip studentas. 2003 metais jis įstojo į Rygos M.Liuterio akademiją ir ją baigė.
Į religiją atsisuko po avarijos
Apie kardinalų posūkį gyvenime, kai sumanė darbininkišką profesiją iškeisti į Biblijos studijas, O.Petrauskas daug nekalba.
Tiesiog atėjo toks laikas, kai ėmė atrodyti, kad per gyvenimą lydi kažkieno globojanti ranka. Kilo noras gilintis į dvasinius dalykus, bandyti suvokti, kokia žmogaus paskirtis ir kur jis eina.
Vairuodamas traktorių O.Petrauskas buvo patyręs ne vieną avariją. Kiti žmonės žūva ir per daug menkesnius susidūrimus, o jis, didžiuliam traktoriui nuriedėjus nuo skardžio, iš metalo laužu virtusio transporto išlindo be menkiausio įbrėžimo.
Pastarasis įvykis ir paskatino jį atsisukti į religiją.
Pirmiausia O.Petrauskas nuėjo giedoti į liuteronų bažnyčios chorą, kartu ėmė lankyti ir miesto chorą „Godos“.
Gražų balsą turintis vyras į giedotojų gretas įsijungė ir Naujųjų apaštalų bažnyčioje. Jos bendruomenėje ir sutiko būsimą žmoną.
Su bendraamžėmis daugiau vargo
Daug vyresnė moteris būsimą dvasininką patraukė vidiniu grožiu.
Iš teiginio, kad daugumai vyrų pirmiausia rūpi moters išorinis patrauklumas, O.Petrauskas tik nusijuokia. Nusižiūrėtoji ponia, nepaisant amžiaus, yra nuostabi ir dvasiškai, tačiau turėjo pakankamai ir fizinio grožio.
„Man patinka apvalios moterys. Tarp bendraamžių niekad neturėjau pasisekimo, esu lėto būdo, su jaunesnėmis daug vargo, kol prisikalbini, o vyresnės žino, ko nori, pačios imasi iniciatyvos.
Su jaunom problemos didžiulės, o jau laiko kiek atima!“ - apie moterų skirtumus aiškina O.Petrauskas.
Norint prisivilioti jaunesnę ar bendraamžę, reikia ilgai jai rodyti dėmesį, pirkti dovanų, teikti gėlių, nuolat asistuoti.
Ilgas lakstymas iš paskos ir gumos tempimas vyro ir moters santykiuose O.Petrauskui nepriimtinas. Vyresnių moterų reakcija į meilės dalykus ir ėjimas iš karto prie reikalo yra tas greitis, kuris vyriškiui atrodo pats tas.
Gėlių įteikė tik reikalo prispirtas
Draugaudamas su beveik dviem dešimtmečiais vyresne dama O.Petrauskas tik vieną kartą jai įteikė gėlių, ir tai ne savo iniciatyva, o buvo išprovokuotas tai padaryti.
Moters draugė jam pa-skambino ir pasakė: „Per tave ji atsigulė į ligoninę“.
„Tada nupirkau šluotą rožių ir nutempiau į palatą. Ji, aišku, buvo patenkinta“, - iš savęs nevengia pasijuokti pašnekovas.
Mylimoji atsilygino atsidavimu, studijų laikui kartu su O.Petrausku išvyko gyventi į Rygą, mokėjo už jo mokslą bei visapusiškai išlaikė.
Abi žmonos buvo vyresnės
Humoro jausmo nestokojantis O.Petrauskas prisipažino, kad kartą jau buvo vedęs.
Pirmą kartą susisaistyti civiline santuoka ryžosi sulaukęs 33 metų. Bendrų vaikų jiedu nesusilaukė, žmona turėjo dukrą iš pirmos santuokos.
„Seniai ir trumpam“, - taip pirmąją santuoką apibūdina O.Petrauskas.
Pirmoji jo žmona irgi buvo keleriais metais vyresnė.
Antrą kartą O.Petrauskas vedė būdamas 48 metų, po pirmo teologijos studijų kurso.
Susisaistyti santuokos ryšiais jį paskatino akademijos profesūros moralinės nuostatos - būsimas kunigas negali gyventi su moterimi nesusituokęs.
O.Petrauskas prieš aplinkinius niekad nejautė nepatogumo, kad jo žmona daug vyresnė.
„Ji gerai atrodo, save prisižiūri, vartoja maisto papildus“, - sakė garbaus amžiaus sutuoktinės išvaizda patenkintas dvasininkas.