Moteris turi atitikti pirštinę, o pirštinė gali būti tik vyras?

Tik dėl to privalome iš visų jėgų vaizduoti, kaip smarkiai jos siekiame. O realiai lyčių diskriminacija Lietuvoje neegzistuoja: ją įžiūri pora savęs nerealizavusių skystakiaušių vyrų bei kelios nervingos ponios. Viena - iš universiteto. Gal tai kiek perdėtas apibendrinimas, bet jis atspindi tendenciją.

Apie tai kalbamės su Lyčių lygybės instituto direktore Virginija LANGBAKK, Švedijos lietuve, kuri lapkritį iš Briuselio į Vilnių persikels vadovauti čia įkurtai Europos Sąjungos institucijai. Vakar, rugsėjo 4-ąją, į Lietuvos sostinę susirinko darbo grupė baigiamiesiems instituto atidarymo darbams aptarti.

- Virginija, jūs ištarėte gerą frazę: „Moteris turi atitikti pirštinę. O pirštinė – visada vyras. Jeigu ranka per didelė arba per maža, tai ne pirštinė kaltinama, o ranka!“ Vien už šį sakinį pusė Lietuvos širdyje stos piestu prieš Lyčių lygybės instituto nuostatas. Kiti viešai deklaruos paramą jūsų veiklai, o slapta – keiksis: bobos su kiaušiniais!

- Ne vien lietuviai taip reaguoja. Požiūris Rytų Europos šalyse visur toks pat: moteris turi atitikti pirštinę. Jeigu moteris nedaro to, ko nori vyras, anyta arba visuomenė – vadinasi, moteris „netinkama“. Ten, kur vyrauja patriarchalinė, arba vyriškų normų visuomenė, taip traktuojamos moterų pastangos save realizuoti. Tai galioja ir šeimai, ir visuomenei.

- Ar Lietuva – ypač „vyriškų normų“ šalis?

- Kol kas – taip. Net jauni žmonės laikosi pasenusių nuostatų. Tai labai stebina. Gal didžiųjų kaimynų – Rusijos, Baltarusijos – normos dar tebeveikia lietuvius. O gal žmonės įsivaizduoja, kad tokiu būdu laikosi tradicijų. Patriarchalinės nuostatos Lietuvoje tikrai tebėra stiprios.

- Balkanuose, Turkijoje, Rusijoje ir Lietuvoje iki šiol tebemanoma, kad merginoms nėra būtina ieškotis darbo, kuris garantuotų joms ekonominį savarankiškumą ir jos galėtų daryti tai, ką nori. Pagrindinis daugelio merginų tikslas šiose šalyse tebėra susirasti vyrą, kuris uždirbtų ir jas išlaikytų.

Tai absoliučiai skiriasi nuo Skandinavijos šalių merginų požiūrio, kaip kurti savo gyvenimą. Ten svarbiausias jaunos merginos klausimas – kuo aš noriu būti? Tokia nuostata leidžia užsigarantuoti saugumą: jeigu vyras kada nors pakels ranką prieš ją ar vaikus, ji netupės ir neašaros, nes mokės išgyventi ir be jo. Kai su metais dingsta grožis, Skandinavijos moterys dėl savo nepriklausomybės irgi nukenčia mažiau.

- Svarstau: ar iš viso nukenčia? Pasiima kitą moterį ir daro tą patį, ką ir visada. Gauna irgi tą patį. Galbūt nukenčia tik vyrai, turintys vaikų ir neišsiugdę su jais artimo ryšio. Senatvėje, kai jau nėra darbo ir pinigų arba kai pinigai nieko neduoda, pajunta, kad kažką prarado.

- Kodėl ir kas pasirinko Lietuvą institutui steigti? Ar tai aiški užuomina, kad lyčių lygybė mūsų šalyje – tik menama?

- Nemanyčiau, kad užuomina. Lietuva pati atkakliai kovojo su kitomis dviem Europos šalimis – Slovėnija ir Slovakija - kad institutą gautų. Tai įvyko, Europos Komisijai nusprendus kai kurias savo agentūras, arba institutus, decentralizuoti ir perkelti į naująsias šalis nares.

- Priminkite, kiek laiko egzistuoja Lyčių lygybės institutas.

- Lyčių lygybės institutas buvo įkurtas 2006-ųjų gruodį Europos Tarybos ir Parlamento sprendimu. Jis turėjo pradėti veikti per vienerius metus, bet pirmajame etape neatsirado nė vieno tinkamo vadovo. Veltui buvo prarasti visi metai. Aš pateikiau dokumentus dalyvauti konkurse antrajame etape.

- Ką reiškia nerasti tinkamo žmogaus tokioms pareigoms visoje Europoje? Išeitų, problema globalinė – arba lygiomis lyčių teisėmis nesidomi visa senutė Europa, arba domisi taip formaliai, kad nėra tokioms pareigoms pasirengusio žmogaus!

- Aiškinimai įvairūs. Buvo kalbama, kad vadovui kelti per dideli reikalavimai.

- O kokie reikalavimai buvo keliami jums?

- Ieškojo žmogaus, kuris turėtų ne trumpesnę nei 17 metų vadovavimo patirtį. Reikėjo ilgos lyčių lygybės ekspertizės patirties, atrodo, apie 12 metų. Kandidatas privalėjo labai gerai išmanyti visų Europos institucijų darbą, sugebėti dirbti su žmonėmis ir turėti derybų patirties.

- Ko sieks Lyčių lygybės institutas?

- Jo tikslai taikomi ne vien Lietuvai, bet ir visoms Europos Sąjungoms narėms. Siekiama stiprinti pažangą moterų ir vyrų lygių teisių srityje. Taip pat - suteikti techninę pagalbą įvairioms Europos Komisijos organizacijoms integruojant skirtingus vyrų ir moterų prioritetus bei poreikius.

Kitaip sakant, pateikti modelius, kuriais remiantis būtų galima analizuoti skirtingų lyčių situaciją. Pasiteisinusius modelius platinti kitose Europos ir netgi besivystančiose šalyse.

- Kas yra modelis ir kaip jis suprantamas lygių lyčių galimybių srityje?

- Paprastai politikai skiria pinigų konkrečioms sritims, bet neatsižvelgia, kieno poreikius – vyrų ar moterų – tos lėšos tenkins. Jei analizės nėra, viena lytis teigiamą poveikį gali pajusti, o kita – jokio.

Modelis yra būdas, kaip padaryti analizę, kad sužinotum, kokiai žmonių grupei veiksmai, kuriems išleista daug pinigų, iš tikrųjų atnešė naudos. Ištiriama, kieno poreikius – vyrų ar moterų – įsisavinti pinigai patenkina.

Galiu pasakyti ir pavyzdį. Švedijoje savivaldybės atliko analizę sporto ir kultūros srityje. Paaiškėjo, kad milžiniškus šioms sritims skirtus pinigus suryja stadionai. Buvo manyta, kad jais vienodai naudosis berniukai ir mergaitės.

Atlikus analizę, paaiškėjo, kad mergaitės turi visai kitokių poreikių – sakykim, jodinėti, o ne žaisti ledo ritulį ar futbolą. Vadinasi, šiuo atveju jos negavo nieko.

- Ką Lietuva išloš, kai institutas Vilniuje pagaliau atsidarys?

- Kitas šalis nurungusi valstybė laimi daug: ji sulaukia politinio dėmesio, į ją atvyksta ekspertai, suintensyvėja procesų analizė. Valstybėje vyksta tarptautiniai renginiai: šalis itin ūgteli toje srityje, su kuria susijusi agentūros veikla.

- Kodėl Lyčių lygybės institutas iki šiol vis „buksuoja“ ir nepersikelia į Lietuvą?

- Lietuva „sužaidė“ reklama: prisižadėjo iškart surasti institutui tinkamą pastatą ir dvejus metus mokėti už jo nuomą. Tai – normalu. Kai šalis nori prisikalbinti joje įsikurti Europos Komisijos agentūrą, pateikia siūlymus, ką duos, kad ši ateitų.

Buvo pažadėta agentūrai nuomoti pastatą Gedimino prospekte, kur kadaise buvo „Vaikų pasaulis“. Paskui paaiškėjo, kad nėra galimybių to pastato sutvarkyti pagal tarptautinės įstaigos reikalavimus. Todėl institutas „įstrigo“ Briuselyje viename iš Europos Komisijos pastatų.

- Ar lapkritį jau tikrai atsidarys ir kur?

- Šiandien šį klausimą Vilniuje kaip tik sprendžia darbo grupė. Taps aišku, kokioje sostinės vietoje lapkritį institutas ims veikti - „Naujamiesčio verslo centre“ Švitrigailos gatvėje ar pastate Rožių alėjoje. Renkamasi pagal saugumo ir mažesnių išlaidų kriterijus.

- Ir vyrai, ir daugelis moterų Lietuvoje įsitikinę, kad lyčių lygybės problemos Lietuvoje nėra – ją išgalvojo tik feministės. Kokie požymiai rodo, kad jie klysta arba – atvirkščiai – yra visai teisūs?

- Lietuvą lyginu su visu pasauliu (dirbau įvairiose jo dalyse). Šitas sakinys dažniausiai sakomas ten, kur darbas lyčių lygybės srityje yra tik ankstyvoje užuomazgoje. Tai rodo, kad žmonės nežino, neturi informacijos arba ji apskritai neanalizuojama, ką abi lytys išlošia, kai visuomenėje jos turi lygias teises. Ir ką praranda, kai jų neturi.

- Ar žmonės lengvai keičia savo nuostatas?

- Senų normų laikomasi ne iš blogos valios. Kai pradedi kalbėtis ir aiškinti, kokiose situacijose praradimus patiria vyrai, ir kokiose situacijose praranda, bet galėtų neprarasti moterys, žmonės pakeičia nuomonę. Ypač kai įsigilina į faktus ir jų priežastis. Tam reikia juos analizuoti ir pateikti visuomenei.

- Su kokia vyrų diskriminacijos rūšimi, jūsų manymu, Lietuvoje derėtų kovoti?

- Vyrai Lietuvoje turėtų protestuoti prieš tai, kad jie privalo ilgiau dirbti norėdami užsidirbti pensijas. Jie irgi turi teisę džiaugtis gyvenimu ir būti sveiki, kai išeina į pensiją. Ir vyrams, ir moterims turėtų galioti ta pati amžiaus riba.

Ir jų darbo sąlygos neretai būna blogesnės, nei moterų. Pavyzdžiui, statybose, kur reikia sunkiai kilnoti. Tai ne tik darbo apsaugos, bet ir lyčių lygių galimybių klausimas. Vyrams neturėtų kilti pavojaus vien dėl to, kad jie – vyrai.

- Koks reiškinys arba įvykis lyčių lygybės kontekste jus yra labiausiai šokiravęs Švedijoje?

- Švedijoje neprisimenu: toje šalyje itin kruopščiai viskas susluoksniuota, sudėliota ir prižiūrima, taip pat ir lygios lyčių teisės.

- Kokių projektų pirmiausia imsis Lyčių lygybės institutas Lietuvoje? Kodėl?

- Reikėtų pasinaudoti proga, jog institutas veikia čia ir įkurti Lietuvoje keletą bandomųjų grupių. Jų nariai galėtų tapti stebėtojais įvairiose lyčių lygybės srityse.

Ketinu surinkti ir grupę jaunimo iš įvairių Lietuvos mokyklų, kalbančių įvairiomis kalbomis. Jie būtų kviečiami susitikinėti su užsienio svečiais Lyčių lygybės instituto renginiuose ir įgytų supratimą, kaip dirbama šioje srityje. Greičiau suvoktų, kas yra ta Europa, ką ji siūlo ir vertina. Tada patyrimą lyčių lygybės klausimu jauni žmonės galėtų skleisti savo mokyklose.

Turiu mintį pabandyti įsteigti ir Lyčių lygybės atašė postą – panašiai kaip švedai turi Nobelio atašė.

- Kiek žmonių dirbs Lyčių lygybės institute?

- Turėtų dirbti 30. Jeigu dėl krizės tempas kiek bus pristabdytas, jie turėtų būti įdarbinti vėliausiai iki 2011 metų. Darbuotojai susirinks iš visos Europos. Kvotų Lietuvai nėra, nors žmonės dažnai apie darbo vietas teiraujasi, įsivaizduodami, kad lietuviai turės pirmenybę.

- Kas finansuos Lyčių lygybės instituto veiklą?

- Lietuva kaip priimančioji šalis dvejus metus prie projekto prisidės mokėdama už pastato nuomą. Po to instituto veikla bus visiškai finansuojama iš Europos Sąjungos mokesčių, kuriuos proporcingai moka kiekviena šalis narė.

- Tipinis lietuviškas teiginys apie moteris, dirbančias lyčių lygybės srityje: ji senmergė arba bjauriu charakteriu pati sumovė savo santuoką. Ar jūs – vieniša nelaiminga moteris?

- Ne. Aš ištekėjusi. Mano vyras Steinaras Langbakkas kartu su manimi keliasi į Lietuvą ir mokysis lietuvių kalbos. Jis – žurnalistas. Taip pat yra dirbęs konsultantu viešojo sektoriaus decentralizavimo klausimais.

Abu turime po dukterį – manajai 28 metai. Steinaro duktė vyresnė dešimčia metų. Jai – 38-eri. Man pačiai – 52.

***

Virginija Langbakk (Černiauskaitė)

gimė Trakų rajone Onuškyje. Nuo 1998 metų turi Švedijos pilietybę, Lietuvos pilietybė atimta automatiškai. Ištekėjusi, turi dukterį. Baigė Filologijos fakultetą Vilniaus universitete.

Papildomas išsilavinimas: Verslo ekonomika (Švedija, 1994-1996); projektų planavimo moderavimas (Švedija/ Briuselis 1999); žmogaus teisės (Švedija, 2002).

Dirbo Kauno Techninių energetikos problemų tyrimo institute (mokslinė bendradarbė), Kauno savivaldybėje tarptautinių ryšių skyriaus vadove.

1992-1993 - Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje (diplomatinis protokolas, ES integracijos skyrius, ministro patarėja kultūros, švietimo ir savivaldos reikalams).

1994-1995 - tarptautinių projektų vadovė Kalixo mieste (Švedija). 1995-2001 - projektų vadovė, lyčių lygybės specialistė Švedijos savivaldybių asociacijos tarptautinio bendradarbiavimo skyriuje. 2001-2004 - programų vadovė, strateginio ir projektų planavimo moderatorė AF-International 2004- 2008 - "Sipu International AB" (Valstybinis viešojo administravimo institutas), programų direktorė, vyriausioji specialistė.

2008-2009 Švedijos užsienio reikalų ministerija. Direktoriaus pavaduotoja, Metodų ir plėtros bei bendradarbiavimo politikos valdymo skyriuje.

Veikla lietuvių bendruomenėje Lietuvių bendruomenės Švedijoje valdyboje nuo 1996 metų. Nuo 2002 metų LBŠ pirmininkė. Inicijavo ir valdybos įpareigojimu paruošė LBŠ įstatų atnaujinimą. Lietuvių vaikų rėmimo Švedijoje fondo pirmininkė nuo 2002 metų.