Pro šalį važiuojantys išsižiojo, kai Pivorūnų kieme nuo gėlių pakilo debesis drugelių plačiais sparnais.
Oranžinių drugelių, kuriuos amerikiečiai vadina monarchais, buvo šimtas, o gal keli šimtai. Plaštakių šeimai priklausantys drugeliai, išsiruošę į Meksikos kalnus žiemoti, pakeliui nutūpė pasimėgauti ryškiais klemalio žiedais Violetos ir Davido kieme.
„Žiūrėk, ir dabar vienas atskrido. Šis turbūt vietinis, gyvena apylinkėse“, – sako D.Pivorūnas, rodydamas į drugelį sekmadienio popietę.
Jis dirba JAV miškų tarnyboje ir daugybę metų domisi augalija. Prie namų botanikas augina ekologišką sodą, kuriam nereikia priežiūros, jis neteršia aplinkos ir tampa namais daugybei vabzdžių bei paukščių.
Daugiau nei 30 laipsnių karštyje kaista beveik tūkstančio rūšių augalai. Vaizdas prie namų labiau primena laukinę pievą, o ne idealiai sutvarkytą dirbtinį sodą.
Viena šalia kitos auga įvairiausių rūšių laukinės gėlės.
„Mes nepurškiame jokių chemikalų, tręšiame dirvą tik kartą per metus, viską ravime tik rankomis, laistome taip pat tik patys, be jokių aparatų“, – aiškina penkiasdešimtmetis D.Pivorūnas.
Namo šeimininkas rodo vieną laukinių svogūnų žiedą po kito.
Šalia lapus iš šiaurės į pietus tiesia gėlekompasu vadinamas plunksnalapis legėstas – rytinės Amerikos pakrantės augalas.
Botanikas paspaudžia sprigės burbuolę, ir jos sėklos išsilaksto į šalis.
„Kartais augalai išdygsta, nors ten jų nesodinau“, – šypsosi tamsiaplaukis lietuvių kilmės vyras.
Jis nuskina rožinės ežiuolės žiedą, nors dar pernai čia augo baltos. „Spalva pasikeitė, nes apdulkintojai atnešė kitame kiemo gale esančių rausvažiedžių ežiuolių žiedadulkių“, – aiškina D.Pivorūnas.
Botanikas pažįsta ne tik amerikietiškus augalus, bet ir lietuviškus.
Jo žmona karštojoje Virdžinijoje augina lietuviškas purienas, šilagėles, žibuokles, o Joninėms pora būna priauginusi kraujažolių, katilėlių, ramunių – vainikams pinti.
„Lietuvoje žmonės taip pat galėtų prie namų auginti lietuviškų pievų augalus. Jie atimtų gerokai mažiau laiko nei egzotiški augalai“, – sako V.Pivorūnienė.
Prieš 15 metų ji iš Vilniaus išvyko į Oregoną mokytis. Studijuodama susipažino su savo būsimuoju vyru.
Moteris krimto neįgaliųjų ugdymo mokslus, o jos žinios apie sodininkystę apsiribojo gėlėmis ant stalo ir mamos darželiu.
Bet ištekėjusi už botaniko V.Pivorūnienė neprieštaravo, kad aplink namą būtų augalijos rojus, o ne žalia veja, kad ir kokia lygi ji būtų.
Pivorūnų sodo erdvė skirta gėlėms, krūmams, daržovėms ir uogoms. Tarp jų – tik vienas siauras takelis aplinkui namą.
„Botanikai yra pamišę“, – juokiasi Violeta, ir pati įnikusi į sodininkystę. Ypač ji pamėgo istorijas, kurias pasakoja gamtininkai.
V.Pivorūnienė rodo prie pat namo sienos augančio bijūno lapus – tamsiai žalius, su violetinėmis gyslomis. Tik žinodamas šio, atrodo, paprasto augalo istoriją, gali suvokti, kodėl jis išskirtinis.
„Vienas gamtininkas Maljorkos saloje pastebėjo šią naują bijūnų rūšį – augalai augo ant aukšto skardžio, kur neįmanoma užlipti. Jis laukė, kol bijūnas užaugins sėklų, o tada į jį nusitaikė taip, kad šaudamas nepakenktų augalui, bet gautų sėklų“, – pasakojo moteris.
Retų augalų kataloge Pivorūnai atrado šią gėlę (lot. paeonia cambessedesii) ir atsisiuntę užsiaugino.
Savo sode jie turi net 75 skirtingų rūšių bijūnų. Virdžinijoje jie žydi anksčiau nei Lietuvoje – pirmieji žiedai pasirodo balandį.
Kad namas kuo ilgiau skendėtų žieduose, svarbu sodinti gėles, kurios skleidžiasi skirtingu metu – viena po kitos.
„Šis vilkdalgis yra iš Alžyro ir skleidžiasi vasario mėnesį“, – pasakoja Pivorūnai.
Žinoma, Lietuvoje tokias gėles geriausiu atveju gali auginti namuose. Bet Virdžinijoje klimatas yra gerokai švelnesnis.
Nors būna, kad pasninga, o temperatūra nukrinta žemiau nulio, tai nutinka nedažnai. Vasarą laikosi apie 30 laipsnių karštis. Todėl greta laukinių gėlių Amerikos lietuviai augina ir daugybę egzotiškų augalų.
Atkeliavusios iš subtropikų prigijo gardenijos, išsiskleidė raudonas granatmedžio žiedas.
„Prieš tris dienas palaisčiau lietaus lelijas, ir šiandien jos kaip tik pražydo“, – baltus zefyrantų žiedus, natūraliai augančius Centrinėje ir Pietų Amerikoje, rodo D.Pivorūnas.
Dairydamasis po savo kiemą augalų, kurie galėtų paįvairinti lietuvių sodus, botanikas prieina lauko verandą, prilipdytą prie namo. Šalia – plotas žemės, kur auga daugiau nei šimtas skirtingų rūšių kaktusų. Tarp jų – ir agavos.
D.Pivorūnas beda pirštu į patį vešliausią kaktusą: „Šis, manyčiau, galėtų augti ir Lietuvoje“.
Tai opuntija – Meksikos ir JAV pietvakarių dykumose paplitęs stambus kaktusas, užmezgantis valgomus vaisius. Jis žydi stambiais ryškiai geltonais žiedais.
Opuntijų būna ir atsparių šalčiui, augančių JAV šiaurėje, Kanadoje ir net Alpių kalnų šlaituose.
„Manau, kad lietuviai galėtų bandyti auginti šį augalą sode. Nors nenustebčiau, jei kuris nors Lietuvos botanikos sodas jau turi opuntijų, – sako D.Pivorūnas. – Tačiau sodinti reikėtų šalia pietų ar vakarų sienos, kur kaupiasi karštis. Geriausia supilti dirvožemį kalniuku, kad nesikauptų drėgmė. Nuo šalčio galima apsaugoti uždengiant indu“.
Dauguma Pivorūnų kaktusų yra iš itin karštų vietovių ir gali augti Virdžinijoje todėl, kad pasodinti į specialų dirvožemį prie pietinės sienos.
„Šį pirkau prieš kelerius metus. Jam dabar vienuolika metų“, – apie mažąją eskobariją tarsi apie augintinį pasakojo D.Pivorūnas.
Davidas gali pasakyti kiekvieno jų pavadinimą ir nusakyti charakterį.
Cilindro ar rutulio formos kaktusai tokie mieli, kad V.Pivorūnienė mėgsta juos apipinti istorijomis, kad sudomintų į svečius užsukančius vaikus.
„Dabar jie jau patys pasakoja, kad šis kaktusas – karalius, tas – karalienė, princesė ir taip toliau“, – juokiasi moteris, kilusi iš Šiaulių rajono.
Kaip ir kiekviename lietuviškame sode, D.Pivorūnienė Jungtinėse Valstijose norėjo turėti obelį, braškių ir aviečių, auginti savo pomidorus ir žalumynus. Čiobrelių ji atsivežė net nuo vieno gimtinės piliakalnio.
Tačiau šalia įprastų uogų ir vaisių auga ir lietuviams egzotiški persimonai. O ant didžiulio krūmo noksta Lietuvoje dar ne itin įprastos šilauogės. Jos atrodo kaip didelės mėlynės.
Pavasarį šilauogių krūmas žydi gražiomis baltomis gėlėmis, o rudenį dega raudoniu.
Pivorūnų draugai kone pešasi, kas nurinks daržoves bei vaisius, kai šeimininkai išvyksta atostogų. Parduotuvėse tokio natūralaus skonio produktų negausi, o turgelių aplinkui nėra daug.
„Norėčiau, kad žmonės patys daugiau augintų, – sako D.Pivorūnas. – Gėlių reikia kamanėms, drugeliams, kitiems apdulkintojams“.
Pivorūnų augalai traukia ne tik vabzdžius, bet ir paukščius. Viename dainuoja geltonosios kanarėlės, kituose nektarą geria kolibriai.
„Kartą mums sėdint verandoje, atskridęs kolibris pasižiūrėjo į mus ir įskrido pro atviras duris į namus. Sėdėjome ir nejudėjome, kad jo neišgąsdintume, – pasakojo Pivorūnai. – Jis salone apžiūrėjo vieną augalą, paskui gėles ant stalo, o po penkių minučių išskrido. Kolibriai nėra bailūs“.
Taip sodas natūraliai įsiliejo į namus. Kurdami savo aplinką Amerikos lietuviai ir norėjo, kad išnyktų riba, kur baigiasi pastatas ir prasideda žemė.