K.K.Mortensenas prieš atsikraustydamas į Vilnių dar spėjo dešimtmetį pagyventi Niujorke (Jungtinės Amerikos Valstijos), trejus metus praleido Kipre. 2003-iaisiais vyras sugrįžo į Kopenhagą (Danija), tačiau ten ilgai neužsibuvo.
Šiuo metu Vilniuje įmonių konsultantu dirbantis ir įvairiuose visuomeniniuose projektuose dalyvaujantis 43 metų K.K.Mortensenas prieš ketverius metus verslo kelionėje Latvijoje sutiko savo būsimą žmoną lietuvę, kuri ir pakoregavo jo planus.
„Daug diskutavome, kaip elgtis, – jai kraustytis į Daniją ar man atvykti gyventi į Lietuvą.
Žmona apie Lietuvą man pripasakojo daug gražių dalykų, ir aš ja patikėjau“, – šypsojosi K.K.Mortensenas.
- Ką tokio jums pasakė žmona, kad apsisprendėte kraustytis į Vilnių?
- Tikiu viskuo, ką sako mano žmona. Tiksliai net neatsimenu, ką konkrečiai ji sakė.
Bendravau ne tik su ja, bet ir su jos draugais, šeima, pamačiau, kokie stiprūs jų ryšiai ir kokie žmonės yra malonūs.
- Pagal kurios šalies tradicijas vyko jūsų vestuvės?
- Vestuvės vyko Lietuvoje, buvo ir tradicijų – duona, druska. Danų vestuvių tradicijų netgi nežinau taip gerai, kaip žinau lietuviškas.
Man vestuvės buvo išskirtinės. Visas lietuviškas tradicijas labai gerbiu.
- Turite pusantrų metų dukterį. Kokia kalba su ja bendrausite?
- Dabar ji kalbinama lietuviškai, angliškai ir daniškai vienu metu. Be jokios abejonės, pirmoji jos kalba bus lietuvių.
Pats nemoku lietuvių kalbos, nes ji labai sunki.
Be to, Lietuvoje turiu tiek veiklos, kad laiko mokytis lieka mažai. Žinoma, kalbos pagrindus turiu. Mieste man paprastai nekyla problemų dėl to, kad nemoku lietuviškai.
- Palyginkite gyvenimą Lietuvoje ir kitose šalyse.
- Lietuvą galiu su daug kuo palyginti, nes gyvenau Niujorke, Kipre, Danijoje. Šias šalis, miestus ir Lietuvą bei Vilnių palyginti įmanoma, jei kalbėsime apie gyvenimo kokybę, o ne apie aukštus pastatus ir ištaigingus muziejus.
Vilniuje gyventi man geriau nei, pavyzdžiui, Kopenhagoje.
Čia visi vieni kitus pažįsta – yra lankę tą pačią mokyklą, kilę iš to paties miesto. Vilniuje galioja taisyklė, kad jei žmonės yra iš to paties miesto ar jų mamos lankė tą pačią mokyklą, jie turi vienas kitam padėti. Man tai labai patinka. Kopenhagoje tokių dalykų nėra.
Man patinka, kai Vilniuje užeini į restoraną kavos ir barmenas tave pažįsta. Mėgstu ir lauko kavines. Pavyzdžiui, eini Pilies gatve, o ten pilna žmonių. Jie nepaiso krizės. Tai nuostabu, nes Latvijoje kavinėse žmonių nėra. Lietuviai taip lengvai nepasiduoda.
Lietuva – svajonių šalis gyventi. Čia bendruomenė gana maža, todėl ilgai neužtrunki, kol susipažįsti su daugybe žmonių. Man tai žavu. Žmonės čia malonūs ir artimi skandinavams.
Vilniuje vis dar galioja senos tradicijos – žmonių šeiminiai ryšiai čia stiprūs, o aš tai labai vertinu.
Daug bendrauju su žmonos šeima ir giminaičiais. Mano giminaičiai daugybę kartų buvo Lietuvoje, o žmonos – Danijoje.
Kaip užsienietis aš čia jaučiuosi labai gerai priimamas, bendruomenė yra atvira kitoms kultūroms.
- Vilniuje prisidėjote prie didelių visuomeninių projektų. Kas jus paskatino tai daryti?
- Kai tik atvykau į Lietuvą, daugybė žmonių klausinėjo, kodėl gyvensiu čia, užuot su žmona persikraustęs į Daniją. Tuo metu, 2006-aisiais, daug lietuvių vykdavo dirbti į užsienį. Nemažai lietuvių Lietuva taip nesididžiavo, kaip ja didžiavausi aš.
Dėl to pradėjome projektą „Pasilik Lietuvoje“. Bandėme įtikinti žmones likti Lietuvoje ir savo šalimi didžiuotis.
Dabar žmonių požiūris kiek pasikeitė. Pastebiu, kad žmonės supranta, jog patys turi mylėti savo šalį, jei nori, kad ją pamiltų ir kiti. Juk norime pritraukti užsienio kompanijų, kad pakeltume šalies ekonomikos lygį.
Į šį projektą įsitraukė ir prezidentas Valdas Adamkus. Buvome pasigaminę lipdukų su šūkiu „Pasilik Lietuvoje“. Prezidentas pirmąjį lipduką užklijavo ant mano automobilio, tai buvo šaunu.
Buvau įsitraukęs ir į kitą projektą organizacijoje „Rotary akademija“ – teikėme pagalbą jauniems žmonėms.
Dar vienas projektas, kuriame dalyvavau – „Matyk svajonę“. Padėjome akliems jaunuoliams.
Akliesiems sunkiau susirasti darbą. Norėjome jiems suteikti daugiau šansų, surengėme darbų mugę.
Nuėjau į įstaigos „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ būstinę ir pasakiau, kad norėtume pasiskolinti vieną iš jų patalpų, kad galėtume surengti darbų mugę akliems vaikams. Jie iš karto sutiko.
Kreipiausi į keletą verslo įmonių klausdamas, ar galėtume su vaikais apsilankyti ir pamatyti, kaip jie dirba. Visos kompanijos sutiko. Vadinasi, Vilniuje viskas yra įmanoma.
Šiuo metu, kai visi susitelkę į krizę, pradėjome naują projektą. Juo sieksime kuo greičiau įveikti sunkmetį.
Neseniai įkurtas Bendrovių valdymo institutas Baltijos šalyse gerins verslo ir visuomenės suvokimą apie bendrovių valdymą.
- Ar pavyktų tokias idėjas įgyvendinti jūsų gimtinėje?
- Ne, nes Kopenhaga didesnis miestas. Vienas nuostabiausių dalykų Lietuvoje – mes vis dar vystomės, esame tarsi paauglystės stadijos.
- Kalbėdamas apie lietuvius, vartojate žodį „mes“. Jaučiatės labiau lietuvis nei danas?
- Taip, jaučiuosi labiau priklausantis Lietuvai nei Danijai.
Čia pragyvenau netgi ilgiau negu Danijoje, skaičiuojant nuo 1989-ųjų.
- Kaip Vilniuje leidžiate laisvalaikį?
- Šiemet, kai Vilnius yra Europos kultūros sostinė, mieste yra daugybė renginių.
Stengiuosi juose dalyvauti. Net nereikia nieko iš anksto planuoti, eini gatve ir surandi muzikantus ar dar ką nors.
Katedros aikštėje vyko puikus renginys Lietuvos tūkstantmečio proga. Buvau Prezidentūroje, kai ten lankėsi Danijos karalienė.
Dar labai įstrigo „Tūkstantmečio odisėja“. Jachtos sutikimą mačiau tik per televizorių, bet mane sužavėjo tai, kad grupelė žmonių turėjo idėją ir ją įgyvendino – apiplaukė pasaulį, kad populiarintų Lietuvą.