Užuomazgų atsirado, šalies prezidento D.Medvedevo iniciatyva įkūrus istorijos klastojimus neva atskleidžiančią komisiją.
Yra ir poreikis. Mat pastaruoju metu ne vienas įtakingas Rusijos politikas ir pareigūnas viešai piktinosi, kaip įžūliai „artimajame užsienyje“ drįstama abejoti Kremliaus pateikiama įvykių versija.
Versija, kuri sužlugus Sovietų Sąjungai buvo primiršta. Bet dabar, sovietinį stilių primenančios istorinės interpretacijos, kaip sovietai išvadavo Europą, brukamos Rusijos ir net tik jos gyventojams.
Jau žinote, kad nedėkingi nacių garbintojai Rusijai priešiškose valstybėse – Baltijos šalyse ir Lenkijoje – kelia galvas ir perrašo istoriją?
Kad geriau įsidėmėtumėte, štai ir „įrodymai“. Ir ne šiaip kokie – esą patvirtinantys, kad ne J.Stalinas su A.Hitleriu, o Lenkija neakivaizdžiai lėmė Antrojo pasaulinio karo pradžią.
Esą Lenkija praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje buvo susimokiusi su nacistine Vokietija, norėdama užpulti Sovietų Sąjungą. Tokius „dokumentus“ Rusijos užsienio žvalgybos tarnyba (SVR) šią savaitę išslaptino ne šiaip sau.
Geresnio laiko nei Antrojo pasaulinio karo pradžios minėjimas Lenkijoje, į kurį nuvyko net V.Putinas, nesugalvosi.
Tokius stalinistinės istorijos šedevrus neatsitiktinai pastaruoju metu palydi ir D.Medvedevo pareiškimai, kad Rusijos kaimynėse garbinami nacistai. O Vakarams primenamas gėdingas Miuncheno sąmokslas, lėmęs Čekoslovakijos užgrobimą.
Tai esą įrodo, jog SSRS nebuvo kitos išeities, galvodama apie pasaulinę taiką ji turėjo pasirašyti sutartį su nacistine Vokietija. Juk niekas kažkodėl nenorėjo kurti Europos saugumo sistemos su Stalino pagalba.
Taip dabar bandoma pateisinti MolotovoRibbentropo paktą, kuriuo buvo padalinta Rytų Europa, sudaužyti regiono tautų likimai.
Tiesa, verta pažymėti, jog Lenkijoje V.Putinas elgėsi gana mandagiai ir diplomatiškai. Jis neišspaudė atsiprašymo žodžių, nė žodžiu neužsiminė apie Katynės tragediją, tačiau teigė, jog MolotovoRibbentropo paktą Rusija jau pasmerkė, todėl dabar kitos šalys turėtų pasekti Maskvos pavyzdžiu, o ne jai priekaištauti.
Bet V.Putinas bent jau viešai nekaltino ir lenkų. O juk galėjo. Juk visi yra girdėję iš jo lūpų ir sodresnės retorikos.
Todėl nedaug kas tikriausiai būtų nustebęs ir apie „išslaptintus SVR dokumentus“ išgirdęs iš paties V.Putino.
Juk šių dienų Rusijai nesvarbu, kad bandymai visas nepuolimo ir tarpusavio pagalbos sutartis prilyginti MolotovoRibbentropo paktui iškreipia jų esmę ir reikšmę.
Galima įvairiai vertinti Lenkijos ir kitų valstybių elgesį prieš karą. Nereikia užmiršti ir vienintelės tuo metu Rytų ir Vidurio Europoje buvusios demokratinės valstybės Čekoslovakijos išdavimo.
Bet tai tėra, kaip sakė V.Putinas, ieškojimas razinų senoje supelijusioje bandelėje.
Tik ar gali Rusija kalbėti kitaip?
Žinoma, mes to norėtume. Siekiame, jog ji pripažintų Lietuvos okupaciją, iš tikrųjų pasmerktų Molotovo-Ribbentropo paktą ir liautųsi kaltinti kitus tuo, ką pati daro, – kraipyti istoriją.
Juo labiau kad iš kur imti pavyzdį Rusija, rodos, turi. Didžioji Britanija kurį laiką sielvartavo dėl prarastos imperijos galybės, bet susitaikė.
Ta pati Vokietija, kuri drauge su SSRS sukėlė karą, dar ir šiandien atsiprašinėja ir nebijo prisiimti atsakomybės.
Ar atsiprašiusi Vokietija tapo silpnesnė? Ne, iš krizės duobės lipanti Europos ekonomikos galiūnė užsienyje vertinama rimtai. Ir jos galia vertinama tikrai labiau negu Rusijos.
Ar Vokietijos kanclerė A.Merkel, darsyk atsiprašiusi už savo šalies klaidas, prarado vokiečių pasitikėjimą bei įtaką?
Priešingai – ji išrinkta įtakingiausia pasaulio moterimi ir ypač vertinama Europoje.
Bet Maskva jaučiasi išskirtinė. Rusijai jos istorinė tiesa tegali būti vienintelė teisinga.
Ar mums vertėtų dėl to nerimauti?
Galbūt. Juk į melo pinkles pakliuvę istorijos vergai iš jos nieko nepasimoko. Bet kai Rusija pyksta dėl „istorijos klastojimų“, tegalime atsakyti vieninteliu būdu.
Tai yra ilgas kantrybės ir politinės valios reikalaujantis procesas. Mat bet kokios diskusijos pagrindas – šalti ir aiškūs argumentai. Jų turime ir galime garsiai prašyti daugiau – kokių tik atsakymų galėtų pateikti įslaptinti Kremliaus archyvai.
Tiesa, netgi tvirti argumentai taip paprastai neprivers Rusijos nusileisti. Tačiau jų nenori girdėti ne tik Rusija, bet ir sąjungininkai Vakaruose. Dėl pragmatinių priežasčių, žinoma.
Būtent jie labiausiai vengia veltis į istorines diskusijas. Bet Kremlius pats pasiūlė išeitį pasmerkdamas Vakarus dėl Miuncheno sąmokslo.
Kalbėkime ir apie šį sąmokslą atvirai. Nes mums, priešingai nei Rusijai, apie tai kalbėti bus gerokai lengviau, o Maskva neteks argumentų.
Atvira profesionalių istorikų diskusija yra tai, ko bijo Kremliaus propagandininkai. Mat tik Rusijoje istorija vergauja valdžiai. Laisvose šalyse, atrodytų, viskas turi būti kitaip.