Arba jausmingai pasigraudinti tinkama proga. Ne vienam iš mūsų laidotuvėse teko išklausyti pasamdytų giedotojų religinių pop tekstų repertuarą, surėdytą ant 70-tųjų estradinių melodijų natos: „užsimerkė mielos tavo akys“. Visai kaip pas Stasį: „šaukiau tavęs, bet tu manęs neišgirdai“!
Bet išpažindami tikėjimą kalbame ne žodžiais. Tikėjimą išpažįstame liudydami Dievo patirtį. Dievas – asmuo, kuris YRA – nėra žodis. Jis yra liudijamas kaip pačios Būties – Ipsum Esse – patirtis. Žinia, ir graikų filosofija, ir kiti giliai išmintingas vagas išvarę religiniai mokymai nepasiekia tos gelmės, to pločio ir to aukščio, kurį mums atskleidžia žmogumi tapęs ir už mus Aukoje miręs bei prisikėlęs Dievas, Jėzus Kristus, gyvojo Dievo Sūnus.
Būtent, mūsų apaštalinis tikėjimas skelbia Aukos patirtį. Aukos, kuri yra kartu ir mirtis, ir prisikėlimas. Du viename. Ir niekada atskirai.
Taigi, mūsų tikėjimo viršūnė yra Eucharistinės Aukos konsekracijos žodžiai: „Tai yra mano kūnas“ ir „Tai yra mano kraujas“. Tikėdami žinome, kad šių žodžių ištarimo metu per kunigo sakramentinę tarnystę yra sudabartinama Kristaus Auka ir virsmas: duona - Kristaus Kūnu, vynas – Kristaus Krauju.
Tai ir yra šventoji Dievo dabartis - Jo Aukos ir kartu jo amžinai Esančiojo bei Mylinčiojo asmens patirtis. Būtent toks yra mums perduotas apaštalinis tikėjimas ir Krikšto bei Eucharistijos sakramentais atskleidžiama Dievo patirtis.
Kiekvienas į Kristaus Auką įkrikštytas žmogus tikroviškai sutampa su Viešpaties Kūnu ir į kiekvieną besiaukojantį tikroviškai yra įliejama šio Kūno gyvastis – Kristaus Kraujas. Todėl ir visų apaštalinių bažnyčių liturginių tradicijų centras yra Eucharistinė auka. Ne tik Biblijos skaitymas; ne išmoningas, ilgas, sukrečiantis bei religinius jausmus sužadinantis pastoriaus pamokslas; ir ne linksmos, liūdnos ar religiškai trankios dainos. Bet tikroviška Aukos patirtis.
Aukos šventoje tyloje patiriu į mano sielą sutekantį sakramentinį Kristaus Kraują ir, suklaupęs prie Dievo stalo, pagarbiai įimu į save atsiduodantį Jo Kūną.
Turėtume neapsigauti. Be sąmoningo dalyvavimo Aukoje eucharistinė Kūno ir Kraujo dabartis yra nepatiriama. Be tikėjimo į Auką tikėjimą išreiškiantys žodžiai išsisklaido kartu su religinės retorikos sužadintais jausmais.
Klausimas, kurį visu aštrumu kelia paskutiniųjų metų Bažnyčios Magisteriumo dokumentai, pavyzdžiui, Jono Pauliaus II enciklika „Ecclesia de Eucharistia“ (Bažnyčia kyla iš Eucharistijos), posinodinis Benedikto XVI paraginimas „Sacramentum caritatis“ (Meilės sakramentas) yra šis: kaip individualiai kiekvienas tikintysis ir kartu visa Bažnyčia dalyvauja išganomojoje Aukos dabartyje ir ją patiria? Kaip tikinčiojo žmogiškasis gyvenimas virsta Kristaus gyvenimu tikinčiajame? Kaip nusivilkti senąjį „aš“ ir apsivilkti Viešpaties naujumu? „Ne aš, bet Kristus manyje gyvena“, krikščioniškoje sąžinėje aidi Šventosios Dvasios įkvėpti ir kartu išgyventi apaštalo Pauliaus žodžiai.
Visame katalikiškame pasaulyje, o ir Lietuvoje, augantis tikinčiųjų noras patirti tradicinės lotyniškosios liturgijos šventąją tylą, giedamų įkvėptųjų psalmių palaimą yra ne kas kita, bet troškimas kuo giliau iškentėti Dievo meilę Jo Eucharistijos Aukoje. „Iškentėti“ yra nepopuliarus žodis šiais laikais. Bet toks teisingas ir taip aiškiai patiriamas tarpe tų, kurie yra šiais laikais nelabai nepopuliarūs ir todėl „populiarų“ nemėgstami ... Nes su Šventuoju Tėvu garsiai skelbia išganingą Auką dabartį bei ją - pagal suteiktą malonės mastą ir pašaukimą - praktikuoja.
Auka yra krikščionybės dabartis ir jėga. Kur sunyksta tikėjimas Auka, ten sunyksta ir Aukos vaisius, ypač, kunigystė, vienuolystė ir šeimos. Europoje „krikščioniškosios“ linksmybės baigėsi šeimos ir pašaukimų krize. „Katalikiška“ Lietuva - jau nebe išimtis. Ypač pašaukimų į kunigystę drastiškas sumažėjimas, skyrybų skaičius sukelia išgąsčio jausmą ... Kas bus toliau? Nejaugi ir mes nyksime po vaisinguoju Pusmėnuliu pakelės kryžiais nusėtoje žemėje?
Štai neseniai trijų Lietuvoje veikiančių kunigų seminarijų rektoriai, apklausti apie pašaukimų mažėjimo priežastis, vieningai sutaria: šiuolaikinis jaunas žmogus purtosi aukos gyvenimo. Negalima nesutikti ir su jų irgi vieningai ištariamu teiginiu: šiuolaikinė žiniasklaida ir visuomenėje įsigalėję vartojimo įgūdžiai trukdo jaunuoliui Dievo šaukimą išgirsti.
... o juk kažkada tikėjimo galia užkariaudavo žemynus ... O dabar mes, kalnus vartaliojančio tikėjimo savininkai, skundžiamės suvargę ir apkurtę po vartojimo našta ... Tai ko vertas mūsų tikėjimas!? Kur ta mūsų tikėjimo druskos dabartis?!
Pats laikas atsigręžti į save ir sąžiningai savęs paklausti: kodėl Aukos dabartis šiandien yra nebevaisinga pašaukimų derliumi?
Atsakysiu: todėl, kad tos Aukos dabarties yra labai mažai mūsų, mažatikių, laikas.
Gal jaunas žmogus ją ir pasirinktų, jeigu tik jis tą Auką patirtų - gyvenime ir sakramente – kaip didžiausią ir verčiausią mūsų tikėjimo tiesą ir, tuo pačiu, asmeninio ir mylinčio Dievo dabartį.
Nejaugi pašaukimo tikėti ir aukotis sunykimas mūsų Tėvynėje yra kaina, kurią sumokėsime už tikėjimo negalios dabartyje akivaizdumą?