Šios Marcelijaus Martinaičio eilės – iš kadais populiarių „Kukučio baladžių“ – parašytos gūdžiu sovietmečiu.
O atrodo, tarsi poetas jas būtų dedikavęs svarbiausiam praėjusios savaitės įvykiui, kuris sukrėtė šalies verslo visuomenę ir šiaip blaiviai mąstančius žmones.
Lietuvoje taip dar nebuvo atsitikę, kad vieni verslo partneriai viešai atsižadėtų kitų, naiviai tikėdamiesi, jog valdžioje įsitaisę šakalai pradės gailėtis jų verslo.
Ir dar kokio verslo! Didžiausio Baltijos valstybėse prekybos tinklo „Maxima“ ir Vakarų skirstomųjų tinklų (VST), kuriuos jie įnešė į LEO LT, bendrą su valstybe įmonę.
Ar visa tai tikrai vyksta Lietuvoje, o ne Rusijoje, kur „prakeiktieji“ oligarchai, nespėję atsižadėti žemės ir dangaus, džiūsta ant Lubiankos kalėjimo gultų?
Galbūt „Vilniaus prekybos“ savininkams tik pasivaideno, jog imperinis blūdas atsėlino į Lietuvą. O gal iš tiesų nuo šiol neatsižadėjusius tiesiog puls skinti kaip salotas prezidentės vegetariniams pietums?
Jei ne, kodėl tada, vos peržengusi Prezidentūros slenkstį, valdovė paskelbė karą neįvardytiems oligarchams ir tuoj pat įsakė (tarsi Lietuvoje įstatymai jau galiotų atbuline data) teisėjams: naktį nemiegoti, dieną nevalgyti ir per kelias paras parengti LEO LT likvidavimo planą. Ir taip, kad bendros su valstybe įmonės dalininkas negalėtų prisiteisti žalos atlyginimo.
Privataus investuotojo įmonė „NDX energija“ nė nebandė ginčytis: LEO LT – valstybės strateginis projektas.
Jei valstybei nebereikia, gaila, bet tokia yra jos valia. Atiduokit tai, ką įnešėm – ir skirstomės.
Tačiau Vyriausybė nenori sugrąžinti „NDX energijai“ natūra kraičio, kurį ši sudėjo į LEO LT skrynią.
Ji linkusi dalytis ne turtą, o akcijas, prieš tai iš naujo įvertinusi įneštą dalį.
Negana to, valdžios statytiniai, okupavę Vakarų skirstomųjų tinklų įmonę, padavė į teismą pačius savininkus.
Šie, susitaikę su neišvengiama baigtimi, teigia, jog Vyriausybė tyčia vilkina LEO LT naikinimo procesą.
Ar tai nereiškia, kad Vyriausybė taikosi išsiųsti namo nebemylimą jaunikį vienomis kelnėmis? (Tipiškos lietuviškos skyrybos!) Tą rodo ir sprendimas LEO LT panaikinti vien Vyriausybės balsais.
Galima būtų žiūrėti į tai kaip į dviejų buvusių verslo partnerių reikalą.
Tik ne šiuo atveju, kai politinė valdžia susitapatina su valstybe, teisingumu, kai pagal jos dūdą šokdinamos teisėsaugos institucijos, teismai.
Derėtų prisiminti, kas atviliojo VST į valstybinį projektą: ar tai nebuvo aukščiausi valdžios pareigūnai: V.Adamkus, A.Brazauskas, G.Kirkilas, V.Landsbergis, A.Kubilius, o ne Tulpinių, Šmikinių galvažudžiai?
A.Kubilių galima suprasti – Kauno energetikų klanas yra konservatorių partijos aukso puodas, o LEO LT jų auksiniam verslui buvo tarsi į nugarą įremtas peilis.
Kitas rėmėjas – B.Lubys, rodos, net sapnuose regėdavo negyvą „liūtą“, nes pačiam nepavyko gauti „liūto“ dalies.
Dėl tos pačios „liūto“ dalies dantį griežia ir dar kai kas, turintis didelę gerklę.
Dar pridėkime didžiųjų gamtinių dujų tiekėjų ir vartotojų interesus, ir keršto planas bus aiškus kaip dukart du.
Atviras lieka tik klausimas, kaip su tuo susijusi prezidentė Dalia Grybauskaitė. Ar nesusijusi niekaip? O gal jos nusiteikimas prieš „Vilniaus prekybos“ savininkus tėra jos plano „Mušk oligarchą“ dalis?
Juokingiausia, kad „Vilniaus prekybos“ savininkai kaip velnias kryžiaus vengė būti panašūs į oligarchus: prisiekė nesikišti į politiką ir, be parduotuvių „Maxima“ reklaminių lankstinukų, neturėti jokios kitos žiniasklaidos.
Cha, cha, cha! Valstybėje nūnai kitos mados: arba tu – tikras oligarchas, arba Kukutis. Kitaip – lauk iš Lietuvos!