Po trilerio — karjeros pabaiga

„Nedrįsk iššokti!“ — į Vilmą, bandančią praverti langą, susmigo pikti bendradarbių žvilgsniai. Urėdo pavaduotojo, buhalterės, personalo inspektorės, dar kelių. Šnipė! Vagilė! Tai ji atskleidžia komercines paslaptis!

Sekretoriate trūko oro. Vilmos kolegos laidė į ją karčias replikas. Vienas jų nuo Vilmos nenuleido filmavimo kameros tol, kol neatvažiavo policija ir pats urėdas R.Ribačiauskas. Ir moteris netruko atsidurti policijos komisariate.

Incidentas įvyko šiemet gegužės 20-osios pavakarę. Maždaug metams praėjus nuo dienos, kai V.Labulienė sekretore referente įsidarbino Vilniaus urėdijoje. Pasak Vilmos, jos viršininko dokumentų rankraščių sąsiuvinyje, kurį šiemet gegužės 20-ąją rado ant savo darbo stalo laikraščių šūsnyje, mirgėjo užrašai. Tokie, kokių apie save niekas nenorėtų perskaityti.

„Ieva padavė skundą. Nėščia kalė... Nuvažiavau pasveikinti generalinio. Net nepavaišino manęs kava. Gyvulys“, — Vilma atkartojo tai, ką perskaitė viršininko dienyne. Malkos — mokesčių revizoriui, kažkam — kėdės ir mašinos padangos.

„Neslepiu: greitai perverčiau tą sąsiuvinį. Kas gi čia, urėdijoje, vyksta? Ir apskritai kodėl jis atsidūrė ant mano darbo stalo? Gal tai — pakiša? Norėjau, atsišvietusi jį, įteikti kaip įrodymą lygių galimybių kontrolierei. Kad pagaliau patikėtų, kad tai, ką mano viršininkas kalbą apie kolegas, kalba ir apie mane“, — neslėpė Vilma.

Tąkart apie 10 valandą vakaro Vilmą iš policijos komisariato paėmė namiškiai. „Trinkt“, — uždaromų automobilio durelių garsas moterį tarsi grąžino į realybę. Ir ji pratrūko: išsiveržusiai raudai nuslopti nepakako kelio iki namų.

Kitądien ji pateko į gydytojų rankas. Ištikta dar vieno panikos priepuolio. Būsenos, kai, atrodo, ima stoti širdis. Kai ima smaugti dusulys, bet oro įkvėpti taip ir nepavyksta. Šeimos gydytojo pagalbos moteriai nepakako. Reikėjo rimtų specialistų. V.Labulienė atsigulė į ligoninę. O kai išėjusi ilgą gydymo kursą grįžo į darbą, tą pačią dieną, rugpjūčio 14-ąją, iš jo buvo atleista.

Pernai rugpjūčio pradžioje Vilniaus urėdijos darbuotojai išsirengė į Ukrainą. Tai buvo pirmoji V.Labulienės komandiruotė. Į Ukrainą važiavo ir urėdas R.Ribačiauskas, dar keletas urėdijos darbuotojų.

„Sėsk štai čia“, — vos įlipus į autobusą, valdingo būdo urėdas trūktelėjo Vilmą už rankos. Ir moteris prisėdo greta jo.

„Kelionėje netrūko įtampos. Urėdas man neleido net bendrauti su kolegomis. Ir viešbutyje, kuriame buvome apgyvendinti, jis siūlė gyventi kartu“, — Vilma sunkiai prisivertė grįžti į praeitį. Viskas, ką teko patirti, ją vis dar skaudžiai degina.

Moteris pasakojo, kad nuo urėdo vilionių kelionėje ji išsisukdavo paprastai: „Viršininke, kokias nesąmones jūs čia šnekate?“ arba „Niekada to nebus“.

Anot V.Labulienės, paskutinį viešnagės vakarą urėdas užsispyrė ir, užuot išvykęs linksmintis su kolegomis, liko viešbutyje. Bendradarbių įkalbėta („Jei nepasiliksi, jis kitądien pakels nežmonišką triukšmą“) Vilma liko.

Kas tą vakarą vyko? Ar verta persakyti Vilmos žodžius, apie ką juodu šnekučiavosi? Kaip galop viršininkas ėmė slinktis artyn jos? Vis arčiau. Kaip Vilma, išsisukusi iš glėbio („Blogai jaučiuosi“), movė į savo kambarį ir užsirakinusi praverkė iki ryto?

„Meldžiausi, kad tik greičiau grįžtume namo į Lietuvą. Turėjau vilties, kad viskas praeis. Kad gal tik trumpam žmogui pasimaišė protas“, — pratarė Vilma.

Ji raudojo, o jos mobiliajame telefone rikiavosi žinutės. „Aš laukiu tavęs, mažiule...“ — pirmoji, kurios siuntėjas nurodytas kaip „Urėdas“, pasirodė apie trečią valandą nakties.

Šią kaip ir kitas žinutes „Ekstra“ cituoja iš antstolių surašyto faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo.

„Džiaugsme, manau pralošei išloštą partiją, tai daugiau negu kvaila... Tu esi fantastinė moteris, gaila, kad viskas nuėjo velniop. Aišku viena — kad tu niekados negalėsi dirbti, jeigu tavo vadovas nebus tavo draugas, nenorėsi su juo pakalbėti, nenorėsi prie jo prisiglausti, arba jis yra šlykštus. Gero kelio, žavioji Vilma...“ — kitądien grįžtant namo apie 15 valandą į Vilmos telefoną atskriejo kita žinutė.

Vilma tyrėjams parodė gautas žinutes, o pats urėdas įsitikinęs, kad tai ji pati jas parašė. Neva iš urėdo gavo vienokias žinutes, o mobiliajame telefone perrašė.

Kai kurių modelių mobiliuosiuose telefonuose yra galimybė redaguoti gautas žinutes. Tai patvirtino ir „Omnitel“ Klientų aptarnavimo centras, ir „Nokia“ atstovai.

Tačiau V.Labulienės mobiliojo telefono „LG KE 970“ techninę patikrą atlikę „MTTC — remonto guru“ meistrai nustatė, kad būtent šiame telefone trumpųjų SMS pranešimų redaguoti neįmanoma. Šias žinutes ir užfiksavo antstoliai.

Grįžus iš komandiruotės, urėdijoje įsitvirtino įtampa. Po darbų Vilma išsiverkdavo, o paskui vėl praverdavo sekretoriato duris.

Pernai rugsėjo pradžioje R.Ribačiauskas išėjo atostogų, o vėliau, nuo rugsėjo 8-osios, atgulė į ligoninę operuotis balso stygų. Iki operacijos, anot Vilmos, pradėjo atakuoti vos ne kasdieniais skambučiais. Siūlančiais pavakarieniauti kartu. Nuvažiuoti į Trakus. Dar kur nors. „Viršininke, tarp mūsų nieko negali būti“, — kaskart, dėdama telefono ragelį, nukirsdavusi Vilma.

R.Ribačiauskui atgulus į ligoninę, Vilma išvyko į pirmąją rudens sesiją Žemės ūkio universitete. Pernai neakivaizdiniu būdu ji ėmė studijuoti miškininkystę. Tačiau grįžusios iš Kauno į Vilnių jos jau laukė staigmena: urėdo (ar bent jau iš jo kompiuterio) atsiųstas elektroninis laiškas.

Tiesa, R.Ribačiauskas sako, kad tuo metu jis dar turėjo nedarbingumo atostogas ir pati V.Labulienė išsiuntė šį laišką iš jo kompiuterio. Nes tik ji turėjo kabineto raktus. Vilma sako, kad urėdas, po operacijos negalėdamas kalbėti, su visais bendravo elektroniniu paštu siųsdamas laiškus iš savo nešiojamojo kompiuterio.

„Labas, gražuole... Tikiuosi, pirmoji sesija praėjo sklandžiai, — elektroninio pašto dėžutėje, anot Vilmos, ją pasitiko urėdo laiškas. — Nepyk, bet turiu sugadinti tau nuotaiką ir pakeisti gyvenimo vagą. Žinai, kartais sutinki žmogų, kurio, atrodo, laukei visą gyvenimą. Iš pradžių bandai kovoti su savimi motyvuodamas amžiumi, patyrimu, tačiau kvailas jausmas grąžtu įsigręžia iki kaulų gelmių, apima mintis, atima laisvalaikį... Galų gale tampi priklausomas. Tą žmogų nori matyti, liesti, dovanoti gėles...

Visai pamiršau pagrindinę gyvenimo tiesą, kad tik moteris renkasi vyrą, kuriam gali suteikti sparnus... Jeigu nors truputį gerbi mane, turi mane palikti. Tikiuosi, ši savaitė paskutinė. Esi fantastinė moteris, turi nuostabią dukrą — saugok ją“.

Vilma suprato užuominą, kad turėtų atsisveikinti su darbu. To buvo per daug. Spalio 1-ąją ji surašė skundą lygių galimybių kontrolierei Aušrinei Burneikienei. Kartu — Generalinei miškų urėdijai (GMU)ir Aplinkos ministerijai. Taip V.Labulienė įsivėlė iki šiol trunkantį psichologinį karą.

Netrukus, dar tebeturėdamas nedarbingumo atostogas, R.Ribačiauskas užsuko į urėdiją. Ir, anot Vilmos, padavė pasirašyti jos vardu surašytą prašymą nuo 2008-ųjų spalio atleisti ją iš einamų pareigų. Su prilipintu rašteliu: „Būk gerutė. Labai prašau“.

O kai urėdą pasiekė žinios apie jos išsiuntinėtus skundus, jis, anot V.Labulienės, pasiuto. „Grasino. Šaukė, kad staigiai atsiimčiau skundus. Kai to nepadariau, ant manęs pasipylė tarnybinių skundų lavina. Kiekvieną savaitę turėjau rašyti pasiaiškinimus“, — pasakojo moteris.

Atstūmusi urėdo širdį, ji tapo šnipe. Generalinės miškų urėdijos statytine. Žmogumi, nutekinančiu informaciją. Prieš šią moterį, atrodo, buvo ištraukti ginklai, kurių smūgio išvengti nėra paprasta.

„Matyt, mes abi esame po vienu sparneliu — aš pirmadienį, tu — šeštadienį ir sekmadienį. Vis dėlto tau laiko lieka mažiau nuo manęs...“ Čia — citata iš laiško, kurį esą Vilma nusiuntė urėdo žmonai.

„Ji į Alytų siuntinėja laiškus! Urėdo žmonai ir tėvams!“ — pernai spalį ėmė ūžti visa Vilniaus urėdija. Tačiau, Lietuvos pašto duomenimis, korespondencijos (pacituotojo laiško) siuntėjas buvo kita moteris.

Bent jau 2008-ųjų spalio 10-osios laišką, adresuotą Alytuje gyvenančiai ir dirbančiai urėdo žmonai, pašte užregistravo neva Vilniuje gyvenanti N.Abraitytė.

„Nerašiau. Nesiunčiau jokių laiškų“, — dievagojosi Vilma. Bet ar spardomo šuns inkštimą kas nors girdi?

Namie Vilmai likdavo išsiverkti. Bet ir tai nebegelbėdavo. Moterį ėmė atakuoti panikos priepuoliai. Iš namų ji nekeldavo kojos be vaistų, kuriuos skyrė medikai.

„Pervargdavau ne nuo darbo, bet nuo psichologinės įtampos darbe, — sakė Vilma. — Tik ir girdėdavau, kad esu kalė. Vos ne kasdien urėdas bėrė žodžius: „Kas ne su manimi, tas prieš mane. Kas prieš mane, Lietuvoje darbo neras“. Jis uždraudė žmonėms su manimi bendrauti. Kolektyvas kentėjo per mane. Iš dalies juos supratau: kiekvienas bijojo prarasti darbą. Bet man irgi to darbo reikėjo. Viena turiu išlaikyti dukrą. Bet kadangi nenorėjau būti su viršininku, galų gale vis tiek buvau išvaryta lauk“.

Praėjusį pirmadienį, rugpjūčio 31-ąją, Generalinė miškų urėdija R.Ribačiauskui įteikė įspėjimą, kad po poros mėnesių su juo bus nutraukta darbo sutartis.

„Vilniaus miškų urėdas turi bėdų dėl valstybės turto naudojimo. Jam nepalankios ir Valstybės kontrolės, ir Etikos komisijos išvados“, — prasitarė generalinio miškų urėdo pavaduotojas Andrius Vancevičius.

Kokių bėdų? „Per šventes R.Ribačiauskas avarijoje sudaužė tarnybinį automobilį. Ir šiaip naudojo jį savo reikmėms“, — pavyzdžių atseikėjo A.Vancevičius.

GMU, kaip ir Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą, yra pasiekęs V.Labulienės skundas dėl lytinio priekabiavimo. Anot A.Vancevičiaus, jau metai, kai tas skundas audrina visą urėdiją. Nes jis vis dar nebaigiamas nagrinėti.

O gal kaltinimai priekabiavimu, susitvenkę virš Vilniaus urėdo galvos, tėra laužti iš piršto? „Galiu pasakyti tik viena: žmonės tam tikrose pareigybėse — atstovo spaudai ir sekretorės referentės — Vilniaus miškų urėdijoje labai dažnai keičiasi“, — diplomatiškai atsakė A.Vancevičius.

V.Labulienės skundui nagrinėti GMU pernai spalį buvo sudariusi komisiją. Pasak jos pirmininko Zdislovo Truskausko, kadangi GMU neturi kompetencijos tokiems klausimams nagrinėti, ji, vadovaudamasi Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymu, skundą perdavė Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai. Ir paprašė jos išvadų. Tačiau tų išvadų kaip nėra, taip nėra.

„Komisija įpareigojo ir patį urėdą R.Ribačiauską griežtai laikytis darbo santykius reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų. Vilniaus urėdijai buvo nurodyta užtikrinti, kad pareiškėja būtų apsaugota nuo priešiško elgesio, neigiamų padarinių ir kitokio persekiojimo“, — sakė Z.Truskauskas.

Neseniai, rugpjūčio 17-ąją, V.Labulienė kreipėsi į GMU prašydama išsiaiškinti, ar drausminė nuobauda (atleidimas iš pareigų) skirta tą pačią dieną, kai ji po ligos grįžo į darbą, yra teisėta.

Anot Z.Truskausko, GMU sudaryta komisija V.Labulienės skunde išdėstytiems teiginiams patikrinti rugsėjo 1-ąją pateikė išvadą. Komisijos nuomone, R.Ribačiauskas, pradėdamas V.Labulienei drausminio nusižengimo tyrimo procedūrą ir skirdamas jai griežčiausią drausminę nuobaudą, nesilaikė Darbo kodekso principų ir galbūt piktnaudžiavo savo teise.

Tai — oficialios komisijos išvados. Bet ilgiau nei metus GMU pasiekdavo ne tik kalbos, bet ir skundai dėl to, kas vyksta Vilniaus miškų urėdijoje. Ar nebuvo galima anksčiau užgesinti konflikto?

„Komentuoti gandus būtų neetiška. Tačiau ir iš oficialios informacijos galima daryti išvadą, kad viršininko ir pavaldinės santykiai buvo nenormalūs.

Manau, kad vis dėlto urėdas, kaip įmonės vadovas, pavaldinių atžvilgiu užimdamas išskirtinę poziciją, galėjo rasti kitokių sprendimų. Ir nepaversti konflikto tokiu, kad jis iškiltų į viešumą“, — teigė Z.Truskauskas.

Jo nuomone, ir Lygių teisių kontrolieriaus tarnyba dirba prastai. Jau beveik metai nepateikia išvados, nors turėjo tai padaryti per tris mėnesius. „Kam reikėjo tempti iki tokios ribos? Užtat viskas dabar patikėta vertinti visuomenei. Tai — ne problemų sprendimo būdas“ — sakė pašnekovas.

* Šiemet Lygių galimybių kontrolieriaus įstaiga tėra gavusi 1 skundą dėl lytinio priekabiavimo. Pernai jų būta 2, 2007-aisiais — vieno, 2006-asiais — 2, 2005-aisiais — 3.

* Tyrimai rodo, kad lytinį priekabiavimą Lietuvoje gali patirti tūkstančiai, net dešimtys tūkstančių moterų. O skundų gaunama vos vienas kitas.

* Teigiama, kad lytinį priekabiavimą patiriančias moteris nuo šio žingsnio sulaiko joms priešiška aplinka, asmeninės savybės, nusistovėję stereotipai. Jos nenori papildomų rūpesčių, galbūt — nesitiki palankaus tyrimo rezultato. Įtakos tam turi ir besiskundžiančioms moterims nepalanki teismų praktika.

„Rašysite apie mane blogai? Bet kokiu atveju atsidursite teisme: negaliu praleisti pro ausis visiško melo“, — tiesiai šviesiai kirto Vilniaus miškų urėdas Raimondas Ribačiauskas.

— V.Labulienė Vilniaus urėdijoje dirbo nuo 2008-ųjų balandžio 1-osios. Kodėl būtent ją priėmėte į sekretorės referentės pareigas?

— Paskelbus spaudoje apie konkursą, ji, kaip ir kitos pretendentės, atnešė gyvenimo aprašymą (CV). Paprastai per konkursus atsirenkame tris keturias moteris, kurios turi darbo patirties ir moka užsienio kalbų. O paskui vyksta pokalbis su jomis. Pasirinkome V.Labulienę, nes mums imponavo tarptautinių draudimo kompanijų, kuriose ji dirbo sekretore, rekomendacijos. Ir tik vėliau paaiškėjo, kad tas CV, kurį ji pateikė, buvo visiškas melas. Ir kad 33 metų moteriai mūsų urėdija buvo pirma darbovietė. Kad ji kažkada metė ką tik gimusią dukterį ir išvažiavo į Arabų Emyratus.

V.Labulienė neturėjo jokio supratimo apie darbą. Urėdijoje raštvedyba buvo katastrofiška. Aišku, buvo galima iš karto prirašyti nuobaudų. Bet kolektyvas jai padėjo, mėgino traukti. Ir tik paskui jai buvo pasiūlyta susirasti kitą darbą. Bet kai tai padarėme, ji perėjo į puolimą.

Tuo metu, kai po operacijos negalėjau kalbėti, su visais galėjau bendrauti tik elektroniniu paštu ar SMS žinutėmis, o V.Labulienė suredagavo mano siųstas žinutes. Po to parašė skundą lygių galimybių kontrolierei, esą prie jos kabinėjausi. Tai absurdas!

Tas skundas tapo lyg koks veto: kol jis neištirtas, žmogaus atleisti neįmanoma. Ji visokius skundus dėl mano elgesio vos ne kas dvi savaites rašinėjo ir Generalinei miškų urėdijai. Ta sudarė komisiją ir juos tyrė. Bet juk nerado jokių pažeidimų.

Paskui kolektyvas ją pagavo vagiant ir kopijuojant dokumentus.

— Kokių dokumentų vagystė tai buvo, kad net prireikė policijos įsikišimo?

— Tądien buvau Seime, kai kolektyvas paskambino ir pasakė, kad sulaikė V.Labulienę kopijuojant mano ranka rašytus dokumentus. Kol atvažiavau, ji buvo filmuojama: kad vėliau nesiskųstų, kad tai aš jos teises pažeidžiau. Atvykęs į urėdiją, siūliau: „Būk gera, padėk dokumentus, kur jie ir buvo. Bet ji atsisakė tai padaryti. Ir paprašė, kad jos advokatė nuvežtų ją į policijos nuovadą ir ten būtų atliktas dokumentų poėmis. V.Labulienė tąkart rankinėje buvo paslėpusi 49 lapus. Su įmonių, su kuriomis prekiaujame, adresais. Tie dokumentai nebuvo susiję su jos darbu. Ji neturėjo teisės nei jų išnešti, nei platinti.

Bet ji tą pačią dieną ėmė ir susirgo. Ir prasirgo keturis mėnesius. O kai grįžo rugpjūčio 14-ąją, atleidome ją iš darbo. Dėl šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo.

Gana ilgai į tuos 33 metų moters skundus žiūrėjau su humoru. Tuo pat metu ėjo ir jos laiškai mano žmonai į darbą. Tačiau dabar jau visus jos veiksmus skųsime teismui. Turiu šeimą, esu pakankamai garbingas žmogus. Niekada tokiais dalykais neužsiėmiau ir neužsiimsiu.

Daugelis mūsų manome, kad moteris galbūt yra ne visai sveikos psichikos. Arba — itin sveikos ir ją valdo dideli pinigai. Bet yra šmeižimo riba. Kol dar ji tik rašė skundus, buvo galima kentėti. Bet galop tai tapo mano šeimos ir giminės žeminimu.

Ir apskritai manau, kad tai yra akcija prieš Vilniaus urėdą.

— Koks tuomet tokios akcijos tikslas ir kas ją vykdo?

— Labai paprastas. Surinkome apie 100 parašų, kad liautųsi represijos prieš Vilniaus urėdijos kolektyvą. Tie parašai susiję ne su V.Labulienės, bet su Generalinės miškų urėdijos veiksmais.

Pernai aš, Vilniaus miškų urėdas, nustačiau savavališkų žemės užėmimo atvejų Vilniaus mieste.

Radome, apskundėme, paviešinome. Bet politikoje viskas apsiverčia prieš tą, kuris nustatė pažeidimus. Ir, užuot mane gynę, tie, kurie tai turėtų daryti, perėjo į puolimą.

Supratau, kad turėsiu daug problemų. Bet nemaniau, kad jos bus tokios: kad bus griaunama mano šeima ir būsiu metamas iš darbo.

Visas pragaras užvirė tuomet, kai prieš porą metų dėl blogo darbo atsisveikinau su savo pavaduotoju.

O jis lyg tyčia perėjo dirbti į Generalinę miškų urėdiją, taigi tapo mano viršininku.

Pasak lygių galimybių kontrolierės patarėjo viešiesiems ryšiams Valdo Dambravos, V.Labulienės skundo nagrinėjimas užtruko dėl objektyvių priežasčių. Viena, skundas naujais duomenimis buvo pildomas bene 10 kartų: tai buvo daroma vos ne kas mėnesį.

Antra, pratęsti skundo nagrinėjimą raštu prašė ir pareiškėja V.Labulienė, ir apskųstasis R.Ribačiauskas. Ir vienas, ir kitas bent keletą mėnesių sirgo: jie yra pateikę tai liudijančias pažymas.

„Be to, sprendimui priimti reikalingi konkretūs įrodymai. Bet kol kas yra tik pareiškėjos tvirtinimas, kurio nepaliudija nei žmonės, nei dokumentai“, — sakė V.Dambrava.

Skundų dėl lytinio priekabiavimo tarnyba per metus gauna vos vieną kitą. Ar jie pasitvirtina? Anot V.Dambravos, nei taip, nei ne. Jei kontrolierė skiria įspėjimą priekabiautojui, tokį jos sprendimą priekabiautojas apskundžia teismui. O jei pastarasis panaikina įspėjimą (paprastai taip ir nutinka), skundas laikomas nepasitvirtinusiu.

„Konsultavomės dėl tokių skundų ir su analogiškomis užsienio šalių tarnybomis, — sakė V.Dambrava. — Visos jos teigė, kad lytinio priekabiavimo atvejus įrodyti yra labai sunku“.