Ne tik mūsų rinkėjų numylėtinės D.Grybauskaitės, bet ir amerikiečių “vilties prezidento” B.Obamos pirmuosius žingsnius kasdien vertina visuomenė, politikos analitikai ir žurnalistai. Akylai stebėti politinių lyderių veiklą – jų profesinė pareiga. Patinka kam nors ar nepatinka, tačiau demokratijos “sarginiai šunys” privalo ne tik budėti sargyboje, bet, jei reikia, ir skaudžiai įkąsti. Nesvarbu, ar pažeidėjas stovi ant aukščiausio valstybės pjedestalo, ar makaluojasi politikos šunkeliuose.
Politikai neturi privilegijos viešai guostis, kad skauda, juolab uždrausti “šunaujai” loti. Antrasis pagal rangą mūsų valstybės pareigūnas, kol kas dar vykdantis Seimo pirmininko pareigas, jau tai pabandė. Ir kas iš to? Netrukus jį suvalgys ne amžinai alkana žiniasklaida, o sotūs, bet amžinai ištroškę valdžios politiniai partneriai ir jų rėmėjai. Beje, ir “šunauja” neturėtų pykti dėl tokio vardo - demokratinėse valstybėse tokiu vardu didžiuojamasi.
Nepalyginamai didesnį pavojų demokratinės valstybės likimui kelia bandymas apskritai nutildyti laisvą žodį ir paversti visus kambariniais mopsais, kiauksinčiais jaukiai prigludus prie savo Madam krūtinės ir meiliai laižančius dosnaus šeimininko ranką.
Nesunku suprasti, kaip silpnieji priverčiami patylėti. Jie bijo prarasti paskutinį duonos kąsnį, o kartais – ir gyvybę.
Bet jei pradeda bijoti du dešimtmečius laisvės ir demokratijos idealus propagavęs nepriklausomos valstybės vadovas – kažkas negerai mūsų karalystėje, pastebėtų klasikas W.Sheakspearas. O klasikus verta skaityti, nes visais laikais komedija ir farsas (satyra) politikoje dažnai virsdavo tragedija.
Didžiausią baimę silpniesiems dabar kelia gąsdinimai, kad laisvės, demokratijos ir teisės viršenybės vertybėmis grindžiama Lietuvos valstybės politika yra „nepragmatiška“, prieštaraujanti mūsų tautos interesams.
Baigdamas savo prezidentinę kadenciją V.Adamkus nepanoro griežtai įspėti nei valstybės vadove išrinktos D.Grybauskaitės, nei Lietuvos žmonių, kad „nenaudingais “ principais grindžiamos politikos saulėlydis gali baigtis nepriklausomos valstybės laidotuvėmis. Ir ne tik Ukrainoje, Moldovoje, Gruzijoje, Baltarusijoje, bet svarbiausia – Lietuvoje.
Vladimiro Putino politikos garbintojai, prisitaikėliai ir bailiai jau prikėlė iš praeities AMB vykdytą Lietuvos - neva „tilto tarp Vakarų ir Rytų“ - politiką. Ir nėra skirtumo, ar tokią tezę kala į galvas buvęs LDDP užsienio reikalų tvarkytojas J.Paleckis, ar koks nors buvęs „Laisvosios Europos“ balsas. Jei visi būtų klausę tokių politikos vairininkų, šiandien tūnotume Rusijos ir Baltarusijos patiltėje.
Tačiau būtent tokie ideologai, kaip prezidentas Algirdas Brazauskas, buvęs D.Grybauskaitės bosas, dabar garsiai duoda patarimus ne tik patylėti, kai Kremliaus kaimynas liepia, bet ir paremti atominės elektrinės Kaliningrade statybą.
Mat prezidentas V.Adamkus nepanoro stoti skersai kelio tokiems pragmatikams, įtikinėjantiems, esą galime sukurti asmeninę gerovę, aukojant laisvės ir demokratijos idealus. Išmetus į šiukšliadėžę Metų Europiečio politinį testamentą, belieka apgailestauti, kad valdžios piramidės viršūnėje atsidūrusi naujoji prezidentė jau nebesiteikia nei klausyti, nei girdėti tokių žodžių. Artimiausio Turniškių kaimyno balsą nustelbia kitų kaimynų balsai.
Mandagiai savo žodžius suvyniojęs į vatą, prezidentas V.Adamkus prarado progą aiškiai pasakyti, kad verslo rykliai, norintys diktuoti net prezidentams, praktiškai puoselėja tuščias viltis toliau gyventi, naudojantis pigiais energetiniais ištekliais iš Rusijos ir pigia mūsų darbo jėga. Niekas nebenori bent subarti naujosios valdžios, nepadariusios jokio energetinio proveržio iš Rusijos gniaužtų.
Mažai kam rūpi ir ta aplinkybė, kad pirmas privačių investuotojų turto nacionalizacijos eksperimentas, sunaikinus LEO LT, mokesčių mokėtojams gali kainuoti 2,7 mlrd. litų.
Kokius „otkatus“ gavo ar gaus tie, kurie padėjo sustabdyti gyvybiškai svarbios naujos atominės jėgainės Lietuvoje statybą? Nebent dar privalo pasiekti kitą tikslą - Putino pavyzdžiu sukišti „maximinius į kalėjimą, kaip kokį Chodorkovskį“. Garsiai pritariančių tokiai tvarkai ir teisingumui Lietuvoje netrūksta. Ekonominėje duobėje besikapstantiems žmonėms toks spektaklis gal net patiktų.
Nulenkdamas galvą prieš žymiausios ekonomistės laurų vainiką, V.Adamkus nedrįso paaiškinti, kad biudžeto išlaidų ir pajamų balansas nėra svarbiausias valdžios tikslas. Valstybės biudžetas yra tik vienas iš įrankių kurti gyvybingą šalies ekonomiką, socialinį stabilumą, tolygią ir darnią visuomenės raidos perspektyvą. Nepriminė, kad prezidentės ir jos skirtos Vyriausybės atsakomybė – naudoti šį įrankį prasmingai, visos visuomenės, o ne atskirų jos grupių ar savo labui.
Pagaliau jis taip ir neparagino tautos įgaliojimus gavusios Prezidentės ryžtingai stabdyti vidaus rinkos nuosmukį, spausti Vyriausybę greičiau mažinti biurokratines kliūtis kapitalo investicijoms, ginti mūsų vežėjus, pienininkus ir kitus eksportuotojus, paremti smaugiamą verslą, kovoti su bedarbyste, ištaisyti į šešėlinę ekonomiką valstybę stumiančias mokesčių reformos klaidas.
Tačiau svarbiausia – visuomenė taip ir neišgirdo rimčiausio V.Adamkaus perspėjimo: jei dabartinės permainos baigsis tik didelių verslo grupių įtakos perskirstymu, Lietuvoje gali įsigalėti mums gerai pažįstama „valdoma demokratija“.
Iš Rusijos importuotas „valdomos demokratijos“ apraiškas liudija bandymai pajungti teismus ir teisėsaugos institucijas ir net žiniasklaidą valdžią gavusių partijų ar jas remiančių verslo grupių valiai. Tačiau iš politikos aukštumų nesigirdi balsų, raginančių ginti Lietuvos piliečių teises ir laisves, išvengti žmonių, ypač statutinių pareigūnų ir valstybės tarnautojų, rūšiavimo pagal politines pažiūras. Valdančiosios partijos bilietas ar asmeniniai ryšiai tampa geriausia karjeros garantija. Atrodo, kad net S.Daukanto aikštės rūmuose.
Bet gal išrinkome tokią tvirtą prezidentę, kuriai nereikia nei V.Adamkaus, nei A.Brazausko, nei kitų prezidentų patarimų? Kuri vien savo autoriteto galia neleis suskaldyti visuomenės, neleis apriboti galimybių piliečiams ginti savo teises ir laisves, reikšti savo įsitikinimus be baimės susilaukti valdžios persekiojimo?
Deja, niekas nesužinojo, ką galvojo D.Grybauskaitė, iš saugios Briuselio komisarės kėdės stebėdama, kaip nevilties apimta minia daužė Seimo langus, o nevilties apimti policininkai vykdė įsakymą ją suvaldyti bet kuriomis priemonėmis. Todėl ir abejojama, ką labiausiai saugos Lietuvos vadovė – save ar nepriklausomos, teisinės ir demokratinės Lietuvos valstybės pagrindus?