Tačiau kelias pasirodė akmenuotas – valdžios korupcija, partinės rietenos ir vis dar stipri didžiojo brolio iš Rytų įtaka aptemdė revoliucijos idealus.
Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka vokiečių žurnalui „Der Spiegel“ pasakoja apie per penkerius metus padarytą pažangą, įtemptus santykius su Maskva ir nesutarimus su buvusiais bendražygiais.
- Pone prezidente, didžiausia įtampa Europoje šiandien tvyro tarp dviejų didžiųjų valstybių Rytuose. Kodėl santykiai tarp Maskvos ir Kijevo tokie prasti?
- Dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia žlugus Sovietų Sąjungai subyrėjo didelė imperija. Daugelis Rusijos politikų nenori susitaikyti su faktu, kad jos vietoje dabar yra naujos nepriklausomos valstybės, turinčios savo nuomonę apie praeitį ir savo ateitį. Antra, paveldėjome problemų, tokių kaip Rusijos Juodosios jūros laivynas. Mūsų konstitucija draudžia mūsų teritorijoje laikyti užsienio karines bazes. Taip pat iš sovietmečio atėjo mūsų – kaip vartotojų ir tranzitinės šalies – priklausomybė nuo Rusijos dujų ir iš to išplaukiantys konfliktai.
- Rusija neseniai iš Ukrainos atšaukė savo ambasadorių ir dar neatsiuntė naujo. Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas jums parašė laišką, kuriame užsiminė, jog kitas ambasadorius bus atsiųstas tik tada, kai jūs nebebūsite valstybės vadovas – toks pareiškimas praktiškai neturi precedentų?
- Taip, ir toks neleistinas kišimasis į mūsų vidaus reikalus liečia ne tik mus, bet ir visą Europą. Rusai yra didi tauta – mes juos gerbiame ir siekiame palaikyti gerus santykius. Tačiau kaip gali šie santykiai pagerėti, kai nuolat ginčijamas mūsų suverenumas? Rusijos prezidento laiškas nebuvo adresuotas vien man – bijau, kad europiečiai to dar nesuprato.
- Rusai akivaizdžiai taikosi į jus asmeniškai. D.Medvedevas jus kaltina „antirusiška“ politika, o 47 proc. jo tautiečių Ukrainą laiko „nedraugiška valstybe“. Jie taip pat tikina, kad Ukrainos kareiviai ir nacionalistų pajėgos pernai kariavo Gruzijos pusėje su Rusija. Ar tai tiesa?
- Ne, tai bjaurus melas. Aš pasiruošęs remti bet kokį tarptautinį tyrimą. Panašus melas buvo skleidžiamas per konfliktą dėl dujų metų pradžioje, siekiant prieš mus nuteikti Europos viešąją nuomonę.
- Tačiau jūs išties karo metu rėmėte savo draugą, Gruzijos prezidentą Michailą Saakašvilį – taip pat ir ginklais.
- Net ir prieš mano kadenciją prezidento poste buvo siunčiamos didelės ginklų siuntos į Gruziją. Mūsų karinis ir technologinis bendradarbiavimas neperžengia tarptautinės teisės rėmų. O Rusijos-Gruzijos karo metu rėmėme Gruziją, nes apie bet kokią kitą poziciją negalėjo būti ir kalbos. Tai nesusiję su Gruzija. Tai liečia pamatinius principus – tokius kaip teritorijos vientisumas. Šis klausimas neabejotinai aktualus visai Europai – leidžiama ar ne kėsintis į tarptautinio saugumo architektūrą? Liūdna stebėti, kaip vangiai Europos demokratijos gina savo pačių pamatines vertybes.
- D.Medvedevas jus kaltina ir rusų kalbos slopinimu – juk Ukrainoje gyvena 8 mln. rusų tautinė mažuma ir dar daugiau ukrainiečių kalba šia kalba.
- Išties turime sunkumų dėl kalbos, bet dėl ukrainiečių kalbos. Jeigu užkalbintumėte mūsų piliečius, du trečdaliai atsakytų rusiškai. Daugiau nei pusė švietimui skirto biudžeto atitenka rusų mokykloms Ukrainoje.
- Kodėl tada rusų kalbos nepripažįstate antra oficialia kalba?
- Aš, kaip konstitucijos vykdytojas, privalau išlaikyti ukrainiečių kalbą oficialia valstybine kalba. Savo kultūrą išsaugojome tik gimtosios kalbos dėka. Tai prisideda ir prie mūsų nepriklausomybės išlaikymo. Jei tauta netenka kalbos, ji praranda savo atmintį, istoriją ir tapatybę.
- Beveik visi Krymo pusiasalio gyventojai kalba rusiškai. Ten neseniai netgi kilo susidūrimų tarp Ukrainos policijos ir Rusijos Juodosios jūros laivyno įgulos, nes jūs išmontavote švyturius ir sustabdėt raketų gabenimą. Kam reikia tokių provokacijų, kai nuomos sutartis ir taip baigiasi 2017 metais?
- Laivyno laikymą mūsų teritorijoje reguliuoja viena pagrindinė sutartis ir keturios jos pataisos. Tačiau didelė šio susitarimo dalis nėra gerbiama. Pavyzdžiui, daug kariuomenei išnuomotos teritorijos naudojama ne pagal paskirtį – ten statomos privačios vilos. Visa tai susiję su įstatymų nesilaikymu ir aplaidumu.
Kalbant apie tuos mūsų teritorijoje stovinčius 134 švyturius, skirtus navigacijai, tai Rusija paprasčiausiai perėmė jų valdymą. Jei jie išties naudojami tik laivyno poreikiams, dėl to reikia pasirašyti susitarimą su mumis. Taip pat mes privalome turėti teisę stebėti įgulos dydį ir laivų skaičių – kad jie nebūtų savavališkai gausinami. Jokia šalis, savo teritorijoje laikanti užsienio valstybės karines bazes, negali aplaidžiai į tai žiūrėti, nes tai liečia jos saugumą.
- Ar gali Kryme nutikti tas pats, kas įvyko Abchazijos ir Pietų Osetijos provincijose Gruzijoje – Maskvos remiamas atskilimas?
- Tam nėra vidinių priežasčių. Sunkumų kyla tik tuomet, kai kas nors kaip nors sužaidžia Krymo korta. Tame slypi potenciali grėsmė. Aš, kaip prezidentas, darau viską, kad to būtų išvengta.
- Jau dabar Kryme gyvenantys rusai ragina Maskvą remti atsiskyrimą – jei reikės, netgi karo veiksmais prieš Kijeve valdžioje sėdinčius „kvailius“.
- Kaip toliau klostysis padėtis, labiausiai priklauso nuo Rusijos. 1993 metais jos Dūma Sevastopolio uostą paskelbė Rusijos miestu. Tai buvo oficialus sprendimas, kuris vis dar galioja. Tai rodo, kad esama jėgų, siekiančių destabilizuoti padėtį Kryme.
- Maskvos spaudimą skatina ir dar viena priežastis. Rusija nori bet kokia kaina užkirsti Ukrainai kelią į NATO.
- Turite suprasti, kodėl Rusija taip pavydžiai stebi jaunos demokratijos savo pasienyje raidą. 1654-aisiais Ukraina prarado valstybingumą ir tapo Rusijos imperijos pasienio provincija. XX amžiuje Ukraina šešis kartus skelbė nepriklausomybę ir penkis kartus ją vėl prarado. Mums suverenumo netekimas nėra tik teorinė grėsmė – tai reali daugelio mūsų kartų patirtis. Visada nepriklausomybę prarasdavome dėl vienos priežasties – tapdavome galios žaidimų auka. Štai kodėl dabar siekiame saugumo NATO, demokratinių valstybių sąjungoje, kuriai jau priklauso Lenkija, Čekija, Lietuva, Latvija ir Estija.
- Dabar ir Vakarai jus palaiko santūriau – ne tiek bijodami Rusijos, kiek nusivylę 2004-ųjų Oranžinės revoliucijos herojais – jumis ir premjere Julija Tymošenko – kurie šalį įstūmė į konstitucinę krizę. Abu vienas kitą vadinate „išdavikais“, „korumpuotais pareigūnais“, „Rusijos agentais“. Jūsų įtaka silpsta ne dienomis, o valandomis. Kodėl taip sunku susitarti jūsų šalies politiniam elitui?
- Aš visiškai nesutinku su jūsų interpretacija. Aš šiai šaliai nutiesiau kelią į ateitį. Per praėjusius ketverius metus mūsų bendrasis vidaus produktas stabiliai augo po 7 proc. per metus. Nacionalinis biudžetas padvigubėjo, išaugo minimali pensija, o užsienio investicijų padaugėjo penkis kartus. Parodykite kitą Europos šalį, pasiekusią tokių rezultatų. Argi neturėčiau tuo didžiuotis?
- Nepaisant to, nusivylimas jūsų vadovavimu visur gilėja.
- Problemos prasidėjo iškart po Oranžinės revoliucijos, kai suformavome vyriausybę ir iškilo pirmieji mūsų nuomonių skirtumai. Ginčijomės, kokią politiką norime vykdyti. Premjerė J.Tymošenko sustabdė rinkos ekonomikos reformas ir griebėsi besaikio valstybinio kontroliavimo. Apsimesdama, kad kovoja su infliacija, premjerė apribojo grūdų ir daržovių aliejaus eksportą. Pernai, leidusi masiškai importuoti mėsą, ji sužlugdė dešimtis tūkstančių smulkiųjų ūkininkų, kurių galvijų kaimenės žiauriai sumažėjo. Populizmas ir korupcija išstūmė konkurenciją.
- Europos demokratijose priemonių imtųsi parlamentas.
- Tačiau mūsų šalies parlamentas neturi funkcionuojančios daugumos. Premjerė negali priimti valstybės biudžeto arba kitokio įstatymo. Neturime užsienio politikos ar ekonomikos problemų sprendimo koncepcijos. Premjerė netgi nemini žodžio „NATO“ – ji pamiršo demokratines vertybes, kurias gynėme per Oranžinę revoliuciją. Populistų politika atima iš mūsų šalies jos teises ir pareigas – nepaisant to, kad daugelis žmonių dabar ploja populistams. Galios išlaikymas virto galutiniu tikslu – ir tam naudojamos visos priemonės: išdavystės, slapti sandoriai, pučai.
- Tai rimti kaltinimai buvusiai bendražygei, su kuria stovėjote petys petin Kijevo Nepriklausomybės aikštėje.
- Gaila, bet vėliau ji ėmė ieškoti sąjungininkų tarp buvusių revoliucijos priešų, kad nuverstų prezidentą. Parlamentarai iš mano partijos buvo nupirkti, kad premjerė užsitikrintų postą.
- Visa tai labiau primena bananų respublikos intrigas nei Europos valstybę.
- Dėl to kalta konstitucinė reforma, kurią 2004-aisiais priėmė parlamentas, kad užkirstų kelią kruvinai revoliucijos baigčiai. Laikui bėgant ji paralyžiavo visą valdžios galios struktūrą. Buvo smarkiai suvaržytos mano galios skirti vyriausybės narius.
- Sklinda gandai ir apie mafijos grupuotes parlamente.
- Ten turime ne vieną teistą nusikaltėlį – jie netgi galėtų sudaryti atskirą parlamentinę frakciją. Žlugusi konstitucinė reforma į Aukščiausiąją Radą atvedė atstovus, kuriems rūpi pasigrobti tam tikras verslo bendroves ir kontroliuoti privačius finansinius interesus.
- Maskva šioje srityje – tik pasyvi stebėtoja?
- Tik pažvelkite į ministrės pirmininkės veiklą ir keliones į Maskvą – kai perspėju apie penktąją koloną, žinau, apie ką kalbu.
- Vienintelė problema, kad gyventojų apklausose 30 proc. respondentų remia Juliją Tymošenko, o jus – geriausiu atveju, 6-8 procentai. Jūs pralaimite Kijevo galios kovoje.
- Prašau manęs nepulti su tokiais skaičiais.
- Panašu, kad ukrainiečiai nesuvirškino jūsų stataus kelio į Vakarus.
- Po 18 nepriklausomybės metų suartėjimas su NATO man yra ypač svarbus prioritetas. Jau pasiekėme neįtikėtinų pergalių santykiuose su ES: sumažinti prekybos barjerai, suderėtos sutartys dėl vizų režimo. Aš esu tikras, kad šiai šaliai nėra kito kelio, nei tas, kuriuo vedu aš.
- Jūs tapote vienišu prezidentu. Ar vis vien sausį dalyvausite rinkimuose?
- Žinoma. Mano populiarumas vėl auga. D.Medvedevo laiškas turėtų dar labiau jį pakelti.
- Ar prieš rinkimus galėsite, kaip žadėta, išaiškinti dvi daug dėmesio Ukrainoje sulaukusias bylas: 2000 m. rugsėjį nužudyto žurnalisto Georgijaus Gongadzės, rašiusio apie korupciją aukštuose sluoksniuose, ir bandymą nunuodyti jus patį 2004 m. rugsėjį? Atrodo, kad tiesa aiškėja tik po truputį – kai kam nors tai politiškai naudinga.
- Jūs susidarėte neteisingą įspūdį. Prezidentas neturi teisės prižiūrėti teismo tyrimų. Išaiškinti G.Gongadzės bylą man yra garbės reikalas. Trys tiesiogiai su žmogžudyste susiję žmonės jau nuteisti, ir aš tuo didžiuojuosi. Dabar turime surasti žmogų, kuris užsakė žmogžudystę.
Niekas Vakaruose nesupranta, kad pagrindinis liudininkas, kurį suėmėme, - milicijos generolas – turi būti saugomas 24 valandas per parą, kad niekas nesugalvotų suvesti sąskaitų su juo. Premjerės aplinkoje yra žmonių, nenorinčių matyti pažangos tyrime, nes jie dirbo buvusiam prezidentui Leonidui Kučmai, kuris buvo poste, kai įvyko žmogžudystė.
- O pasikėsinimas jus nunuodyti toje oficialioje vakarienėje 2004 metais?
- Tyrimas jau baigtas, prokurorai apklausė daugiau nei tūkstantį liudininkų. Daugybė parlamento narių – tarp jų ir anuomet vyriausybei vadovavęs opozicijos lyderis Viktoras Janukovyčius – nepadarė pareiškimų. Pastaruosius ketverius metus tiesiogiai mano nuodijimą organizavę žmonės slapstosi Maskvoje. Aš kreipiausi į Rusijos prezidentą tris kartus, prašydamas leisti Ukrainos pareigūnams juos apklausti mūsų ambasadoje Maskvoje. Tarp įtariamųjų yra buvęs žvalgybos tarnybos direktoriaus pavaduotojas, virėjas ir vienas iš padavėjų. Visi šie žmonės dabar yra Maskvoje.