„Pati buitis lengva nebuvo. Vargome, dirbome, negailėdami savęs. Mano tėvas atidavė mums dešimtos klasės mezgimo mašiną ir visą sandėlį siūlų. Samdžiau darbininkus, kurie mezgė, o Ramutė, su „Overloku“ gamino megztinius. Gatavą produkciją tėvas parduodavo čigonams“, - štai auksinės vertės eilutės, atvedusios policijos tyrėjus tiesiai į biblioteką.
Kas valdo praeitį, tas valdo dabartį. Kiekviena pasekmė turi priežastį. „Išlikti žmogumi“, - tokia visada buvo Henriko Daktaro gyvenimo misija, išsiliejusi į dabar jau pageltusius knygos lapus. Kai Henytė išgaravo, jo praeities pelenus ėmė žarstyti ne tik Kristupas Krivickas.
Šašai vėl buvo nulupti. Henrikas Daktaras vyru tapo skaudžiai ir nemažiau kraujingai, negu Džordana virto moterimi.
„Mušėmės kaip įniršę laukiniai žvėrys, abu buvome kruvinais veidais ir uždusę. Jutau, kad mano smūgiai į Antučiko galvą buvo tikslūs ir skausmingi, bet kartu suvokiau, kad mano jėgos senka, o Antučikas, kirsdamas smūgį po smūgio, nė nemano nutraukti kovos. Prisišliejęs prie sienos jaučiau, kad dar keli tikslūs Antučiko smūgiai ir aš prarasiu sąmonę, bet pasiduoti jam nė nemaniau. Kišenėje turėjau tėvo draugų atiduotą zonos gamybos iššokantį peilį...“
„Šalia Neries buvo medžiais ir krūmais apaugusi maža aikštelė, kur kaip ir senovėje, vykdavo gladiatorių kautynės. Mušdavomės iki pirmo kraujo arba sąmonės netekimo. Man bokso treniruotės nepraėjo veltui, mokėjau gintis ir reikiamu momentu suduoti lemiamą smūgį eiliniam priešininkui. Nuo savo bendraamžių skyriausi daug kuo, pirmiausia, buvau fiziškai stiprus, nerūkiau ir negėriau“.
Kuriai moteriai galėtų nepatikti toks vyras? Tačiau pas H.Daktarą bulgarų spec. pajėgas atvedė ne moterys. Šeima.
Šeima H.Daktarui yra didžiausia vertybė. Kumpiai, skilandžiai, cepelinai ir kaimiška duona. Vien lietuviško maisto kvapas galėjo į vilą vilaitę prie Juodosios jūros atvilioti pusę Interpolo.
H.Daktaras kartojo istoriją. Juodoji jūra - senas Lietuvos didybės simbolis. Vytautas Didysis ten girdė žirgus, o daktaras Jonas Basanavičius glostydamas savo barzdą dalijo patarimus sergantiems žmonėms.
Bulgarai tik capt Daktarą už barzdos. Daktaras verkia, Daktaras vaidina negyvą, Daktaras žiūri viena akimi į laisvą pasaulį. Sudie, černomorecai... O po užmerktos akies voku plaukia vaizdas. Henytė jaunas, vikrus ir galingas, gebantis skrajoti kaip drugelis ir gelti kaip bitutė: „Kai 1985 m. gegužę nutarėme nuvažiuoti į Gruziją, Enrikui jau buvo treji metukai. Nusprendėme važiuoti su šeimomis, tad ekskursijos kolektyvas susidarė iš mano draugų.
Visi tilpome tik į penkias mašinas ir nebeatidėliodami kelionės, išvykome Baltarusijos link. Pirmąją naktį apsistojome Baltarusijos miškuose ir pamiegoję važiavome toliau. Naktį stengėmės miegoti, o dieną - važiuoti. Kelionė nebuvo labai varginanti, atvirkščiai, buvo linksma ir gera, džiaugėmės pabėgę nuo monotoniško gyvenimo ir kasdienių darbų.
Išlipęs iš mašinos, nuėjau už medžio ir šventintu vandenėliu „apšlaksčiau“ baltarusišką pušį. Bet tai, turbūt, nepatiko vietiniams uodams, kurie buvo tokie pat įkyrūs, kaip ir Pravieniškėse. Kai „laisčiau“ pušį, jie, kaip vampyrai, leidosi ant mano švento įnagio, lindo į ausis ir kandžiojo, kandžiojo...“
„Vietovė, kurioje įsikūrėme, buvo labai graži, su audringa jūra ir smėlėta pakrante, kurią, bangos užliedamos, traukdamosios atgal, palikdavo gražių akmenukų. Enris juos rinkdavo ir kišdavosi į kišenes. Kiek toliau gamtovaizdis keitėsi į dideliais akmenimis apsodintą pakrantę. Visas dienas leisdavome prie jūros, džiaugėmės saule, maudėmės ir vartėmės po šiltą smėlį.
Puikiai praleidę beveik mėnesį, įdegę kaip šokoladukai, pailsėję ir pilni kuo gražiausių įspūdžių, grįžome namo, į Lietuvą“.
Šeima gydė kalėjimų sužalotą H.Daktaro sielą, šeima vertė raudoti - kas jeigu Enris nebūtų vežęs tėvui skilandžių? Daktaro legenda gyvuotų amžinai, skrajodama po Europą ir baugindama lietuvių turistus, vaikštančius Ispanijos, Prancūzijos ar Turkijos paplūdimiais. O dabar? Kas galėtų pasakyti, ar Henytė pasiekė tą viršūnę, kurią Sovietų Sąjungoje buvo pasiekęs jo dėdė, Daktarų giminės vardą pavertęs Vilijampolės švyturiu?
Dėdės pramintas kelias saugojo Henriką nuo kalėjimo dilgėlių ir usnių:
„Kai išgirdau, kad tavo pavardė Daktaras, tai ir pagalvojau ar ne giminė būsi „Šliapai“? Taip, geras vyras tavo dėdė, buvo pripažintas vagis pagal įstatymą. O kaip žaisdavo kortomis „Juoda, raudona“! Tikras profas, lygių jam nebūdavo. Be to, turėjo didžiulį autoritetą ir tik jis vienas iš Baltijos šalių buvo pripažintas vagis.
Tavo dėdės nepalaužė niekas, nei tardymas, nei teismai, buvo sąžiningas ir kalinių gerbiamas žmogus. Apvažiavo pusę Rusijos ir visur buvo gerbiamas. Kalėjo jis išgarsėjusioje Kalymoje, Astrachanėje, Archangelske. Jį, kaip ir daugelį vagių, veždavo iš lagerio į lagerį. Zekai, o ir pati administracija žinodavo, kad toje zonoje, kur yra pripažintas vagis įstatyme, jokių nesusipratimų ir vadinamo „bespredielo“ nebus. Visus iškilusius svarbius klausimus ir konfliktus išspręsdavo tavo dėdė ir visi likdavo patenkinti, nes, kaip ir sakiau, „Šliapa“ buvo sąžiningas ir teisingas visų atžvilgiu. Taip, kad, Henyte, sek dėdės keliu, būk tvirtas, sąžiningas“.
Šiltas šeimos židinys ir karšta meilė Daktarų giminės cementas buvo nuo seno. „Pamenu, grįžęs iš
mokyklos netyčia dėdamas portfelį ant stalo, sulaužiau ten gulėjusią cigaretę. Tada tėvas pastatė mane į kampą ištiestomis rankomis, į kurias įspraudė šluotą ir liepė taip stovėti.
Nežinau, kokį jis jausdavo malonumą mane stebėdamas, išsidrėbęs ant sofos, bet aš, tirtėdamas iš baimės, iš visų jėgų stengiausi išlaikyti šluotą kuo ilgiau, visgi geriau laikyti šluotą, negu jausti diržo smūgius ant užpakaliuko, po kurių savaitę negalėdavau normaliai sėdėti, nes žaizdos ilgai negydavo, o jei pradėdavo gyti, tėvas jas greitai atnaujindavo“.
„Grįžę namo, tėvą radome girtą ir garsiai knarkiantį ant lovos. Tuo momentu mums ir gimė keršto planas. Abu prisiekėme vienas kitam: jeigu mamytė ligoninėje numirs, tėvą mes nužudysime. Abu turėjome peilius ir pagal susitarimą, paeiliui, smūgis po smūgio, būtume jį subadę. Visų, o taip pat ir mūsų labui, mamytė greitai pasveiko, todėl neįvyko nepataisoma tragedija.
Aš, nors ir buvau dar jaunas, žinojau, kad būčiau tai padaręs, taip pat neabejojau ir broliu. Mamą mes labai mylėjome ir gerbėme, ir su skaudama širdimi išgyvendavome, kai ji, girto ir nebeprotaujančio tėvo būdavo mušama ir skriaudžiama“.
„Visada sugebėjau apginti save ir draugus. Tokį charakterį gavau su krauju iš savo tėvo, gal net senelio, vadinamojo giminės archetipu, kurį pripažinau kaip mano energijos ir veiklos giminės bruožą. Ar kalėjimo sienos gali palaužti žmogų? Be abejo. Bet tik ne mane, aš nepasidaviau ir kovojau už save“.
Policiją pas H.Daktarą Bulgarijoje atvedė šeima, pirštų antspaudai padėjo jį atpažinti. Nesąmonė! Henytę išdavė kiti dalykai.
Tokį treningą Bulgarijoje turi tik olimpinis čempionas Ivailo Marinovas ir futbolo legenda Christo Stoičkovas. Treningas visada buvo Henriko spindesys ir... bėdų maišelis:
„Operui greičiausiai nepatiko, kad aš stipriai skyriausi nuo rusų kalinių, nes atvirkščiai, negu rusai, buvau aukšto ūgio, stambaus sudėjimo ir buvau apsirengęs gražiais, žaliais treningais, kokius jis gal ir buvo matęs per televizorių, bet tik ne savo sušiktame gyvenime.
Savo žvilgsniu ilgai tyrinėjęs mane operas, staiga griebė už kaklo abiejomis rankomis ir parvertė aukštielninką. Iškreiptu iš pykčio veidu, ėmė mane daužyti gulintį „banano“ smūgiais. Kiek atsikvošėjęs, operas pasakė, kad ir aš nepaklusau budinčiojo įsakymui atiduoti čefyrą. Aš ėmiau operui aiškinti, kad esu ką tik atvykęs į kalėjimą, nerūkau ir negeriu čefyro. Bet jis nenorėjo nieko suprasti“.
Treningas - sveiko gyvenimo simbolis. Širdies lašiukai ant spintelės prie Henytės lovos - kaip kiaulienos karbonadas jogo pusryčiams. Pašalinti jį norėjo daugybė žmonių. O kas labiausiai? Tie, kuriems jis stovėjo skersai kelio. H.Daktaro žodis Lukiškėse ir Pravieniškėse buvo svariausias, o jis skambėjo taip: „Aš esu nerūkantis ir jums patariu nerūkyti, bet jei jau negalite atsikratyti šio nuodo, rūkyti eikite į kiemą“. Žinant, kiek cigarečių per dieną surūko visi Lietuvos kaliniai, tabako pramonę Daktaro pasaulėjauta galėtų pražudyti.
„Be šių savybių, sužinojau, kas yra sveikas gyvenimo būdas. Anksčiau galvodavau, kad jei nerūkau, negeriu, gerai maitinuosi, o desertui valgau saldžius pyragaičius su jogurtu, tai gyvenu sveiką gyvenimo būdą. Pasirodo, klydau. Tai buvo tik nežmoniškas organizmo apkrovimas, nuo kurio augo antsvoris, apimdavo tingulys.
Kiek anksčiau į mano rankas papuolė įvairūs žurnalai apie sveiką gyvenseną. Po to, jau susidomėjęs garsių žmonių išleistomis knygomis, paremtomis jų pačių sveikos gyvensenos patirtimis, ėmiau vis labiau ir labiau praktikuoti sveiką gyvenimo būdą.
Perskaičiau daug gerų knygų, kurių autoriai buvo Polis Bregas, Genadijus Malachovas ir daugelis kitų. Maistą renkuosi atsargiai, nebevartoju riebalų, apribojau saldumynų kiekį iki minimumo. Žodžiu, maitinuosi sveikai ir jaučiuosi puikiai“.
Išlikti žmogumi gali tik valgydamas daržoves.