Panašu, kad nemažai lietuvių Henriko Daktaro nesmerkia, o kai kurie - netgi palaiko. Kodėl tiek daug lietuvių taip pozityviai vertina žmogžudystėmis ir turto prievartavimu įtariamą veikėją? Kodėl mūsų visuomenei reikia tadų blindų, kurie vykdytų teisingumą? Apie tai - lrytas.lt diskusija su prokuroru Ramučiu Jancevičiumi ir psichologu Gintaru Chomentausku.
***
Ramutis Jancevičius, Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras
- „Daktarui pagarba“, „Gaila, kad jį sodina“ - pasiskaičius interneto komentarus, atrodo, kad yra žmonių, kuriems Henrikas Daktaras atrodo teigiamas herojus. Kaip manote, kodėl?
- Paklauskite mano kartos žmonių, su kuo jiems siejasi Italijos mafija. Jie sakys - o, mačiau filmą „Krikštatėvis“, tai klasika, tai gražu. Kodėl turėtų būti negražu? Juk ten nusikaltėliai teisingumą vykdo, o juos gaudo korumpuoti policininkai.
Toks filmas ir knyga neatsirado atsitiktinai. Visuomenė linkusi romantizuoti nusikaltėlius. Tačiau dauguma tų žmonių nėra savo akimis matę nužudyto žmogaus lavono.
Toks pavyzdys. Kai buvau jaunas prokuroras, mano žmona niekaip nesuprasdavo, koks yra mano darbas. Kartą pasiėmiau ją į nusikaltimo vietą. Kai ji pamatė, kaip aš pasiimu lavoną po pažastimi ir pjaunu virvę, romantizmas išgaravo.
- „Jį pasodins, pamatysite, kas dėsis Kaune. Jauni banditėliai neduos paprastam žmogeliui gyventi“, - dar vienas internauto komentaras. Gal tikrai nusikaltėliai gali padaryti tvarką, kurios nepadaro policija?
- Čia yra daugiau vizijos, nieko bendro su tikrove. Kodėl atsiranda organizuotas nusikalstamumas? Ar nusikaltėlių tikslas - tvarka ir teisingumas? Tikslas jų yra vienintelis - pinigai. Dėl pinigų prekiaujama narkotikais, pardavinėjami ginklai, žmonės žudomi ir sprogdinami dėl to, kad nesumokėjo ir nesugrąžino pinigų.
Tvarkos taip padaryti neįmanoma. Galima pažvelgti į diktatūrines valstybes, kur nusikaltėliams kapojamos rankos. Nusikalstamumas ten vis tiek egzistuoja. Jį sumažinti - ne vienos dienos darbas.
Dabar mūsų valstybei sunku. Nusikaltėlių kasta gali pasinaudoti žmonių pasipiktinimu. Niekas nemėgsta valdžios. Žmonės kasdien susiduria su tuo, ką ta valdžia gerai ar blogai daro. O nusikaltėlis visuomet veikia už nugaros. Ar kada nors matėte Henriką Daktarą, kuris pasakoja diskusijų laidoje, kaip jis kelia šalies ekonomiką? Ne. Iš to ir visas romantizmas: o, paskutinės klasės „mersu“ važiuoja, o, jo akiniai - „Versace“, o, kokį brangų konjaką jis geria.
Tai vyksta ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje, Baltarusijoje. Ar šiose valstybėse žmogų kas nors vertina pagal protą? Vertina pagal tai, kiek jis turi pinigų.
- Gal būtų tiksliau sakyti, kad vertina pagal jėgą. Tas, kuris turi pinigų, kitiems atrodo stiprus.
- Taip, atsiverskite moterų žurnalus ir pamatysite, kaip jų nuotraukose kvėpuoja tuštybė. Ne, ten nufotografuoti ne nusikaltėliai. Tačiau pinigai yra pirmoje vietoje. O ko nori nusikaltėlis? Jo tikslas yra gauti pinigų ir gražiai gyventi.
***
Gintaras Chomentauskas, psichologas, „Žmogaus studijų centro“ vadovas
- Štai daug žmonių tikina, kad H.Daktaras neskriaudė paprastų žmonių, o tik tuos, kurie aukščiau bambos šokdavo, pamokydavo. Ką tokie komentarai rodo apie visuomenę?
- Tai rodo dalies visuomenės pasimetimą ir bejėgiškumą, desperatišką norą, kad kažkoks mistinis herojus, o šiuo atveju - tiesiog nusikaltėlis, atkurtų „teisybę“. Žmonės nesitiki, kad teisingumas gali būti pasiektas legaliomis priemonėmis.
Tai susiję su milžiniška vertybių krize, kurią stebime Lietuvoje. Labai gaila, kad mūsų visuomenėje viešojoje erdvėje teigiamos vertybės labai skiriasi nuo tų vertybių, kuriomis gyvena žmonės. Vienos vertybės - fasadui, visai kitos - kasdieniame gyvenime. Ko norėti iš paprastų žmonių, jei pirmieji valstybės asmenys, turintys moralinę prievolę formuoti tautos vertybes, nemato nieko blogo draugystėje su to paties H.Daktaro draugais?
Gyvename valstybėje, kurioje mažiausiai gerbiame savo pačių išrinktus valdžios atstovus. Nenuostabu, kad asmenys legaliomis ar nelegaliomis priemonėmis oponuojantys oficialiajai tvarkai vien dėl to priešinimosi kartais yra suvokiami kaip teigiami herojai.
- Kodėl susiformuoja toks požiūris? Gal taip daugiau ar mažiau yra visose visuomenėse?
- Manau, kad ne, nors nesu skaitęs tyrimų, kuriose lyginamas požiūris į nusikaltėlius skirtingose valstybėse. Tačiau Europos Sąjungoje atliekama labai daug tyrimų, kurie parodo, kiek žmonės pasitiki valdžios struktūromis. Praėjusių metų „Eurobarometro“ apklausa rodo, kad Lietuva yra pačioje apačioje. Lietuvoje Seimu pasitiki tik 12 proc. žmonių, o štai Danijoje - net 76 proc.
Žmogaus studijų centro atliktas tyrimas rodo, kad dauguma žmonių dėl bėdos nelinkę kreiptis į pareigūnus, nes iš jų nesitiki tinkamos pagalbos. Bet pagalbos vis tiek norisi. Tad viltys pradeda krypti į realius kriminalinius veikėjus, arba įsivaizduojamus mitinius herojus.
- Jeigu vaikinas priekabiauja prie merginos, o ši nori jo atsikratyti, ji nesikreips į pareigūnus, veikiau paprašys draugų, kad jį pamokytų?
- Jeigu mes daugiau tikimės iš bandito negu iš policininko, tai yra baisu. Ir manyčiau, kad baisi ne tiek pati valstybės situacija, kiek yra labai iškreiptas tos situacijos atspindys žmonių sąmonėje.
- Tadas Blinda, Robinas Hudas - daugelis tautų turi legendų apie herojus, kurie atimdavo iš „blogiečių“ ir atiduodavo grobį „geriečiams“. Tai yra pavyzdžiai, kaip nusikaltėliai gali daryti tvarką.
- Tai rodo tik tai, kad visuomenė susiskaldžiusi, ir dalis žmonių svajoja, ką padaryti, kad jiems atitektų didesnis pyrago gabalas, atėmus iš tų žmonių, kurie turi daugiau. Žmonės nejaučia tapatybės su kitais valstybėje gyvenančiais piliečiais.
Prisiminkime Baltijos kelią, kada visi buvo už vieną, o vienas už visus dėl aukštesnių tikslų. Tai labai didelis kontrastas su šia diena, kai visuomenės nariai linkę skirstyti visuomenę į „mes“ (eiliniai, nepriteklių kenčiantys žmonės) ir „jie“ (valdžia, elitas, galingieji, turtingieji).
Kai H.Daktaras ima atrodyti geresnis už policininką, kuriam mes mokame algą, verta rimtai pažvelgti į visuomenės psichinę sveikatą: ar nesusvetimėjome patys su savimi ir savo kurta valstybe.