Tuo tarpu Lietuvoje dėl vykdomos nesavarankiškos žemės ūkio politikos pieno sektorius gramzdinamas į nebūtį. Kaimiečiai kas mėnesį likviduoja po 2–3 tūkst. smulkių pieno ūkių (oficialiai šalyje įregistruota daugiau nei 104 tūkst. karvių laikytojų). Mažos, gamybos sąnaudų nepadengiančios pieno kainos jau ir stambesnius ūkius veda prie bankroto ribos.
Tačiau centus kainuojantis pienas jo perdirbėjams atneša gražaus pelno. Ir ne vieną milijoną litų. Vilniaus vertybinių popierių biržoje šalies pieno sektorius pristatomas kaip patrauklus stabilių pajamų šaltinis. Todėl keturiose tarsi konkuruojančiose tarpusavyje stambiausiose pieno perdirbimo bendrovėse apie 70 proc. akcijų valdo... Skandinavijos bankai.
Bankininkai prieš pieno gamintojus?
Rugsėjo 1 d. „Ūkininko patarėjas“ publikavo Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos prezidiumo nutarimą „Dėl situacijos pieno sektoriuje ir žemdirbių savivaldos organizacijų veiksmų vertinimo“.
Pastarųjų dienų įvykiai šalies ir užsienio pieno rinkose verčia priminti vieną LŽŪBA prezidiumo nutarimo punktų: „Teigiamai vertinti žemės ūkio ministro Kazio Starkevičiaus iniciatyvą kreiptis į Konkurencijos tarybą dėl pieno grandinės „nuo fermos iki vartotojų“ dalyvių gaunamos naudos pasiskirstymo pagrįstumo.
Prašyti, kad atitinkamos institucijos neapsiribotų tik kartelinių susitarimų buvimo ar nebuvimo tyrimu, bet tyrimų turinį papildytų pajamų bei išlaidų ekonominiu vertinimu, perdirbimo bei prekybos įmonių kapitalo kilme, pokyčių pagrįstumu. Taip pat būtų tikslinga išsiaiškinti, ar kai kurios užsienio šalių kapitalo investicinės grupės, dalyvaujančios valdant kelias stambias perdirbimo įmones, neturi interesų pašalinti pirmiausia iš užsienio, o ateityje ir iš vidaus rinkų daug kam pavojingus (nes jie ypač gyvybingi) Lietuvos pieno gamintojus.“
Patrauklios pieno bendrovių akcijos
Vilniaus vertybinių popierių biržoje neseniai buvo skelbiama, jog AB „Pieno žvaigždės“ šiemet planuoja uždirbti 639 mln. Lt pajamų ir pasiekti 3 proc. grynąjį pelningumą (grynasis pelnas sieks 19,17 mln. Lt). Toje pat informacijoje apie pieno perdirbimo įmonės patrauklumą šalies ir užsienio investuotojams teigiama, jog 2009 m. birželio 30 d. 19,17 proc. bendrovės akcijų valdė „Pieno žvaigždžių“ valdybos narys Julius Kvaraciejus, 17,68 proc. – Švedijos „Skandinaviska Enskilda Banken“, 13,46 proc. – Vilniaus įmonė „Agrolitas Imeks Lesma“, 11,44 proc. – žemės ūkio komanditinė bendrija „Smilgelė“, 8,67 proc. – Švedijos „Swedfund International“, 7,84 proc. – valdybos narys Voldemaras Klovas, 4,7 proc. – „Pieno žvaigždžių“ valdybos narys Aleksandras Smaginas.
AB „Rokiškio sūris“ konsoliduotos pajamos 2009 m. pirmąjį pusmetį sudarė 274,3 mln. Lt. Daugiausia bendrovės akcijų (39,88 proc.) turėjo UAB „Pieno pramonės investicijų valdymas“, 13,47 proc. – Švedijos „Skandinaviska Enskilda Banken“, 12,33 proc. – Antanas Trumpa.
AB „Žemaitijos pienas“ – taip pat patraukli įmonė: antrąjį šių metų ketvirtį uždirbta 1,7 mln. Lt grynojo pelno. Pagrindiniai bendrovės akcininkai: Algirdas Pažemeckas (44,15 proc.), Švedijos „Skandinaviska Enskilda Banken“ (7,94 proc.), AB „Klaipėdos pienas“ (7,45 proc.), Ona Šunokienė (5,40 proc.).
Neatsilieka ir pelningai dirbančios UAB „Vilkyškių pieninė“ akcininkai: 54,40 proc. akcijų valdo Gintaras Bertašius, 23,50 proc. – SEB banko klientai, 8,50 proc. – Linas Strėlis, 6,40 proc. – UAB „Orion Securities“ klientai.
Lietuvos žemės ūkio verslo diversifikavimas (investicijų išskaidymas pagal regionus ar sektorius) pasišaipė iš nacionalinių investuotojų: keliolikoje smulkių pieno perdirbimo įmonių „sukasi“ svetimas kapitalas, dividendus išplukdantis už jūros. Pavyzdžiui, apie 50 mln. Lt metinės apyvartos turinti UAB „Varėnos pienelis“ priklauso estų (?) verslininkui. Kitos įmonės savo kapitalo kilmę dangsto komercinės paslapties šydu.
Pirk, kai pigu, parduok, kai brangu
Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos pirmininkė Vilija Nausėdaitė primena auksinę investavimo taisyklę: pirk, kai pigu, parduok, kai brangu. Pavyzdžiui, praėjusiais metais biržoje šimtą akcijų galėjai nusipirkti už 100 Lt, šiemet tą patį kiekį – už 35 Lt. Ta pati pasiūla ir bankininkui, ir verslininkui, ir ūkininkui. Valia rinktis, investuoti, įvertinus riziką.
Apžvelgdama vertybinių popierių rinkos tendencijas V. Nausėdaitė teigia: „Niekas nežino iš anksto, kada ateis krizė ir kaip ji pasireikš. Jos nenujautė ir neįvertino net didžiausi pasaulio bankai. Norėčiau paminėti, kad ši krizė paneigė kai kurias investicijų rizikos valdymo teorijas. Buvo manoma, kad diversifikavimas gali sumažinti investicijų riziką. Deja, šiuo atveju toks rizikos valdymo modelis nepadėjo. Pasaulio ekonomika tapo globali, todėl problemos vienoje ūkio šakoje greitai paplinta ir kitose ūkio šakose ar regionuose. Finansų rinkos tapo atviros, pasaulinis kapitalas per parą gali būti perkeltas iš vieno žemyno į kitą. Taigi pasaulinė globalizacija regioninius diversifikavimo principus pavertė neefektyviais. Turbūt po šios krizės bus perrašomi vadovėliai, nes teorija keičiasi ir vystosi.“
Be to, V. Nausėdaitė cituoja Europos centrinio banko prezidentą Žaną Trišė, kuris teigia, jog pasaulio ekonomika pradės atsigauti 2010 m.
Pieno rinkos akcijos brangs
Rugsėjo 1 d. Stokholme SEB banko analitikų paskelbtoje pasaulio ekonomikos apžvalgoje konstatuojama, jog pastaruoju metu pasaulio ūkis yra gerokai stabilesnis nei prieš pusmetį. Jaučiama teigiama krizės įveikimo programų įtaka, kurią sustiprina padidėjęs rizikos toleravimas ir atsigaunantis skolinimas. Ekonominės politikos strategų laukia iššūkis – toliau skatinti plėtrą, bet išvengti naujų finansų rinkų iškraipymų ir „burbulų“.
SEB grupės ekspertų nuomone, skatinančiosios pinigų politikos etapas baigsis kitąmet. Po šiųmečių drastiško palūkanų normų mažinimo ir likvidumo injekcijų 2010 m. svarbiausi pasaulio centriniai bankai ims kelti palūkanų normas. Tai vyks nepaisant istoriškai žemos infliacijos ir vangaus atlyginimų didėjimo, aukšto nedarbo lygio ir lėtesnės nei potencialioji ūkio plėtros.
SEB banko duomenimis, šiais metais bendrasis vidaus produktas pasaulyje kris 0,9 proc., JAV sumažės 2,5 proc., Vokietijoje – 5 proc., Jungtinėje Karalystėje – 3,9 proc., Lietuvoje – 15,5 proc., Latvijoje – 17 proc., Estijoje – 13,6 proc. Kai kuriose šalyse jis ir kitąmet mažės: Lietuvoje – 3,5 proc., Latvijoje – 3 proc., Estijoje – 0,3 proc. Tačiau prognozuojama, jog 2011 m. BVP Lietuvoje padidės 3 proc., Latvijoje – 3 proc., Estijoje – 4 proc., Vokietijoje – 2,1 proc., Jungtinėje Karalystėje – 2 proc.
Žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius mėgsta kartoti, jog į žemės ūkį investuotas vienas litas šalies biudžetui atneša pusantro lito pajamų. ES žemės ūkio ir kaimo plėtros komisarė Mariana Fišer Biol teigia, jog pasaulio rinkose kyla pieno kainos, ES šalių pieno gamintojams šiemet bus skirta apie 600 mln. EUR subsidijų. Lietuvos ūkininkai teigia, jog tiek už pieną gautas lėšas, tiek išmokas už kvotinį pieną jie iškart palieka bankuose – už investicijoms paimtas paskolas. Dažnai net ir pinigų nemato: su kai kuriais pieno perdirbėjais sutarę už paimtas paskolas atsiskaityti pieno žaliava (suprask, jog pieninės Lietuvoje veikia ir kaip kredito įmonės ar bankai – aut. past.).
Skolinti pinigai nešildo
Filosofas Arvydas Šliogeris kalba, jog, nepaisant Europos Sąjungos imperinių struktūrų, Lietuvoje klesti feodalizmas ir nežabojama biurokratija. Pastaroji koncentruojama bankuose. A. Šliogeris bankus pavadina parazitais: „Baisu yra tai, kad bankai tapo ekonomikos svorio centru.
XIX a. Europoje to nebuvo: centras buvo gamykla. Dabar – bankas. Jis yra parazitas, nes operuoja „tuščiais“ pinigais ir nesukuria jokio produkto. Bankas yra ekonomikos biurokratijos centras. Natūralu, kad kartu jis yra ir kontrolės instrumentas. Jis kontroliuoja viską – ne tik ekonomiką. Ši bankų visagalybė yra technologinės visuomenės degradacijos požymis.“
Ir dar viena filosofo A. Šliogerio pastaba apie gyvenimą dovanotais ir skolintais pinigais: „Investicijos – tai dabartinės kolonizacijos pavidalas. Jų geidžia ir jos yra reikalingos tokiems, kaip mes. Bet tai – kolonizacija. Kaip ir paskolos: tai labai efektyvus būdas paralyžiuoti šalį. Juk neuždirbti pinigai demoralizuoja, gadina žmogų. Pumpuoti „tuščius“ pinigus – vadinasi, atimti iš tautos natūralios pažangos galimybę.“
Neseniai spaudos agentūros pranešė, jog Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūra, vykdydama intervencinius pirkimus, šalies rinkoje supirks 922 t sviesto. Europos Komisija patvirtino 756 Lt (219 EUR) už 100 kg sviesto ir 579,7 Lt (167,9 EUR) už 100 kg nugriebto pieno miltelių intervencines kainas. Lietuvoje intervencinį pirkimą administruojanti agentūra sandėliuose jau yra sukaupusi 1,8 tūkst. t sviesto ir 8,5 tūkst. t nugriebto pieno miltelių (beje, laikomų tų pačių įmonių sandėliuose ir už tai gerai užmokant). Dar 60 t sviesto ir 2,8 tūkst. t nugriebto pieno miltelių pristatoma į intervencinius sandėlius.
Šalies pieno perdirbimo įmonių sąskaitas papildė balandžio–rugpjūčio mėn. gautos eksporto subsidijos: AB „Pieno žvaigždės“ gavo 4,32 mln. Lt, AB „Rokiškio sūris“ – 0,79 mln. Lt, AB „Žemaitijos pienas“ – 1,97 mln. Lt, UAB „Vilkyškių pieninė“ – 0,34 mln. Lt, kitos Lietuvoje ir užsienyje įregistruotos įmonės – 0,60 mln. Lt.
Žemdirbiai galės tik seilę varvinti: kaip ir anksčiau, nei ES subsidijos, nei pajamos už intervencinius pirkimus pieno gamintojų nepasieks: jie neturi pieno perdirbimo įmonių akcijų. O reglamento, kaip dalytis pelnu su karvių laikytojais, nėra ir vargiai bus. Prieš porą metų Žemės ūkio ministerijoje vykusiame Pieno tarybos posėdyje vienas „Rokiškio sūrio“ savininkų teigė, jog pasiekę 5 proc. pelningumą bendrovės akcininkai sutiktų dividendais pasidalyti su žemdirbiais – pieno gamintojais. Tačiau „gudrieji kurmiai“ (akcininkai–bankininkai) žino tūkstančius būdų, kaip vietoj pelno deklaracijose nupiešti nuostolius.