Šou repertuaras, kurį visuomenei pasiūlė tautos prisikėlimo lozungu prisidengę asmenys, nėra būdingas vertybiniu, ideologiniu ar profesiniu pagrindu visuomenę atstovaujančioms institucijoms.
Dėmesį prikaustę siužetai perkėlė į Seimą tikslų siekimo ir santykių aiškinimosi principus, pagal kuriuos paprastai atpažįstamos kriminalinės grupės ar kokios gaujos.
Ta proga daug kalbama apie moralę ir vertybes, bet lyg ir pamirštama - tai, kas vyksta, yra visiškai dėsninga.
Ne todėl, kad mūsų rinkėjai mėgsta agresyvius naujokus, o už juos balsuodami baudžia per mažai gėrybių davusias buvusias valdžias.
Žmonės per rinkimus renkasi iš to, kas jiems siūloma, sąmoningai ar nesąmoningai priimdami, kad įgijęs teisę dalyvauti rinkimuose atitinka bent minimalius kokybės reikalavimus.
Tai – didžiausia apgavystė, kurią patiria rinkėjas. Lietuvos rinkimų sistemą reguliuojančių teisės aktų visuma nesukuria filtro, leidžiančio atskirti partiją nuo kokių nors kitokių darinių.
Bet kuri gauja, jeigu tik panorėtų, gali pasivadinti partija ir dalyvauti rinkimuose.
Įstatymai neužčiuopia politinių burbulų, jeigu jiems yra prirašomi tam tikri formalūs atributai.
Tereikia netingėti įsisteigti ir pateikti Teisingumo ministerijai tūkstančio narių sąrašą.
Sąrašo dalyviai gali popieriuje deleguoti savo įgaliojimus kuriam nors „kolegai“. Niekas netikrina, ar sąrašai ir įgaliojimai tikri.
Klausiate, o kas čia bloga? Blogis atslenka nepastebimai. Ne kiekvienas net ir labai geras, asmeninės naudos prioritetais nesužalotas žmogus gali būti geras Seimo ar Vyriausybės darbininkas.
Ką jau kalbėti apie turinčius specifinį vertybinį pamatą.
Galbūt Lietuvos partijos ir nėra tobulos, tačiau ilgą laiką dalyvaujantys jų veikloje įgyja politikui būtinų įgūdžių. Partinės konkurencijos mechanizmas bent iš dalies atsijoja padoresnius ar gabesnius.
Atėjus į valdžią vidaus rietenos ar lyderystės problema nebeprimetamos visai valstybei.
Pagaliau partijų veikla yra vieša: šios skaistyklos nepraėję asmenys paprastai įvertina savo galimybes iki rinkimų sąrašo sudarymo.
Tai nesuteikia absoliučių garantijų, tačiau kito atrankos politinei veiklai būdo nėra. Politika yra viena profesionalios veiklos atmainų. Partijos yra profesionalių politikų kalvės.
Tautos prisikėlimo partija pasivadinęs eterio žvaigždučių sambūris viso to nepatyrė. Nei partijos narių, nei programos. Nei progos išsiaiškinti, kas iš jų yra kas ar suprasti, kaip veikia daugybė labai skirtingų, bet tarpusavyje susijusių valstybės mechanizmų.
Todėl šio darinio plėtros skausmai tapo įkyria Seimo ir visuomenės migrena.
Rietenų maišą galima laikinai pastumti kur nors į Seimo pašalį. Bet sulauksime kitų rinkimų. Kas tada?
Tada vėl nuleidę rankas stebėsime, kaip kokia nors nauja kaimynų, šokėjų, virėjų, sodininkų ar slidininkų partija žada iškepti neįtikėtinai didelį ir skanų valdžios tortą visiems alkaniems papenėti.
Dabar „prisikėlėlius“ visi peikia. Bet kiekvienam reikale yra ir geroji pusė. Rinkėjų iš pradžių pamylėti, o dabar jau už durų metami jie netyčia atliko vieną žygdarbiui prilygstantį darbą.
Praktiškai įrodė, kokia skylėta yra rinkimų įstatymų visuma. Niekas nesugebėtų įtaigiau pademonstruoti, kokį politinį balaganą dovanoja jos turinys.
Pirmoji tai darė Artūro Paulausko Naujoji sąjunga. Vėliau - Viktoro Uspaskicho Darbo partija. Bet šios dvi startuodamos rinkimuose jau turėjo šiokių tokių partijos požymių.
Gelbėtojų populistų patirtį kūrybiškai apibendrinę „prisikėlėliai“ konkrečiai parodė, kad rinkimuose gali dalyvauti, bent jau kokią trečią vietą pagal mandatų skaičių laimėti, ministrų, komitetų vadovų bei Seimo pirmininko postus kontroliuoti gražus niekas.
***
Šis ”Lietuvos ryto” apžvalgininkės komentaras trečiadienį perskaitytas per Lietuvos radiją.