Kaip čia dar niekas neprisiminė, kad Prancūzijos prezidentas dar ir vengrišką pavardę turi: ne kitaip, tai turbūt revanšistinis demaršas, siekiant Lietuvai atkeršyti už kokią nors neteisybę, padarytą Vengrijai galbūt Stepono Batoro laikais.
Kurgi ne: lengva įsivaizduoti (ypač turint sutrikusią vaizduotę), kaip jau vizito išvakarėse Nicolas Sarkozy krizendamas į kumštį su savo protokolo vadovu sugalvojo išdaigą, niuksteldami vienas kitam į pašonę: „Pažiūrim, kas bus - apverčiam vėliavą, ot, įdomu, ar pastebės? Ką sakys?“
D.Grybauskaitė nepastebėjo (o gal ir pastebėjo, bet nenorėjo priimančio svečio viešai gėdinti), bet užtat pastebėjo visi tie, kas negali suprasti, kad valstybingumas, savigarba, šalies svarba, autoritetas ir pan. neprasideda ir nesibaigia išoriniais simboliais, net ir tokiais brangiais, kaip trispalvė.
Neteisingai pakabinta valstybės vėliava nėra gerai, geriau ją būtų pakabinę teisingai. Dar geriau būtų buvę, jei nors vienas žmogus, išmanantis mūsų trispalvės kabinimo kryptį, būtų pamatęs tą salę prieš ceremoniją ir būtų paprašęs klaidą ištaisyti (nesu tikras, kad visa kaltė tenka „apsileidėliams iš ambasados Paryžiuje“, kaip šaukia daugelis kritikų: kitaip, nei įsivaizduoja mūsų universalieji žinovai iš interneto platybių, Lietuvos ambasados darbuotojai turbūt nebuvo pakviesti į tą salę jau iš vakaro padėti vaškuojant parketą, laistant gėles ir siurbiant dulkes iš kilimų).
Tie, kas drebančiu balsu mane dabar gėdins („ar supranti - žmonės dėl tos vėliavos galvas guldė!“), galiu užtikrinti, kad guldė galvas ne dėl pačios vėliavos, o dėl to, ką ji reiškė ir reiškia dabar.
Kai trispalvė pirmą kartą buvo iškelta Gedimino pilies bokšte, žmonės verkė ne todėl, kad trijų spalvų audeklas buvo nepaprastai gražus ir derėjo prie mūrų: jie verkė iš laimės dėl to, ką tas iškėlimas reiškė ir simbolizavo.
Žmonės, kurie netyčinę klaidą suvokia kaip tragediją, pasityčiojimą, sumenkinimą, taip galvoja todėl, kad neturi nei pakankamai žinių, nei nuovokos, kad suprastų tikrąją įvykių prasmę ir vertę.
Trijų spalvų seką atskirti galima išmokyti ir pašto karvelį, ir jis klusniai kalens snapu, pamatęs netinkamą spalvotų juostų kombinaciją.
Kaip interneto komentatorius, kuris tik tai ir gali pastebėti ir perprasti. Kai kurie jų dabar burblena ir apie baudžiamąją atsakomybę už „pasityčiojimą iš mūsų valstybės simbolių“, nes kaip valstybę jie suvokia pagal spalvotus paveiksliukus - vėliavą ir herbą, taip ir visus teisingumo aspektus jiems simbolizuoja Baudžiamasis kodeksas („už tai juk ir pasodinti galima“).
Tai tie patys žmonės, kurie purkštauja ir mojuoja Jungtinių Tautų klasifikaciniais popieriais, kai Lietuva pavadinama Rytų Europa (jų supratimu, Lietuva prie Šiaurės Europos yra labiau garbingas, nei gretinimas „su kokiais nors albanų ar rumunų čigonais“).
Tai tie patys žmonės, kurie džiaugiasi, kai mūsų diplomatai aiškinasi su užsienio rašytojais ir aktoriais, kodėl vienas parašė, neva valgome arklieną, o kitas buvo pavadinęs lietuvius „aštriadančiais“ - „teisingai, reikia jiems taip pasakyti, kad mūsų čia nelaikytų kažkokiais afrikiečiais“. Tie diplomatai ne iš savo galvos traukia tokią nesąmoningą veiklą - jie yra tikrieji mūsų tautos sūnūs ir pasiuntiniai, galvojantys, kaip tauta ir besielgiantys kaip tauta.
Galbūt tai spuoguoto paauglio psichologija, kai nuolat vis rūpi, kaip į mus pažiūrėjo, ką pagalvojo, ir ar, gink Dieve, nepasirodys kam nors, kad mes čia buvom pagaidinti. „Jei mūsų prezidentė ir diplomatai nieko nepasakė, tai dabar prancūzai žinos, kad su mumis galima visiškai nesiskaityti“.
Kai tokie keisti supratimai apie įžeistą garbę, tai dar keistesni - apie tos garbės ir autoriteto kūrimą. Mes visada turim savo kliedesius apie tai, dėl ko mus turi gerbti: tai „Europos centras“ (galbūt ir taip, tik niekam neįdomu, išskyrus mus pačius, - o jei kas atvažiavęs ir palinkčioja galva, tai tik iš pagarbos: „Tikrai, ką jūs sakote! Kaip įdomu“), tai „lietuvių kalba, iš visų gyvų kalbų artimiausia sanskritui“ (ir tai, turbūt, yra tiesa, tik išskyrus mus pačius ir pustuzinį akademinių tyrėjų pasaulyje, niekam tai nedaro įspūdžio nei Indijoje, nei kur nors kitur).
Paskui „turizmui skatinti“ yra sostinės centre statomi rūmai, kurių prasmės ir paskirties tiksliai nežino niekas. Ar važiuotumėt į kurį nors miestą dėl to, kad ten centre būtų suręstas pastatas, atrodantis galbūt panašiai į tokį pastatą, kuris galbūt ten galėjo stovėti prieš kelis šimtmečius?
Šiemet dar geriau: „Europos kultūros sostinė“ be pusės numatytų renginių ir su pustuščiu oro uostu bei Lietuvos vardo „tūkstantmečio minėjimas“, kurio prasmę labai sunku paaiškinti kam nors, kas pastaruosius metus neskaitė mūsų laikraščių ir nesupranta psichologijos.
Tai tūkstantmetis, bet ne pačios šalies, o seniausio surasto paminėjimo, kad pasienyje (gerai, kad ne sunkvežimių eilėje prie muitinės) buvo nužudyti devyniolika žmonių, kurių vienas buvo vienuolis.
Yra kuo pasididžiuoti: šalies vardas prasidėjo nuo kriminalinės kronikos. Įsivaizduokite laimingus mažylio tėvus: „Mūsų Tomukas jau pradėjo kalbėti, ir pirmasis jo žodis buvo b****! Užsirašėme į kalendorių, kad galėtume minėti šią dieną“.
Neatsitiktinai didelė mūsų tautos dalis savo didvyriu laiko krepšinio sirgalių, įsivėlusį į muštynes su svetimos šalies policija dėl neva išniekintos vėliavos, ir jo kankinio epopėja svetimos šalies teismuose (nieko nauja: daug irakiečių labai didžiuojasi savo tautiečiu, apmėčiusiu batais buvusį JAV prezidentą G.W.Bushą).
Daugelio supratimu, tokie narsūs vikingai yra tikri vyrai, ginantys savo šalies garbę. Nėra geresnio būdo įrodyti savo autoritetą, kaip kalti kam nors į lempą.
Todėl nelabai kam iš stebinčių labai skaudėjo, kai prezidentė neužstojo savo vežėjų konflikte su Rusija, suplanuotai, metodiškai ir sadistiškai taikančią naują „ekonominio poveikio priemonę“: ten buvo tik mūsų žmonių uždarbiai ir įmonių pelnai, tik kažkokie vairuotojai prie sienos; čia, mūsų runkelio-patrioto nuomone, jokios įžeistos garbės nebuvo.
O štai dėl apverstos aukštyn kojomis vėliavos būtų buvę geriau, jei mūsų prezidentė būtų tuojau pat kibusi prancūzų kolegai į atlapus arba, dar geriau, nuplėšusi Prancūzijos trispalvę ir ten pat sutrypusi. Tai būtų mums pati geriausia dovana tūkstantmečio proga.