Iš visos plačios Europos

Susirinkę kas kaip moka

Ėmė vyrai žaist krepšinį,

Nors atrodo - lyg rankinį.

Bet... Palaukim, pamatysim,

Ką mes Vroclave darysim.

Butautas visus styguoja,

Sau žaidimą diriguoja,

Dar pakaušį pasikaso,

Nes tik jis turbūt nemato,

Kad žaidimas... Nėr žaidimo,

Lyg po savaitės gėrimo.

Varos Jomantas aikštelėj,

Jei ne rankom, tai bent keliais,

O Mažutis kaktą rauko,

Prakaitą nuo veido brauko -

Du gynybos specialistai,

Nors ir žaidžia kaip artistai.

Broliai aikštėj vis nežino,

Kaip surast savo žaidimą,

Apie tritaškį bėgioja,

Ir nuo tritaškio „mosuoja“,

Šaudo vieną vis po kito -

„Ets, ir šytas neykryto“.

Sėdi Mantas ant suoliuko,

Pasiėmęs rankšluostuką,

Apie žmoną sau svajoja,

Mintimis kažkur klajoja,

Būtų jau geriau išvykęs,

Nei ant suolo čia sunykęs.

Jonas irgi ant suoliuko,

Sėdi sėdi, rūko rūko.

„Gal išleis dar į aikštelę,

Gal įmesčiau bent taškelį?“

Užsimerkia ir svajoja,

Kaip po aikštę vėl bėgioja.

Štai įsiveržia taranas,

Mūs rinktinės uraganas,

Jau pašoktų ir kad dėtų,

Tai lenta net subyrėtų!

Bet nuaidi vėl švilpukas...

Pražanga! Ir vėl Kleiziukas.

Marijonas po „kašiu“,

Irgi renkas pražangų,

Atsitvėręs laukia paso,

Kol Mažutis aikštę kaso.

Nesulaukęs su alkūne,

Pats netyčia atsistūmė.

Ir belieka tik šypsotis -

Nei čia keiktis, nei kvatotis,

Skubiai bėgti į gynybą,

Nes ir ten jau pjaunam grybą,

Nes net po sava lenta

Juk anarchija tikra.

Butautas keitimą šauna -

Robertas į aikštę mauna!

Gavęs pasą po „kaše“,

Mato tiktai kur lenta,

Net į lanką nepataiko.

Kam gi taip nepasitaiko?

„Milijoną per metus

Užkalu už dėjimus!“

Bet jei sekas žaist Jasaičiui,

Einasi Delininkaičiui,

Ir Lukauskis dar pataiko -

Nebelieka jokių „baikų“.

Darosi neįdomu,

Nėr sprendimų net kvailų.

Kam tada žiūrėt krepšinį,

Nepanašų į rankinį,

Kai aikštelėje tvarka,

Kai pavyksta ataka?

Ne. Juk šitaip mes nelošim,

be sistemos - neišlošim!

Kyla Jomantas, Mažutis,

Derinukas - vėl gražutis,

Vėl nesąmonė, klaida,

Vėlei veikia sistema.

Rungtyniaujam pagal planą,

gersim „spraitą“ ar šampaną,

Nesvarbu - juk mes laimėsim,

Kai tik nervus nugalėsim!

Treneris tai puikiai žino,

Lenkams interviu dalina,

Ir vis braižo sau schemas.

Gal bent pats jis jas supras?

Kad ir kaip mums būtų gėda,

Kad ir kaip būtų skauda,

Turkai, lenkai mus suėda,

Gaunam sočiai pamokų.

Ir bulgarai būtų iššovę,

Jei ne Tomo pabaiga.

Reiks pasiskaityt „anglone“,

Kas yra kartų kaita.

Žaidžiam be jokios sistemos,

Čia juk palaida bala.

Tik tai kas, jeigu visiems mums

Aišku tai - tik plikiui ne!

Dar mums liko trys rungtynės,

O patart tik tiek galiu:

Po sirenos galutinės -

Duokit broliai interviu!

Bent tauta pradės šypsotis

Ir gyventi taps lengviau!

O kol kas gana kvatotis,

Kai negali būt baisiau...

Kostas Keparutis: Eilėraštis apie Lietuvos rinktinę