Šie du jubiliejai sukėlė saviplakos, saviniekos ir panikos audrą. Pasigirdo skundų ir dejonių, kad rusai mūsų nemyli, o nepriklausomybės atkūrimas atnešė tik nepriteklius ir susiskaldymą. Susidaro įspūdis, kad pavargome nuo savo valstybės.
Žiniasklaidoje vienas po kito pasirodę interviu su filosofu Arvydu Šliogeriu išryškino, koks gajus ir įtakingas yra nevykėlių kompleksas. Įdėtas į žinomo žmogaus lūpas, jis skamba kaip patraukli savinaikos doktrina.
A.Šliogeris išsijuosęs taškosi kaltinimais, kad Lietuvą sugriovė globalizacija, „technologinė“ visuomenė ir žiniasklaida. Užuot pasiūlęs kokią nors išeitį iš Lietuvą užklupusių blogybių, mąstytojas atsainiai mesteli: „Išeičių nėra“.
Kitame interviu jis daro tokią išvadą: „Globalinio maišymosi neįmanoma sustabdyti net valstybei. Tai pernelyg fatališka, o mes per maži. Globalizacija pagraužia tautos šaknis ir tada ji pakyla bei išsivaikščioja. Iš kaimo į miestą, iš miesto į kitą šalį. Reikia su tuo susitaikyti, sentimentai čia nepadės. Galima seiliotis apie atgimimą, nepriklausomybę, Baltijos kelią ir panašiai, bet tai nepadės“.
Jeigu kas ir sugrauš Lietuvą artimiausiu metu, tai tokie intelektualiniai lyderiai, kurie moka tik, paties A.Šliogerio žodžiais tariant, seiliotis, vaitoti ir kartoti, kad esame nevykėliai, per maži ir mums niekuomet nepasiseks.
Teisybės dėlei, reikia pridurti, kad interviu iš jo ėmusiam žurnalistui „prispaudus“, filosofas prabilo apie stebuklo galimybę - neva Lietuva gal ir prisikeltų, bet tik jei įvyktų stebuklas.
Iki šiol maniau, kad Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete logika yra svarbi disciplina, o filosofai nuo stebuklais tikinčių šamanų lyg ir skiriasi. Matyt, klydau...
Truputį juokinga, bet ir baugu skaityti, kaip vienas žymiausių Lietuvos filosofų analizuoja pasaulinės finansų griūties priežastis ir kuo rimčiausiai dėsto savo teorijas apie tai, kad baisiausias biurokratinės institucijos pavyzdys yra bankai, nes jie yra jokio produkto nesukuriantys parazitai. „XIX a. Europoje to nebuvo: centras buvo gamykla“, - rodo istorinę išmintį A.Šliogeris.
Žinoma, XIX a. taip pat nebuvo kompiuterių ir kosminių palydovų, o industrializacijos pagrindas buvo gamyklose ir šachtose siaubingomis sąlygomis įdarbinti vaikai. Lietuvoje odiniai batai tebebuvo prabanga, o žmonės mirdavo nuo gripo ir paprasčiausių infekcijų.
Ką gi, bet užtat bankai nebuvo tokie reikšmingi, o gamyklose nuo nuodingų dūmų dūstantys vaikai gamindavo „tikrus“ daiktus - ne taip, kaip dabar pikti dėdės, pardavinėjantys prekes internete ir slapčia skaitantys filosofo SMS žinutes. Nėra abejonės, kad toks XIX a. buvo nuostabus.
Kol kas uždrausti bankus pasiūliusio Seimo nario neturėjome, tačiau bent jau žinome, koks būtų pirmasis filosofo pasiūlymas, jei jis kada sugalvotų balotiruotis ir patektų į parlamentą.
Reikia pripažinti, kad A.Šliogeris išreiškia Lietuvą didžiąja dalimi tebevaldančios prarastosios sovietinės kartos filosofiją. Optimizmas jai yra lygus naivumui, o laisvesnį mąstymą blokuoja nesutramdomas įtarumas ir sugebėjimas visur įžvelgti konspiracijos teorijas.
Ši karta užaugo su kolchozais, pionierių rikiuočių dainomis ir rusiškais romansais. Tarp jų buvo tikrų disidentų ir gal net pasaulinio masto apdovanojimų vertų herojų. Tačiau net ir tie, kurie sugebėdavo išlaikyti kruopelę orumo ir optimizmo sovietmečiu, dabar nusmuko į žemiausią smulkaus biurokratinio plėšikavimo ir pesimizmu grįsto begėdiškumo liūną.
Lietuvos nepriklausomybė neatnešė to, ko tikėjomės, tai prisiplėškime, kas ką galime; truputį iš savų piliečių, truputį iš Europos Sąjungos, nes vis tiek iš mūsų valstybės projekto nieko gero nebus. Taip mąsto nemaža dalis Lietuvos elito.
Žiauru ir neteisinga visiems tos pačios kartos atstovams klijuoti vienodą etiketę, bet netikslu būtų nepastebėti tendencijų. Jei anksčiau skeptiškai žiūrėdavau į perspėjimus, kad sovietmečiu įdiegtos tariamos vertybės laikysis dar ilgai, dabar imu manyti, kad tuose perspėjimuose būta daug tiesos.
Kaskart nukrato šiurpas, kai dar vienas artimas ar tolimas pažįstamas persiunčia nuorodą į „Youtube“ vaizdo klipą, kuriame Raudonosios armijos choras traukia kokią nors dainą iš tradicinio savo repertuaro.
Dėl muzikinio skonio, žinoma, nesiginčijama. Bet vis dėlto faktas, kad daug kam Lietuvoje patinka žiūrėti į kovingai šūkaujančius karinėmis uniformomis apsirengusius buvusių okupantų armijos kareivius, stulbina.
To paties kultūrino mazochizmo ir istorinio mankurtizmo išraiška yra gatvėse vis dar girdimas rusiškas „popsas“ ar jo motyvais parašyta dabartinė populiarioji Lietuvos muzika.
Visa tai – kartos, kuri kartu su ideologiniu smegenų plovimu gaudavo ir nemažai vertingos kultūros iš Rusijos, pasaulėžiūra. Jiems rusų kalba ir kultūra buvo vienintelis langas į pasaulį, didesnį negu 65 tūkst. kv. metrų Lietuvos žemė. Kiekvieną kartą suklūstu išgirdusi, kai kas nors pasako, kad jų mėgstamiausias rašytojas yra L.Tolstojus ar F.Dostojevskis. Viena, kai taip yra dėl laisvo pasirinkimo. Visai kas kita, kai žmogus tiesiog jokios kitos užsienietiškos literatūros nėra skaitęs.
Nenuostabu, kad jiems iki šiol Maskva daro daug didesnį įspūdį nei Niujorkas. Užtenka prisiminti Vilniaus mero Viliaus Navicko neseniai pareikštus postringavimus apie Vilniaus pranašumus prieš Niujorką tarptautinių paskolų arenoje. Net ir nuolat demonstruojamas susižavėjimas amerikietiškais „Harley-Davidson“ motociklais merui nepadeda susigaudyti, kas yra kas šiuolaikiniame pasaulyje.
Jeigu per ateinančius dvidešimt metų Lietuvos nepribaigs greitai besikeičiančios valdžios, yra vilties, kad šalį iš duobės ištrauks dabartinių dvylikamečių-septyniolikmečių karta. Galima bent jau tikėtis, kad šitie jaunuoliai turės pakankamai išsilavinimo, sveiko proto ir pasitikėjimo savimi. Jiems V.Leninas ir jo komunizmas ne daugiau reikšmingas už apačių vadą Geronimą. Į pasaulį jie žvelgia ne pro savigailos ir saviniekos, bet pro sveiko egoizmo ir optimizmo akinius.
Galima diskutuoti, ar strategiškai Lietuvai naudinga, kad šioji karta visiškai negalės susikalbėti rusiškai su įtakinga mūsų šalies kaimyne, tačiau bent jau Rusija jiems nebebus artimasis užsienis. Truputėlis distancijos ir galimybės pažvelgti į santykius su Rusija platesniame pasauliniame kontekste pakenkti neturėtų.
Pažiūrėjus, kaip net ir Baltijos kelyje stovėję valdžiūnai po dviejų dešimtmečių nebežino, ar pulti dabartiniams Kremliaus vadovams po kojomis ir pritarti, kad istoriniam pyragui kepti rusiškas receptas visai tinka, hiphopo ir SMS žinučių kartos valdymas neatrodo gąsdinantis.