Dabar sutraškėjo antrankių užraktas ant užlaužtų Henytės rankų. „Daktarą! Psichiatrą! Neurologą!“, - paliegęs plačiapetis iš Kauno išgąsdino Bulgarijos policininkus. Būtų nusigalavęs ant dulkėto šaligatvio. Tardytojai šnabžda: po sulaikymo pas H.Daktarą lankėsi mitybos sutrikimų specialistai. Daug garsių žmonių sirgo bulimija - galvomis jie linguoja.
Žmogus alpsta, kojos nelaiko, sprandą aukso grandinė lenkia. Negi iš baimės?
Baimė H.Daktarui buvo svetimas jausmas. Ir kur aš žinau? Galbūt po mano žurnalistinio tyrimo apie H.Daktaro nekaltybę liko trys pradinių klasių moksleiviai Prandzeliavoje, kurie nesuprato, kad Vilijampolės Prometėjo žodžiai liejasi iš jo knygos „Išlikti žmogumi“ ir teka lyg lava, ir degina jo priešų širdis bei kirkšnis. Galbūt.
O H.Daktaras niekada neabejojo. Kaip kelių erelis, pasirengęs kirsti ant pėsčiųjų perėjos tirtantį zuikutį:
„Kelias buvo siauras ir labai slidus, tad ir vėl, nebepaisydamas jokių kelio eismo taisyklių, mečiausi į kelio vidurį ir nuspaudžiau akseleratorių. Iš priekio važiavo daug mašinų ir ypač daug sunkvežimių „Maz“ bei „Kamaz“. Jie signalino kaip pasiutę, bet suko savo mašinas į dešinę pusę, praleisdami mūsų mašiną. Kiek pavažiavus į kalniuką, ėmiau lenkti lengvąją mašiną, bet priekyje išdygo visa eilė sunkiasvorių „Mazų“. Tai pamatęs, „Pšidzė“, nebeištvėrė tokio mirtino ralio, ir kojomis įsirėmęs į priekinę panelę, pasiruošė smūgiui. Net pats nesuvokiau, kaip, bet aš aplenkiau lengvąją mašiną ir per „Marytės plauką“ sugebėjau pranerti neužkabinęs „Mazo“ priekio“.
Kine kaip kine, o gyvenime - kiek kitaip, sakytų „Krikštatėviui“ kostiumą pasiuvęs Francis Fordas Coppola. Apie ką svajodavo H.Daktaras, po sunkios darbo dienos kišdamas vaizdo kasetę į magnetofoną?
„Pamaniau, kad papuoliau į Holivudo filmavimo aikštelę, kurioje filmavo kovinį filmą. Bet Holivudas greitai išgaravo iš galvos. Priekyje mūsų, pilnai užblokuodami kelią, stovėjo du sunkvežimiai, už kurių pasislėpę, ir nutaikę į mus ginklus, tūnojo „mentai“. Vienas „mentas“, matyt, vyriausiasis, su ginklu rankoje išėjo įpriekį ir gestais ėmė rodyti, kad mes sustotumėme.
Aš, žinoma, nė nemaniau paklusti „mento“ komandai, todėl, staigiai užtraukęs rankinį stabdį, apsisukau vietoje ir, davęs „gazo“, ėmiau važiuoti atgal. Vos tik atlikau šį triuką, pasigirdo šūviai. „Mentai“, įsiutę, kaip prerijų šakalai, šaudė tarsi išprotėję. Kulkos smigo į bagažinę, numušė veidrodėlį, bet buvo keista, kaip jie nepataikė į padangas. Mudu su „Pšidze“, pasilenkę, saugodamiesi kulkų, beveik nematydami kelio, važiavome toliau.“
Pasirodo, automobiliu Kaune moka važiuoti ne tik S.Girdauskas.
„Mentai“ atsiliko ir dingo iš mūsų akiračio. Dar kiek pavažiavęs, dešinėje pamačiau dar vieną keliuką, kuriuo, matyt apmokymų metu važinėjo rusų tankistai. Net nedvejodamas pasukau į šį tankų vikšrų išdraskytą kelią. Spaudžiau iš mašinos viską, kas tik buvo galima išspausti. Mašina riaumojo, kaip sužeistas žvėris, slidinėdama ir šokinėdama per duobes, kapstėsi į priekį. Šį kartą atlikau tankisto vaidmenį, bet, turbūt, viskam yra savo ribos, nes mašina pradėjo gesti. Supratau, kad taip taranuodamas visas kliūtis, pramušiau mašinos karterį.
Šiaip taip pasiekėme mišką, kuriame nors trumpam pasislėpėme nuo persekiotojų. Miško keliuku pavažiavome dar kokį kilometrą ir sustojome, nes mašina „nusičiaudėjusi“ paskutinį kartą, užgeso amžinai“.
Ar pastebite, koks šio žmogumi išlikusio individo santykis su mašina? Regis, Henytė gali ją paversti žmogumi. O jeigu žmogus neišeis - užriaumos kentauras kaip sužeistas žvėris. O žvėreliai, paukšteliai, žolytė ir medeliai susižavėjimą kėlė ne vien Antanui Baranauskui. Nė vienas Kauno poetas nenujautė, kokia lyrikos pitonas auga jų užantyje, galintis rašyti nenupeštos žąsies plunksna ant sudeginto beržo tošies.
„Dabar, tūnodamas už storos pušies, stebėjau, kaip „mentai“ eina mano pėdomis, vedančiomis į autostradą. Jie, aišku nesuvokė, kad aš jau grįžtu atgal, tik kiek nutolęs į šoną nuo anksčiau paliktų pėdų. Taip visi „mentai“ ir būtų prabėgę, toliau sekdami anksčiau paliktais mano pėdsakais. Bet vienas „mentas“ turėjo šunišką uoslę. Arba - gerai pažinojo šią vietovę. Jis staiga metėsi į šoną ir, kiek pabėgėjęs į priekį, pamatė kitas sniege įspaustas mano pėdas, kurios baigėsi už medžio. „Mentas“ pamatė mane ir tuoj pat iššovė iš automato. Kulkos suaižė medžio žievę, bet manęs nekliudė.
Atsikelti man jie neleido. Visi, kaip vienas, ėmė mane spardyti ir daužyti automatų buožėmis. Kitas, priklaupęs šalia, ėmė šaudyti man palei galvą. Viskas, pagalvojau. Šansų likti gyvam nebeliko. Ėmiau prašyti, kad nenušautų, prašiau pasigailėti, nes esu dviejų mažų vaikų tėvas“.
Baltarusiai H.Daktaro nenušovė. O maži vaikai užaugo. Gimė naujų. Bet tėvas negalėjo jų kada panorėjęs supti ant rankų, dovanoti bučinių ir saldainių. Bet jis buvo pavyzdys. Toks, kokį galėtų įtraukti į mokyklų sveikos gyvensenos programas.
„Per tiek metų, kuriuos praleidau zonoje, aš su pagyrimu išstudijavau narkomanų psichiką ir mąstyseną, tad jei prireiktų kokiame mokslininkų suvažiavime skaityti lekciją apie narkomano vidinį pasaulį ir jo psichiką, laisvai tai padaryčiau“.
„Krūvis tikrai buvo didelis. Kiekvieną rytą, nesvarbu, lyja ar sninga, keldavausi 6.00 ir ratu, palei tvorą, per 30 min. nubėgdavau 6 km kroso. Po kroso lįsdavau po šaltu dušu. Po pietų, 15.00, iš karto po dieninio patilaTnimo, užsiiminėjau su štanga, hanteliais. Po dvi valandas mano raumenys atlikdavo jiems skirtą darbą. Svorių neliesdavau tik tomis dienomis, kai reikėdavo žaisti krepšinį ar futbolą.
Kiekvieną pirmadienį su savo sudaryta komanda žaisdavau futbolą. Mano prašymu, laisvėje likusieji draugai atvežė vienodas aprangas kauniečių futbolo komandai. Komandos kapitonu išrinko mane, o ant mano aprangos marškinėlių puikavosi užrašas - „Henrikas“. Komandą turėjau stiprią ir retai kada pralaimėdavome“.
„Ketvirtadieniais, taip pat su savo komanda, žaisdavau krepšinį. Krepšinio salė buvo įsikūrusi su valgyklos pastatu sujungtoje sporto salėje.
Du kartus savaitėje, po dvi valandas, žaisdavau stalo tenisą, o kiekvieną sekmadienį boksavausi, mušdavau pakabintą maišą bei specialiai padarytas, ant rankų užmaunamas „lapas“. Laisvo laiko beveik neturėjau. Visuomet buvau užimtas, o jei ir išpuldavo laisva valandėlė, skaitydavau knygas, kurių daugumos turinys būdavo apie sveiką gyvenimo būdą. Perskaičiau labai daug ką naudingo, o išpešęs iš šių knygų, pritaikiau savo gyenime.
Nuo pat jaunystės žinojau ir tikėjau senolių patarle, kad sveikata - brangiausias žmogaus turtas. Tad visą savo kelią, nesvarbu, kur būdavau, stengiausi ir rūpinausi savo sveikata.
Aš dirbau, kaip jautis, kiekvieną rytą bėgdamas krosą, o kad būtų dar efektingiau, man pasiuvo liemenę su įsiūtomis švino plokštelėmis. Ji svėrė 20 kg ir, užsivilkęs ją ant savęs, kiekvieną rytą, kaip koks legionierius su visa kareivio amunicija, bėgdavau 6 kilometrus. Po tokio kroso būdavau šlaput šlaputėlis, o ant rūbų nebūdavo sausos vietos. Prausykloje, numetęs nuo prakaito šlapius rūbus, lįsdavau po šaltu dušu, o išėjęs iš dušo atitveriamos širmos garuodavau kaip koks bulvių katilas. Visą kūną ištrindavau rankšluosčiu ir jausdavausi puikiai“.
Gyvenimo būdo vadybininkas, psichoterapeutas ir kūno rengybos specialistas H.Daktaras nekenčia netvarkos, chaoso ir moka mintimis ne tik nusispjauti. Jis kuria vizualizacijas lyg tyriausio proto entuziastas. Už H.Daktarą dabar jau kalba jo knygos išmintis:
„Štai sėdi du jauni zekai, godžiai ryja juodą forminę duoną ir užsigeria paprastu virintu vandeniu. Daug vėliau sužinojau, kodėl jie taip daro. Pasirodo, ne iš bado. Tiesa tokia, kad pinigus, maistą, kuriuos atsiųsdavo mamos, tetos ir bobulytės, šie parazitai iškeisdavo į narkotikus. Narkotikų buvo galima gauti už pinigus, maistą, geresnius rūbus, avalynę. Tad narkomanai, prakaifavę viską, ką turėjo vertingesnio, dabar valgė vieną duoną, užgerdami karštu vandeniu.
Nebeištvėręs šiame žmonių skruzdėlyne, išėjau apsidairyti į kiemą. Bet ir čia vaizdas buvo ne ką geresnis. Visas kiemas nusėtas nuorūkomis ir saulėgrąžų lukštais. Prie pat langų kažkada, gal net prieš Pirmąjį pasaulinį karą, augo gėlės. Dabar šis žemės ruožas buvo taip sutryptas ir nušlifuotas šimtais batų, kad net blizgėjo. Pradžioje buvusio gėlyno, į suplaktą juodžemį lygiagrečiai vienas su kitu buvo įkalti du “T” raidės formos sulankstyti metaliniai strypai.
Tarp jų buvo pratemptos plonos virvutės. Visa tai atstojo džiovinimo „gargarą“, ant kurio ištemptų virvių kaliniai džiovinosi rūbus. Dar nežinojau, kas čia tvarko šį kiemą ir ar tvarko apskritai, nes aplinkui buvusio gėlyno mėtėsi į žemę įspaustos kojinės ir supuvę apatiniai rūbai.
Visa tai matant, mane kratė šiurpas, tad nusispjoviau mintyse ir patraukiau ratu aplink kiemą. Praėjęs du ratus palei metalinį tinklą, jau žinojau, kad čia bus mano rytinio kroso trasa. Šalia didelio medžio buvo sumontuotas skersinis ir lygiagretės. Tai man patiko ir aš jau kūriau mintyse, kaip aš pertvarkysiu šią sporto aikštelę ir įsigysiu visa tai, ko reikia sportui.
Su kiemo teritorija viskas buvo aišku. Čia reikėjo griežtos šeimininko rankos, kuri viską pakeistų ir išliuobtų“.
Šeimininkas - brangiausias baudžiaunininko turtas. Gal dėl to žiūrėdami į jo nuotrauką dalis lietuvių įsivaizduoja per prievartą pasiektą orgazmą ir krumpliais ima masažuoti savo žandikaulį.
„Prisodinau gėlių, medelių, aptvarkiau sužėlusius krūmus, o po pusantrų metų seni kaliniai stebėjosi, kad taip gražiai pasikeitė kiemas. Seni vilkai sakydavo, kad nuo radiacijos išdvėsė visi žvirbliai ir jų nemato jau ištisus metus. Tai buvo netiesa. Paprasčiausiai žvirbliai į šį Dievo užmirštą kampelį neatskrisdavo, nes maisto čia nerasdavo ne tik žiemą, bet ir vasarą, ir, išskyrus sulaukėjusių kačių, nieko nematė.
Mes į medžius sukėlėme inkilus, padarėme lesyklas zylėms ir paruošėme aikštelę lesinti balandžiams. Ir paukščių čiulbesys netildavo visus metus!
Laukinių balandžių suskaičiuodavau net iki 150. Juos maitinau iš valgyklos atnešta, atliekama formine duona. Kiekvieną pavasarį parskridę varnėnai įsikurdavo mano padarytuose inkiluose, o žvirbliai, kaip kokie patrakėliai, pulkais atakuodavo gyvatvores, išsidriekusias palei tvirą. Kad visa tai atsirastų, reikėjo užsispyrimo ir didelio noro. Žinoma, ir darbo, kurio taip vengė seni zekai.
Jiems buvo lengviau guostis ir aimanuoti, bet, kad kas nors jų gyvenime pasikeistų, dėl to nedarė nieko. O kai pamatė mano darbo rezultatus, nustebę sakė:
- Taip, Hėnytė, mes buvome neteisūs, žvirblių nepribaigė radiacija, jie tik neskrido pas mus ir tiek.
Priešais pastato langus prisodinau gėlių, kurios žydėjo įvairiausiomis spalvomis. Net tulpes į pasimatymą Ramutei nunešdavau iš savo darželio“.
Ar tai ne vaizdai iš Viešpaties vynuogynų? Kas galėjo patikėti, kad purvinuose mediniuose namukuose Vilijampolėje skeidžiasi toks ryškus ir skaidrus lyg Dievo ašara žiedas?
Niekas ir netikėjo.
„Kliunka, kaip išprotėjęs, ėmė rėkti, išvadindamas mane banditu ir Kauno mafijos tėvu. Jis buvo patenkintas.
Džiaugėsi, kad įvykdė savo valdžios užduotį, t. y. sulaikė mane ir, žinoma, tuo pačiu užsidirbo didelį pliusą. Kiek teko man bendrauti su įvairiais advokatais, tai net jie Kliunką vadindavo „Miuleriu“ dėl jo bjauraus, nežmoniško charakterio. Šis prokuroras buvo bejausmis, neturintis jokio žmoniškumo ir gailesčio jausmo. Tai buvo kaip pasiutęs tarnybinis šuo, kuris viską darydavo pagal komandą.
Jei jam viršininkai įsakydavo ką padaryti, tai jis ir padarydavo. Jam teisybės nereikėjo, nes ji jo nedomino. Jei jo uždavinys būdavo ką nors suimti, tai jis tą ir padarydavo. Nieko nesiaiškindavo ir jam buvo visai nesvarbu, kad šis suimamas žmogus niekuo nekaltas.“
Tačiau ar gali brutali jėga, smurtas ir pyktis išsemti humanizmo šulinį?
„Vengiau viešai padėti žmonėms. Dariau tai slapčia ir tikrai žinojau, kad šie žmonės, man nuoširdžiai dėkingi, nes padedu jiems realiai, o ne taip, kaip valdžios vyrai, maitinantys žmones gražiais pažadais.
Bėgantys metai įrodė, kad iki šiolei turiu daugybę gerbėjų, kurie iš visos Lietuvos kampelių siunčia laiškus, atvirukus su įvairiausiais nuoširdžiai linkėjimais.
Bet valdžiai tokie žmonės, kaip aš, nepatiko. Valdžioje esančius aferistus žmonės keikė ir per įvairiausius mitingus palydėdavo prakeiksmais. Tuo tarpu mane gyrė ir linkėjo viso ko geriausio, nes savo darbais bei žodžiais blogo jiems nedariau“.
Štai kur H.Daktaro paslaptis! Jis nieko blogo žmonėms nedarė. Dėl to žmonės jį myli. Tad kodėl lietuviai liepė imtis visų būtiniausių priemonių bulgarams, kodėl bijojo, kad Henytė pabėgs? Atsakymas dabar jau aiškus. Dėmesio! Šito nežino nė Kristupas Krivickas.
Ypatingai slapta informacija - įsitverkite į brazdą!
„Kai kalinys prarasdavo sąmonę, antrankius jam nuimdavo. Kai šis atsigaudavo, viską kartodavo iš naujo. Žodžiu, su suimtaisiais darydavo ką tik nori, nes tai buvo KGB!
Laiką leidau sportuodamas ir skaitydamas knygas, kurių čia perskaičiau apie 200.
Knygas atnešdavo saugumiečiai. Pradžioje skaičiau, kas papuolė, bet vėliau pradėjau rinktis. Labiausiai patiko iš serijos „Drąsiųjų keliai“. Įdomu buvo skaityti ir rusų propagandą apie didįjį pilietinį karą. Arba apie rusų partizanus ir žvalgus, kaip jie, sadistiškai vokiečių kankinami, neišduodavo savo draugų ir ginklo brolių.
Dienos bėgo greitai. Gal nuo to, kad buvau susidaręs dienos grafiką. Ryte „krosas“, po pietų „štanga“, kilnojant lovą. 18 val. eidavau miegoti, nes keldavausi apie pusę penkių ryto. Naktimis sapnuodavau visokiausius košmarus. Kartą susapnavau net Jėzų Kristų, kuris, nešinas didžiulį kryžių, praėjo pro mane“.
Gyvenime patirta kančia išmokė būti žmogumi. Išmokė vaikščioti vandens paviršiumi. Kristus kalbėjo bulgariškai.