Pasukim jį taip: o ar gali Lietuva apskritai išauginti ekstraklasės
įžaidėjų?
Koks klausimas, aišku, gali - mes juk krepšinio šalis, pasipiktins kas
antras iš 3 mln. mūsų krepšinio trenerių. Emocijos gerai. O jeigu
ramiai? Kodėl tik šios pozicijos krepšininkai pas mus deficitas?
Štai turim beveik dvidešimt laisvo mūsų krepšinio metų. „Centrų“ -
kiek tik nori, vienas už kitą geresni - A.Sabonis, Ž.Ilgauskas,
G.Einikis, E.Žukauskas. Ir R.Javtokas su M.Petravičiumi - ne iš kelmo
spirti. Nepamirškim dar, kad auga D.Motiejūnas ir J.Valančiūnas.
Abiejų pozicijų puolėjus vardyti nusibos: A.Karnišovas, S.Štombergas,
R.Šiškauskas, L.Kleiza, D.Songaila, T.Masiulis, Lavrinovičiai,
M.Timinskas, J.Mačiulis. Kaip ir metikus: Š.Marčiulionis,
R.Kurtinaitis, A.Macijauskas, D.Lukminas, R.Kaukėnas, T.Delininkaitis.
O jų lygio įžaidėjas - tik Š.Jasikevičius. Vienintelis per 20 metų
krepšinio valstybėje. Kodėl? Juk 20 metų krepšinyje - tas pats, kas
normaliame gyvenime du amžiai.
Kvepia kažkokiu dėsningumu, tiktai kokiu?
Amerikų neatrasim: geras įžaidėjas - tai pirmiausia kūrėjas. Ne tik
puikus atletas - ir protas, ir intuicija atletiškame moderniųjų laikų
gladiatoriaus kūne.
Žinoma, to reikia ir „centrui“, ir metikui, bet jie - tai lyg puikūs
aktoriai, o įžaidėjas – lyg filmo režisierius. Be gero režisieriaus, ir geri
aktoriai vietoj „Oskaro“ tik pasityčiojimų „avietę“ gauna.
Ispanijos rinktinėje įžaidėjų - nors vežimu vežk (o kiek jų dar
nepateko į rinktinę). Amerika, be NBA, įžaidėjais pusę Europos klubų
aprūpina. Ką mes, kvailesni už juos? Ne, ne kvailesni. Tik nelaisvesni.
Gebėjimas kurti yra vidinės laisvės požymis. O dabar paklauskime, kaip
yra dėl laisvės Lietuvoje? Ar asmens laisvė čia vertinama, puoselėjama?
O gal priešingai - naikinama, niveliuojama, nuo mažens spraudžiama į
kampą vidutinybių argumentu: „O ką žmonės pasakys?“
Laisvė, individualizmas, ko gero, yra dažniausiai dabar lietuvių keikiamos
vertybės. Individualizmas visuotinai smerkiamas. Piliečiai, turintys
nuomonę ir dar išsakantys ją viešai, su žemėmis maišomi, už tikrą priešą
daug kam baisesni.
Jei su suaugusiaisiais taip, tai kaip dėl savo nuomonę turinčių vaikų?
Tokius reikia nusodinti ant žemės – ir kaip galima greičiau. Būk toks, kaip visi,
neišsiskirk iš kitų, kartoja tėvai, atžalas leisdami į mokyklą. Išsiskirsi, būsi blogas.
Ar galima tokioje šalyje tikėtis įžaidėjų, bet kurios srities kūrėjų?
Tarkim. Tačiau kiek per pastarąjį dešimtmetį partijos išugdė lyderių?
Nulis sveikų. Tėvynės sąjunga finansų ministro savo partijoje
nesugebėjo rasti, buhalteriais kasininkais remiasi, o visoms partijoms
vadovauja tie, kurie šį postą užpakaliu išsėdi per ilgus metus.
O kiek per tą laiką į teatrą atėjo naujų ryškių režisierių? Talentingų
rašytojų? Televizijos laidų vedėjų? Iškilo mokslininkų?
Nėra. Kaip gali tikėtis įžaidėjų, jei tauta pasirengusi sudievinti
pirmą pasitaikiusią politinę vidutinybę? Šalyje, kurioje valdo, reikalus tvarko
vidutinybė, nekenčianti kritinio žodžio. Nepamirškim: Lietuvoje
oficialiai vis dar galioja knygų ir minčių cenzūra.
Lietuvos rinktinėje įžaidėjų nebus tol, kol piliečiai mokėjimą įsitrinti
valdininku, pagaliau nykų ilgą sėdėjimą darbo vietoje vertins labiau nei
kūrybingumą. Tol, kol paklusnumas bus didesnė vertybė už maištininko
dvasią, be kurios neįmanomas ne tik krepšinis – bet kuri protingesnė žmogaus veikla.
Įžaidėjas yra menininkas, o ko dažniausiai nori mokytojai, treneriai? Kad jų
klausytų! Bet ar galima išugdyti įžaidėją, jei ant vaiko klykiama nuo 8
iki 18 metų? Nebent, jei jis toks grynuolis, kaip Š.Jasikevičius.
Taip, per treniruotes reikia daug ir sunkiai dirbti, šimtus kartų
kartoti, kur kas turi stovėti, kam ir kada statyti užtvarą, kirsti.
Bet negalima pamiršti, kad krepšinis pirmiausia yra žaidimas. O jei
treneris ne tik šaukia per treniruotes, bet dar ir tuščioje salėje
per rungtynes rėkauja vaikui, ką jis turi daryti, kas iš tokio „pleimeikerio“ išaugs?
Persisukęs, viena ausimi su treneriu sujungtas robotukas
(Gal todėl dauguma mūsų įžaidėjų metimo neturi. Kur jį turėsi, jei amžinai žaidi persisukęs?).
Ir dar toks, kuris liko sporto mokykloje, atsijojus visus „per
senus“, per trumpomis pėdomis ir plaštakomis, liudijančiomis, kad
vaikas neužaugs iki 210 cm, išvarius nenuoramas ir dygaus būdo,
pasitraukus tiems, kuriems neįdomus toks vienos ausies krepšinis.
JAV, kur net mokyklų rungtynės vyksta pilnose salėse, joks treneris
žiūrovų negali perrėkti, negana to, daugelis būsimų žvaigždžių krepšinio
žavesį pagauna getų aikštelėse, kur paklusnumas, švelniai kalbant, nėra vertybė.
Gal todėl ten įžaidėjų tiek daug?
Pergalė yra sporto dalis. Bet ar kartais neperlenkiame lazdos,
reikalaudami jų iš šešiolikmečių - ne tik Europoje, bet ir tarp
mokyklų, miestų? Ar nenubyra pakeliui į tas menkas pergales būsimieji jasikevičiai,
dar trapūs berniukai, nes dėl pergalės vietoj jų tik besikalančio
kūrybiškumo naudojami akceleratai - ne tokie talentingi, bet anksčiau
subrendę jų bendraamžiai?
Nesąmonė? Paistalai? Gali būti. Tik šitaip galima nutildyti bet kurią
diskusiją. Jei manote, kad viskas gerai, taip ir darykite.
Ir vis dėlto kažkas yra negerai Lietuvoje, jei pradinukas
Jokūbas iš Vilniaus jau rugsėjo 1-ąją sako, kad jam mokykloje
nepatinka lietuvių kalba, o anglų patinka, kad apskritai jam mokykloje nuobodu.
Išmušim mes tau tą individualizmą, ne vienas mokytojas pagalvojo. O gal nereikia išmušti, gal priešingai – puoselėti jį reikia kiekvienoje mūsų atžaloje?
Prezidentės patarėja V.Būdienė pripažino: „Mokytojų ir mokinių
santykiai mūsų mokyklose išlieka hierarchiniai“. O jei daugumoje
mokyklų taip, ar kitaip gali būti daugumoje krepšinio mokyklų?
Hierarchiniai santykiai ir laisvo žmogaus, kūrėjo ugdymas - suderinama?
Galite sakyti ką norite, galite keiktis, bet ekstraklasės įžaidėjas -
laisvos visuomenės kregždė.
Labai norėčiau klysti, bet kol savo šalį patikėsim valdyti vidutinybėms
(sekmokams, antanams ir baukutėms), kol visi bus rikiuojami pagal vidutinybių
ribotumą, pavydą, - neturės rinktinė įžaidėjų pasirinkimo. Atsiradusi
išimtis tik patvirtins taisyklę.