Norėdamas išvengti vadovavimosi išankstinėmis nuostatomis ėmiau gilintis į gėjų kultūros ideologų literatūrą. Tad griebiau Paulo Russello knygą, pavadintą „100 įtakingiausių homoseksualų ir lesbiečių pasaulio istorijoje“. Pavadinimas – skambus ir, atrodytų, daug žadantis, tačiau skaitant pasirodo besąs melagingas, nors knyga ir padeda daug ką suprasti.
Manau, svarbu skirti homoseksualų potraukį ir gėjų judėjimą. Žodis „homoseksualus“ yra mokslinis, o „gėjus“ – viešųjų ryšių terminas. Manau, visi žinome, ką reiškia žodis „gėjus“ anglų kalba – „gay“ reiškia linksmą žmogų, linksmuolį. Tai ne šiaip kitokia seksualinė pakraipa, bet linksmuolių pakraipa.
Kodėl gėjų judėjimas savo vėliava pasirinko vaivorykštę? Tai tikrai išreiškia šios ideologijos esmę: tai įvairovė, spalvingumas, kuo įmantresnė spalvų gama, eksperimentai, seksualinių pasirinkimų laisvė: gėjai, lesbietės, biseksualai, transseksualai, transvestitai.
Gėjais vadinami daug kas
Knyga „100 įtakingiausių homoseksualų ir lesbiečių pasaulio istorijoje“ tikrai pasižymi vaivorykštės spalvingumu. Čia pateikiami istorijoje žinomi asmenys, kurių homoseksuali pakraipa nekelia jokių abejonių, ir tie asmenys, kurie patys neigia tokiais esantys. Sąrašas – nuo Sokrato, Dovydo, Jonatano, Aleksandro Didžiojo, šv.Augustino iki Wilhelmo Shakespeare'o, Byrono, Oscaro Wilde'o, Annos Freud, Martinos Navratilovos, Freddie Mercury.
Tarp jų yra ir dainininkė Madonna bei Josephine Baker – tauri humanistė, plėtojusi profilaktinę mediciną. Jos dėka, kaip teigia statistika, 1908–1923 m. buvo išsaugota 82 tūkst. kūdikių gyvybių. Pasirodo, J.Baker gyveno kartu su drauge. Kadangi ji visą savo energiją skyrė kilniai profesinei veiklai, apie kurią kalbama ir jos biografinėje knygoje „Kova už gyvenimą“, dėl to nebeturėjo laiko savo šeimai.
Tad gal ji lesbietė? Tie, kurie neigia, kad jie yra gėjiškos ar lesbietiškos pakraipos, net įvardijami, kaip nenuoširdūs savo neigimu, o tie, kurie pasisako prieš gėjų ideologiją, anot kai kurių šios knygos herojų, yra homoseksualūs pasąmonėje. Lietuvoje tokiu jau yra paskelbtas Seimo narys Petras Gražulis.
Kaip sovietmečių karingojo ateizmo ideologai sugebėdavo į savo gretas įrašyti humanistus, pavyzdžiui, Erazmą Roterdamietį ir net protestantų reformatorius – M.Lutherį ir kt., į savo gretas, taip ir „gėjizmo“ ideologai prie savų sugeba priskirti bet ką.
Su ironija galima sakyti, kad Motina Teresė taip pat buvo lesbietė, nes gyveno su didžiausiu tos pačios lyties haremu. Bet ar tai ne absurdas? Daugybė ir nuoseklių, ir kraštutinių feminisčių, pasirodo, taip pat randa vietą lesbiečių sąraše.
O labiausiai vyraujantys besą biseksualai, kurie turi potraukį ir tai pačiai, ir priešingai lyčiai. Ne vienas iš jų turėjęs tradiciškai suprantamas – heteroseksualias – šeimas, vaikų, pasuko aukštesnių potyrių uranų keliu.
Naujas evoliucijos etapas: gėjai, uranai
Perskaičius knygą susidaro vaizdas, kad ir suaugusių vyrų seksualinė aistra berniukams nelabai smerktinas dalykas. Juk senovės Atėnų gyventojai visai priimtinai žiūrėjo į tos pačios lyties santykius. Knygoje rašoma: „Samprata, kad žmogų visą gyvenimą gali traukti tik viena lytis – nesvarbu, priešinga, ar ne – senovės Atėnų gyventojams buvo nesuprantama. Tokios kultūros kontekste kalbėti apie homoseksualumą ar heteroseksualumą yra beprasmiška. Nepaisant to, Atėnų visuomenėje buvo tokių vyrų, kaip Sokratas, kuris, atrodo, didesnį potraukį jautė berniukams. Tokie terminai, kaip „gėjus“ ar „homoseksualistas“, jiems nieko nereiškė. Nepaisant to, aš manau, kad mes visiškai teisėtai apvelkame juos gėjų kostiumais“.
Ne veltui knyga pradedama viena išskirtine gėjų ideologo Edwardo Carpenterio mintimi: „Nėra abejonių, kad pasaulis, sužinojęs, kas yra tie uranai, tikrai nustebtų, kad tarp jų yra tiek daug didžių ir svarbių žmonių“.
Pasirodo, „uranai“ – tai dar vienas homoseksualistų nukaldintas terminas. Tai ne toks terminas, kaip „gėjus“, kuris skirtas masiniam vartojimui, tai labiau idealistinis, net dvasinis terminas, nes uranai turi misiją.
E.Carpenteris, aiškindamas, kas yra tie dieviški uranai, rašo: „Gali būti, kad per tam tikrą evoliucijos periodą bitė darbininkė atsiskyrė nuo dviejų bičių lyčių. Taip šiuo metu formuojasi tam tikri nauji žmonių tipai, kuriems teks svarbus vaidmuo ateities visuomenėse, nors šiuo metu jų pasirodymas kelia sumaištį ir nesusipratimų“.
Neretai teigiama, kad homoseksuali pakraipa atsiranda iš prigimties, tad nieko čia nepakeisi. Tačiau ne vienas knygos herojus to neakcentuoja, priešingai – homoseksualumą pristato kaip naują evoliucijos etapą, gyvenimo būdą, stilių. Tai naujovė, įvairovė, nauji potyriai.
Tikriausiai parašęs šį straipsnį ne vieno būsiu įvardintas kaip homofobas, bet pastaruoju metu matydamas aktyvią gėjų veiklą noriu kai ką patikslinti. Atsakingai mąstantiems žmonėms turi būti akivaizdu, kad seksualinės orientacijos įvairovė – tai ne tas pats, kas būti dešiniarankiu ar kairiarankiu, mėgti bulvinius ar miltinius blynus.
Šie santykiai kur kas reikšmingesni ne tik vienokią ar kitokią orientaciją turintiems asmenims, bet ir visuomenei. Daug kalbama apie homoseksualų teisę įsivaikinti, tačiau nekalbama apie to vaiko teises.
Tos įvairovės, teisės ginamos paradais, švietimo programomis mokyklose ir pan. Suprantama, kodėl Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio įstatymas sukėlė tokį pasipriešinimą iš kai kurių „įvairovės“, „teisių“ ideologų.
Be jokios abejonės, kiekvienas žmogus yra vertas pagarbos ir supratimo, nepaisant, kokiai rasei, tautai ar seksualinei grupei jis priklauso. Homoseksualūs asmenys taip pat gerbtini – kaip ir kiekvienas mūsų visuomenės pilietis, tačiau ar pagarbą ir šio reiškinio objektyvesnį ir gilesnį supratimą skatina vieši gėjų paradai – tai jau abejotina.
Gėjams – vaikai iš mėgintuvėlių
Būtina skirti homoseksualumą ir gėjų judėjimą, skelbiantį, jog jie yra diskriminuojami ir skriaudžiami homofobų. Taip sukuriamas vargšelių, skriaudžiamųjų, neįgaliųjų, kuriuos reikia užjausti ir ginti, įvaizdis. Kita vertus, jie patys teigia, kad homoseksualumas nėra sutrikimas ar neįgalumas, tuo labiau – liga, tai esą šaunus, demonstruotinas pomėgis, linksmuoliai.
Beje, ką formuoja žiniasklaida su tokiais straipsniais, kaip kad „Gėjų klube – įžymybių veidai“, ir pan.? Arba viename diskusijų forume užduota tema: „Kaip reaguotumėte, jei jūsų vaikas būtų gėjus?“ Visur vartojamas propagandinis terminas „gėjai“, o ne „ homoseksualai“.
Terminas „homofobija“ taip pat yra nukaldintas gėjų ideologų. Žodis „fobija“ išreiškia ligotą kieno nors baimę. Ir tokius ligonius, fobijos turėtojus, reikia gydyti, o skriaudžiamiesiems padėti. Gal po kurio laiko, kai manipuliavimas engiamumu nebeveiks, o homoseksualai bus išsikovoję teisę organizuoti savo paradus ir turės įsivaikinimo galimybę, tokios kultūros propagavimui nepritariantys asmenys bus vadinami ne homofobais, o „linksmuolių fobais“? O bijoti linksmuolių – didžiausias nesusipratimas.
Lietuvos gėjų lygos organizacijos tikslas yra suformuoti teigiamą visuomenės požiūrį į gėjus organizuojant homoseksualų, lesbiečių, transseksualų, transvestitų šventes, eitynes, šou. Visos šios pakraipos saviraišką įgavo su seksualinės revoliucijos banga, o jos ideologija paprasta – skatintinas bet koks pasileidimas, santykiai be įsipareigojimo ir pasekmių.
Jei tikėtume statistika, homoseksualios pakraipos žmonių pasaulyje daugėja. Anot kai kurių tariamų tolerancijos skleidėjų, taip yra todėl, kad tokie žmonės nebebijo prisipažinti, kas jie tokie. Kiti mano, kad homoseksualų gausėja dėl tam tikro įvaizdžio būti kitokiu – protestuojančiu, išbandančiu naujus potyrius. Juk pramogų pasaulio žinutėse tai pristatoma kaip pikantiškos, dėmesį atkreipiančios naujienos.
Tik naivūs šios kryptingos kampanijos užliūliuoti žmonės nemato, kad tai yra sistemingas darbas. Juk ne paslaptis, kad Lietuvoje gėjų lyga sočiai finansuojama iš Europos Sąjungos ir kitų fondų.
Diskusijos vertas klausimas – ar homoseksualumas yra įgimtas, ar nulemtas auklėjimo, aplinkos. Gėjų judėjimo atstovai, pasitelkdami manipuliaciją ir stengdamiesi sukelti savotišką gailestį, teigia, kad jie tiesiog tokie yra iš prigimties, todėl mums juos reikia priimti, leisti jiems tuoktis, įsivaikinti vaikus. Vis dėlto tikrai niekur nėra mokslinių įrodymų, kad egzistuoja tariamas homoseksualumo genas.
Homoseksualumo demonstruoti tikrai nereikėtų. Juk reikia pripažinti, kad tai yra sutrikimas, gamtos anomalija. O leidimas homoseksualų poroms įsivaikinti reikštų tos anomalijos įteisinimą.
Homoseksualumo praktikavimas turi ir tam tikrų pasekmių visuomenės sveikatai. Štai žymaus Vokietijos Roberto Kocho instituto duomenimis, per vienerius metus šioje šalyje 58 proc. naujų užsikrėtimų ŽIV tenka homoseksualius santykius praktikuojantiems vyrams, o heteroseksualūs vyrai tesudaro tik 1,5 proc. naujai užsikrėtusių žmonių.
Tai yra faktai. Daugybę mirčių nuo AIDS pripažįsta ir gėjų ideologai, tačiau jie bando primesti savus sprendimo būdus. Svarbiausia – į visus klausimus pažvelgti giliau ir nuosekliau: skirti sąvokas, tikslus, numatyti pasekmes.