Verslas kaulo kailinukais

Nors visoje sodų teritorijoje, užimančioje 25 hektarus, auginama daugiausia trešnių, šiek tiek vyšnių, šių metų intriga – riešutmedžiai, kurie pasodinti trijų hektarų plote, mat būtent šį rugsėjį pirmasis jų derlius bei jo realizacija ir leis nuspręsti: tai perspektyvus verslas ar tiesiog tik mūsų krašte nelabai pasiteisinanti naujovė. Ko gero, ne vienam keliavusiajam, tarkime, kad ir po Italiją, akys užkliuvo už didžiulių lazdyno riešutmedžių plantacijų, kur riešutų verslas pelningas. Lietuva, žinoma, ne Italija, bet vilčių yra.

Jūratė Ramanauskaitė, Vilniaus universiteto Biologijos fakultete baigusi genetikos studijas, ilgą laiką gyveno Klaipėdoje, o į sostinę persikėlė norėdama geriau save realizuoti. Moteris užsiėmė veikla (ten ir dabar tebedirba), kurios esmė – vaisių importas, bet vis pagalvodavusi apie širdžiai itin mielą, įdomų verslą, kuris priartintų prie gamtos.

Būtent bedirbant vaisių importo firmoje užsimezgė ryšiai su belgais, o verslo idėja kilo tiesiog spontaniškai: su kolega belgu bevažiuojant iš Klaipėdos į Vilnių akys netrumpos kelionės metu nori nenori krypo į pro langus matomą peizažą. Ypač į akis krito tai, kad Lietuvoje išties nedaug sodų, o didžiuliai žemės plotai tiesiog dirvonuoja. Štai ir šmėstelėjo tuomet mintis: o jei pasodinus sodą... Ši mintis, pritarus moters tėvui Antanui Algirdui Ramanauskui, kuris iki šiol visuose darbuose ir talkina, bei padedant minėtiems belgams, po truputį ėmė realizuotis.

J.Ramanauskaitė ėmė ieškoti būtent Suvalkijoje: tai ir tėčio gimtinė, ir palankesnis klimatas (Pietų zona), ir žemė derlingesnė. Po netrumpų ieškojimų išsinuomojo 25 ha Domeikų kaime ir pirmiausia užsodino trešnių, atvežtų iš Čekijos ir Belgijos, bei vyšnių medžiais. Patarė ir padėjo minėtieji partneriai iš Belgijos, kurie yra savo šalyje vieni geriausių sodininkystės specialistų.

Trešnės kasmet duoda gana gerą derlių, rodos, ko daugiau norėti, tačiau, kaip patyrė pradedanti sodininkė, ne viską gali iš anksto numatyti. Mat dalis trešnių buvo netinkamos Lietuvos klimatui, iššalo, o jų, jau pašalintų iš sodo, vietoje atsirado tuščios erdvės. Tad pernai sumąstė vietoj jų pasodinti lazdyno riešutmedžių.

Kodėl gi ne? Jūratė, jogos mokyklos „Gyvenimo menas“ mokytoja, vedanti jogos kursus įvairiuose Lietuvos miestuose, apskritai visiems riešutams, kaip maisto, grožio, sveikatos šaltiniui, negaili pagiriamųjų žodžių, vadindama juos mitybos viršūne, aukščiausios kategorijos produktu, tad sprendimas savo sode įkurdinti riešutyną buvo išties jai priimtinas. Visus lazdyno medžius vežėsi taip pat iš Belgijos. Šiuo metu trijų hektarų plote augantys riešutmedžiai – vienos partnerio belgo išvestos veislės medžiai, kurie pasižymi gausiu derliumi ir labai dideliais riešutais. Štai šiemet, nors pasodintiems medžiams dar tik antri metai, jau bus galima tikėtis neblogo derliaus.

Riešutus J. Ramanauskaitė realizuos viename didžiausių Lietuvos prekybos centrų (ten pat jau kuris laikas realizuoja trešnes bei vyšnias) – jau ir sutartis yra sudaryta. „Tai bus naujas produktas, – sako sodininkė. – Paprastai žmonės perka ir valgo sausus (džiovintus) riešutus, o mes pardavinėsime šviežius – tokių riešutų dar nebuvo galima nusipirkti.“ Na, nebent turguje...

Riešutų skynimas – rankų darbas. Kadangi šie metai – pirmieji derliaus metai, sunku pasakyti, kaip seksis nuimti derlių, koks jis bus, kokio bus galima tikėtis ateityje.

Pramoninis riešutmedžių auginimas – nauja sritis ne tik mūsų krašte: pati J.Ramanauskaitė sako dar tik mokosi, stebi, kas šiems augalams tinka, ko reikia, kad jie išties klestėtų ir kuo geriau derėtų. Lazdynai jos sode vienas nuo kito pasodinti trijų metrų atstumais, tarpai tarp eilių – 4 m (gali būti ir didesni – iki 5 m). Kol kas jauni medeliai nėra aukšti, tačiau besistiebiančius aukštyn ateityje genės – kad būtų stipresni bei patogesni derliui nuimti.

„Pastebėjau, – sako J.Ramanauskaitė, – kad trešnių priežiūra sudėtingesnė, jos reiklesnės, o štai riešutmedžiai gana nereiklūs: juos reikia saikingai maitinti, prižiūrėti nuo ligų, kenkėjų, apskabyti medžio apačioje beprasikalančius ūgliukus, prižiūrėti pomedžius, kad nebūtų piktžolių – štai ir viskas.“ Sodininkė neslepia: tam, kad geriau suprastum, ko kiekvienam augalui iš tiesų reikia, kad jis klestėtų, reikia ne vien teorinių žinių, bet ir tik laikui bėgant įgyjamos patirties. Riešutmedžių giraitės augintoja tos patirties dar semiasi.