Valstybė finansuoja tik tuos tris (Sartų, Vilniaus ir „Nemuno“) veislininkystės žirgynus, kurių kontrolinis akcijų paketas priklauso jai. 2005 m. balandžio 13 d. žemės ūkio ministro įsakymu šiems žirgynams, vykdantiems specializuotas, valstybės nustatytas veislininkystės funkcijas, finansuojama iki 70 proc. išlaidų už kiekvieną laikomą ir elito klase įvertintą žirgą.
Toks sprendimas sukėlė privačių veislininkystės įmonių ir ūkių nepasitenkinimą. Jų teigimu, remdama tik valstybinius veislininkystės žirgynus Vyriausybė sudaro nevienodas konkurencijos sąlygas. Tad nenuostabu, kad ūkininkai siūlo restruktūrizuoti visą žirgų veislininkystės sistemą, privatizuoti valstybinius žirgynus. Jų oponentai tikina, jog šiuo atveju būtų sužlugdytas veislininkystės darbas, kiltų pavojus saugotinoms žirgų populiacijoms.
Todėl „Ūkininko patarėjas“ šį šeštadienį kviečia pasvarstyti, ar jau pribrendo reikalas keisti nusistovėjusią žirgų veislininkystės paramos sistemą.
Lietuvos žemės ūkio rūmų pirmininkas Bronius Markauskas: „Konfliktas tarp valstybinių ir privačių žirgų augintojų yra pakankamai senas. Antra, Lietuvoje pernelyg daug įsteigtų žirgų augintojų asociacijų. Žirgininkai yra labai susiskirstę ir todėl nėra bendros žirgų veislininkystės strategijos. Be to, būtinybę keisti paramos sistemą verčia mažėjanti Kaimo rėmimo programa. Jeigu anksčiau gyvulių veislininkystei plėtoti buvo skiriama 20-22 mln. Lt, tai dabar likę tik 6 mln. Lt. Aišku, kad labai sumažės parama ir žirgininkystei.
Todėl nori nenori reikia peržiūrėti tą strategiją, nuspręsti, kiek Lietuvai reikia valstybinių žirgynų, parodų, žirgų sporto varžybų, kokius valstybė turi žirgų genofondo išsaugojimo įsipareigojimus ir kiek skatinti privačią iniciatyvą. Žirgininkystė, kaip ir bet kuri žemės ūkio šaka, turi atsipirkti. Taigi, gyvenimas paprasčiausiai verčia keistis.“
Valstybinės gyvulių veislininkystės priežiūros tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos viršininkas Kęstutis Juozas SAIKEVIČIUS: „Lietuvoje veislinių arklių augintojų ūkiai skirstomi į valstybinius žirgynus ir arklių veislynus. Žirgynai vykdo specializuotą veiklą kaip žirgų veislininkystės ūkiai, kuriuose per 80 proc. vardinių akcijų priklauso valstybei. Valstybė per žirgynus formuoja veislinių arklių veislininkystės selekcijos programas ir užduotis, kurių svarbiausia – išsaugoti vietinių arklių
populiacijų genetinį potencialą.
Nustatytoms užduotims vykdyti numatytas ir patvirtintas finansavimas žemės ūkio ministro 2008 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. 3D – 302 „Dėl paramos veislininkystei taisyklių patvirtinimo“. Už gyvulių genetinės kokybės arba produktyvumo nustatymą apmokama iki 70 proc. išlaidų.
Žirgynai iš dalies finansuojami Specialiosios kaimo rėmimo programos, veislininkystės tikslams yra skiriamos lėšos iš nacionalinio biudžeto. Valstybiniai žirgynai ir privatūs veislinių žirgų augintojai dalyvauja Agrarinės aplinkosaugos Retų veislių gyvulių išsaugojimo programoje ir už žemaitukų, stambiųjų žemaitukų, Lietuvos sunkiųjų arklių veislių išsaugojimą gauna pinigines išmokas iš ES biudžeto. Tai nemaža parama žirgynams ir privatiems veislinių žirgų augintojams.
Dabar rengiame gyvulių veislininkystės strategiją 2010-2015 metams, svarstome įvairius variantus, kaip toliau plėtoti įvairias veislininkystės šakas. Todėl šiuo metu žirgų veislininkystės paramos sistemos keisti nereikėtų, gal tik patobulinti.“
UAB „Vilniaus žirgynas“ vadovas Stasys Svetlauskas: „Pagal nusistovėjusią seną paramos tvarką saugoti arklių veislininkystės genetinį potencialą įpareigoti žirgynai. Jų nereikėtų vadinti valstybiniais.Tai akcinės bendrovės, kurių valstybės kapitalas sudaro maždaug 87,5 proc. Taigi Žemės ūkio ministerija turi pagrindinį akcijų paketą. Mes gauname užduotis, susijusias su genofondo saugojimu, ir už tai mums skiriama parama. Iš valstybės gauname pusę visų savo pajamų. Mes saugojame žemaitukų veislę. Vilniaus žirgyne jų banda jau artėja prie šimto arklių. Bet kol žemaitukų nebus atkurta maždaug iki tūkstančio, tol šiai veislei grės išnykimo pavojus.
Anksčiau žemaitukus veisė keli punktai, kurie buvo privatizuoti. Netrukus juose eržiliukai buvo iškastruoti, kumelaitės parduotos ir tuo pasibaigė jų veislininkystės veikla. Ūkininkai laiko veislinius arklius tik tada, kai jiems tai apsimoka, arba savo malonumui. O mes – norime ar ne, privalome laikyti. Todėl šiandien staigiai panaikinus dotacijas būtų sužlugdytos atskiros veislės, neliktų žemaitukų, stambiųjų žemaitukų ir Lietuvos sunkiųjų. Tai – pagrindinės Lietuvos arklių veislės. Ir niekur kitur šių veislių arklių nenusipirksime. Nesuprantu, kodėl Vyriausybė keliskart sumažino finansavimą.
Mano nuomone, nusistovėjusios žirgų veislininkystės paramos sistemos nereikia keisti, tik būtina ją patobulinti. Reikėtų visas veislinių žirgų asociacijas, kurių dabar yra 11, sujungti į vieną ir visiems kartu aptarti visus siūlymus, parengti bendrą programą bei finansavimą.“
Žemaitukų arklių augintojų asociacijos pirmininkas Mindaugas Sekmokas: „Lietuvoje iš viso
priskaičiuojama apie 300 grynakraujų žemaitukų veislės arklių. Trečdalį jų augina Vilniaus žirgynas. Gal šiai bendrovei ir reikėtų kokios išskirtinės paramos, nes ji nori nenori privalo išlaikyti bandą, vykdyti selekcinę veiklą. Individualūs žirgų augintojai kasmet už kiekvieną licencijuotą žemaitukų veislės arklį gauna 230 EUR. Bet faktiškai vieno arklio išlaikymas kainuoja keletą kartų brangiau.
Tačiau, jeigu žemaitukų veislės arklių reikės ne Vyriausybei ar Seimui, o Lietuvai kaip paveldo, mes juos išlaikysime, kad ir kokios sunkios bebūtų sąlygos. Gaila, kad istorikai nenurodo, ant kokių žirgų sėdėjo Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės kariai. Žemaitukų veislė – viena seniausių ir nykstanti. Šiuo metu visame pasaulyje yra tik apie 350 grynaveislių žemaitukų.
Pasunkėjus sąlygoms kai kurie žirgų augintojai norėtų parduoti savo augintinius. Girdėjau, kad žemaitukų iš mūsų nori pirkti norvegai. Jie ketina nusipirktus iškastruoti, naudoti turizmui ir kitoms pramogoms. O mes išpardavę po kiek laiko vėl pradėsime darbą iš naujo. Todėl keista, kad Vyriausybė neatranda lėšų žemaitukų veislininkystei paremti. Šiuo klausimu mūsų asociacijos atstovai ketina kreiptis net į prezidentę, nes niekas nekalba su mumis.
Suprantame, kad dabar sunkus metas, tačiau veislininkystės veiklai turėtų atsirasti šiek tiek lėšų. Na, o kalbant apie paramos sistemos keitimą, reikėtų suvienodinti išmokas tiek žirgynams, tiek privatiems žirgų augintojams. Ko gero, niekas neprieštarautų, jei valstybės parama būtų diferencijuota. Mūsų asociacijos branduolį sudaro tokie ūkininkai, kurie laiko po 10 ir daugiau žemaitukų. Aš pats laikau 18 šios veislės arklių. Mes prašome skirti nuo 2 iki 4 tūkst. Lt išmokų už grynaveislį žirgą. Dabartinių žirgynų privatizavimui nepritarčiau, nes privatininkas susiklosčius jam nepalankioms aplinkybėms žirgyną gali likviduoti.“
Nacionalinės ristūnų sporto asociacijos prezidentas Vytautas Einoris: „Jeigu būtų išskirti tam tikri etapai, tai galbūt ir galima būtų kai ką padaryti. Bet jei restruktūrizacija vykdoma privatizuojant žirgynus, jie čia išgyvens be valstybės paramos. Atskiri privatūs žirgynai – tai kitas reikalas. O žirgynų, kurių apie 90 proc. akcijų priklauso valstybei, pagrindinė paskirtis – genofondo išsaugojimas. Jeigu norima juos privatizuoti ir žirgynų vietoje pastatyti kažką kitą, tai tą galima daryti. Gal valstybės išlaikomiems žirgynams reikėtų paveržti diržus, kad aktyviau ieškotų galimybių daugiau užsidirbti patiems. Bet be dotacijų nepavyks išlaikyti privalomą valstybei genofondą. Na, o jeigu privatūs žirgynai atlieka tokias funkcijas, kurios reikalingos valstybei, jie negali būti engiami. Tokie privatūs žirgininkystės ūkiai privalo turėti vienodas su valstybiniais žirgynais sąlygas. Būtų nenormalu, jeigu valstybė, valdydama į biudžetą surinktus mokesčių mokėtojų pinigus, savo įmonę finansuotų, o privatininkui, atliekančiam tas pačias funkcijas, neskirtų nė cento.“
Krakių ŽŪB vadovas Nikolajus Danilčenko: „Valstybiniai žirgynai yra arčiau valdžios ir pasiima visa, kas įmanoma, nepaisant, kad Lietuvoje yra daugiau žirgininkų. Tai žaidimas į vienus vartus, o mes, visi veislinių arklių augintojai, turėtume būti lygūs ir tą pyragą (valstybės paramos lėšas) dalytis vienodai. Privatininkai taip pat padėjo išsaugoti retąsias žirgų veisles Lietuvoje. Be mūsų šiandien nebūtų Lietuvos sunkiųjų, ristūnų, trakėnų ir kitų veislių arklių. Vien tik valstybiniai nebūtų išsaugoję visų saugotinų veislių. Mes veisiame Lietuvos sunkiuosius arklius. Tai jau reta arklių veislė. Šiuo metu iš viso turime 130 grynaveislių Lietuvos sunkiųjų arklių. Jaučiamės skriaudžiami. Mums nesuprantama, kodėl valstybiniai žirgynai dosniai remiami, o privatiems lieka tik centai.“
Nuomones užrašė „ŪP“ korespondentas Polikarpas RAGOŽIS