Neabejoju, visi suprato apie ką čia kalbu, išties užsiminiau apie Lietuvoje žinomą, netrivialią asmenybę, kuri, be visa ko kito, bent man visados imponavo savo sugebėjimu kalbėti dalykišku tonu, pasvertai, savo mokėjimu išlikti korektišku net didžiausios sumaišties metu, štai dėl ko dabar trypčioju vietoje, vis dar delsiu, nesiryždamas pateikti nelabai korektišką klausimą anajam. O vis tik – kaip atsitiko, jog mūsų herojus, pats nepabijojęs išeiti „prieš srovę“, pademonstravęs tokios neįtikėtinos drąsos pavyzdį, iškart, beveik per vieną naktį tapo tuo „auksiniu berniuku“, ant kurio nuo to laiko nepertraukiama srove pasipylė postų, malonių ir kitų gėrybių lietus?
Kokia čia problema, pasakysite, protingi ir kompetentingi žmonės anksčiau ar vėliau yra įvertinami. Toks elementarus teisingumo matas. Taip tai taip, tačiau, kita vertus, nonkonformizmas, sugebėjimas eiti prieš srovę jau pagal apibrėžimą yra pasirinkimas būti už malonių sistemos, apskritai už sistemos ribų.
Galbūt iš tiesų toks pasirinkimas, tokia pozicija įgalina reikalų padėtį matyti kiek kitaip, yra būdas išsaugoti žvilgsnio skaidrumą, nepriklausomą požiūrį (žinoma, jeigu kalbame apie poziciją, o ne apie pozą).
Iš kitos pusės žiūrint, kaip atrodo bent man, iki teisingumo mums dar reikės plaukti šimtą mylių. Dar daugiau, - pasakysiu net taip, jog pastaruoju metu irtis į priekį mūsų visuomenei tampa vis sunkiau, nes, regis, suvis užklimpome nelabai kvapnioje substancijoje. Čia dar noriu pastebėti, jog kalbu visai ne apie stojusius ekonominius išbandymus, bet kaip tik apie moralinę reikalo pusę.
Nenoriu primesti savo nuomonės kitiems (nes ji, kaip matysite, nėra labai optimistinė), tačiau leiskite išsakyti savo nesmagią nuomonę iki galo: pastarųjų dienų sprendimai dėl LEO LT išardymo gali atblokšti šalį keliais dešimtmečiais atgal, ilgam užšaldyti modernizacijos siekius. Įsivaizduoju, jog ne vienam iš skaitytojų atrodys, jog čia, taip sakydamas, be reikalo sutirštinu spalvas, lieju krokodilo ašaras dėl privataus investuotojo nenusisekusių pretenzijų lobti ir lobti, esu suinteresuotas kažkam įsiteikti.
Ką gi, nuomonių būna įvairių, jos gali viena kitą sėkmingai papildyti, tačiau bet kuriuo atveju ne mažiau svarbu yra aptarti diskusijos sąlygas. Kaip atrodo dar žiūrint iš tolimiausiojo taško, numatant labiausiai elementarią diskusijos sąlygą, visi privalėtų sutikti, jog neįmanoma kalbėti apie LEO LT išardymo peripetijas, išleidžiant iš akių tokį kontekstinį reiškinį kaip Elektros realizacijos centro (ERC), siejamo su Garbaravičių klanu, tarpininkavimo verslo užmojai ir atvirkščiai.
Tai persipynę dalykai. Galbūt galima pasakyti dar aiškiau, jog tai yra to paties reiškinio dvi neatskiriamos pusės, nes pirmojo planų žlugimas užtikrina antrajam milijardinius pelnus. Taigi tokį paporinimą, kai kalbama apie vieną reikalo pusę, užmirštant paminėti kitą, savaime galima prilyginti klastotei, begėdiškam akių muilinimui, tai iš tiesų yra forsuoto melo pavyzdys. Nutylėjimas čia - labai iškalbingas dalykas, bylojantis labiau nei ištisi traktatai.
Teisybės dėlei reikia pasakyti, jog šių eilučių autorius niekados nesižavėjo „Maximos“ užmojais savo gargarais užgriozdinti labiausiai funkcionalias miestų erdves. Aš pats apsiperku mažose parduotuvėlėse, kartais prie prekystalio išsiurbdamas skardinę alaus, persimesdamas žodeliu kitu su pardavėjomis. Tačiau „Maxima“, nori nenori, iliustruoja neatšaukiamą globalizacijos ir standartizacijos seką. Savo ruožtu, nuolat skubantys žmonės sugeba tai įvertinti.
Taigi nori nenori, bet esi priverstas pripažinti, jog „Maxima“ žengia koja kojon su laiku, tiesą sakant, lygiai taip yra, galbūt tik labiau reguliuojant procesą, visame civilizuotame pasaulyje, Kita vertus, kad ir kaip atrodytų kam, aš čia tikrai nekeliu sau uždavinio išbalinti įtakingą bendrovę, nesiruošiu advokatauti svetimai mano prigimčiai stichijai, o tik bandau konstatuoti sociologinį faktą, jog “Vilniaus prekybos” įvaldyti finansiniai ištekliai ir tų išteklių kapitalizacijos principai yra arba buvo, švelniai tariant, truputėlį kitos prigimties nei kitų didžiųjų Lietuvoje rinkos dalyvių.
Lietuvoje ilgą laiką, kaip žinome, į viešąjį gyvenimą ir legalų verslą buvo investuojami banditų pinigai. Galima dabar diskutuoti, žinoma, dėl to – iki kokio lygio šitai vyko, kokią padalą tai pasiekė, ar toks procesas jau yra prislopęs, užsibaigęs?
Kitas svarbus finansinis žaidėjas – Rusijos išteklių transportavimo į Lietuvą tarpininkai. Trumpai kalbant, tai – ilgaamžis Trojos arklys. Tačiau, be jokios abejonės, įtakingiausiais veikėjais, politinės sistemos formuotojais tapo komunistinės aplinkos žmonės, kaupę turtus, išnaudodami savo ryšius ir pažintis.
Iš tos vietos, kaip sakoma, išdygo giliausioji oligarchijos šaknis. Be abejo, tokioje aplinkoje „maksimistai“ atrodo truputėlį keistai. Neatsitiktinai kartais sakoma su paniekos intonacijom „krautuvininkai“, leidžiant suprasti, jog kalbame apie pastoviai skatiką skaičiuojančius žmones. Galime sutikti, jog iš tiesų jokios banditinės romantikos čia nėra, o yra tik kalkuliacijos patosas.
Žiūrint iš šiandienos perspektyvos, susidaro įspūdis, jog tąsyk G.Kirkilas bandė įsitvirtinti valdžioje, siekdamas LEO LT projektais sukurti kažką panašaus į naują, labiau modernų oligarchinį darinį, priešpastatant jį tam oligarchiniam dariniui, kuris savo ruožtu ilgą laiką užtikrino A.Brazausko, o iš dalies ir konservatorių valdžią – B.Lubys.
Galbūt tik tokiomis aplinkybėmis G.Kirkilas įsivaizdavo valdžios galimumą, o ypač buvimo valdžioje ilgaamžiškumą, nes, šiaip ar taip, kažkurį laiką jis buvo A.Brazausko mokinys. Vis dėlto G.Kirkilo garbei reikia pasakyti, jog pastarasis susiejo savo viltis (arba iliuzijas) su labiau moderniu, legaliu ir civilizuotu subjektu nei jo vyresnysis kolega.
Ta pačia proga, plėtojant palyginimą, reikėtų pastebėti, jog keliami privačiam LEO LT investuotojui kaltinimai yra visiškai neadekvatūs, primenantys tą karikatūrinę situaciją, kai baudžiamas į upę nusišlapinęs vaikas, nepastebint, kad į tą pačią upę suteka visi miesto kanalizacijos vamzdžiai. Iš tiesų, jeigu šis privatus investuotojas pralaimės teismo procesus, bus sukurtas precedentas peržiūrėti iš esmės visą privatizacijos eigą Lietuvoje.
Jeigu Lietuva nepasistatys atominės elektrinės, dėl to pasaulio pabaiga neateis. Moterys taip pat gimdys vaikus, vyrai kilnos stikliukus, o stojęs neokolonizacijos procesas gali būti net visai švelnus, beveik nepastebimas. Graudu tik dėl to, jog kažkas išplovė daugumai tautiečių smegenis iki tokio lygio, jog neliko net raukšlių. Paliko tik kažkoks apvalumas, panašus į teniso kamuoliuką.