Dar vieną kadenciją Komisijai vadovauti siekiantis portugalas šį kartą nevyniojo žodžių į vatą. Nors pats iki šiol nevengdavo suokti apie „Europos sėkmės modelį“, „europinį stebuklą“, „stulbinamą pavyzdį“.
„Artimiausi mėnesiai ir metai lems, kaip greitai ir sėkmingai atsigausime po krizės ir kokią įtaką turėsime formuojant naująją pasaulio tvarką“, – aiškina J.M.Barroso.
Naujosios pasaulio tvarkos, tiksliau Europos vietos pasaulyje, paieškoms J.M.Barroso skyrė dalį savo pranešimo, kuriuo bandys įtikinti Europos Parlamento narius. Jie jau artimiausiomis dienomis turės apsispręsti, ar patikėti J.M.Barroso Komisijos vairą dar penkeriems metams.
Klausimai, kuriuos J.M.Barroso kelia, galbūt menkai jaudina statistinį europietį.
Šis dėl kasdienių savo vargų verčiau pliekia nacionalinę vyriausybę ar, kaip dažnai, bet nebūtinai teisingai atrodo, visagalį Briuselį.
Bet ten, „visagaliame Briuselyje“, lyg atviras nervas tebesopa klausimas apie prarastąją ir dar neatrastąją Europos didybę.
„Europai tai – tiesos akimirka. Europai reikia atsakyti į esminį klausimą. Ar norime vadovauti, kurti pasaulį, remdamiesi savo vertybėmis ir interesais, ar tokią iniciatyvą paliksime kitiems, priimdami jų suformuotą pasaulio tvarką“, – ragina J.M.Barroso.
Portugalas viliasi, kad iki 2014 metų, kai baigtųsi antroji jo kadencija, ES iškils kaip labiau savimi pasitikinti globali žaidėja ir jau greitai žinos, kokia vizija vadovausis iki 2020-ųjų.
Europos Sąjunga įprato savo gyvavimo cikliškumą ir tikslus matuoti penkmečių ar dešimtmečių strategijomis. Tai daroma numojus ranka, kad Lisabonos strategija, turėjusi paversti ES dinamiškiausia pasaulio ekonomika, virto tragedija.
O juk panašus likimas gresia ir Europos Konstituciją pakeitusiai Lisabonos sutarčiai.
Viltis apie Europos atsinaujinimą, galybę, institucines reformas, tarp jų ir vadinamojo ES prezidento būtinybę, su šia sutartimi sieja ne tik J.M.Barroso.
Pagaliau juk reikia duoti Vašingtonui kažkokį telefoną, jeigu kas nors iš ten norės „paskambinti Europai“.
Būtent tokį rūpestį yra pareiškęs buvęs įtakingas JAV politikas H.Kissingeris.
Vašingtonas neskambina. Bet, žinoma, tyli ne todėl, kad iš tiesų nežinotų, su kuo pirmiausia kalbėtis Europos Sąjungoje.
ES sostinėms kelia nerimą nuojauta, kad JAV prezidento B.Obamos administracija dar nėra apsisprendusi, ko nori iš Europos. Ir kaip įsivaizduoja transatlantinę partnerystę.
Tai neguodžiančios naujienos Europai. Nors B.Obama labai populiarus Senajame žemyne, kai kurie stebėtojai nerimauja. Jiems atrodo, kad dabartinis Baltųjų rūmų šeimininkas yra mažiausiai europietiškas iš pastarųjų JAV vadovų.
Mėgindama suvokti savo vietą pasaulyje, Europa bando išgliaudyti ir esą kintančių JAV ir Rusijos santykių riešutą.
Šių svarstymų fone ne mažiau įdomu stebėti ir Rusijoje vykstančias diskusijas, kaip konkrečiai Maskvai reikėtų pasinaudoti Vašingtone besikeičiančiomis nuotaikomis.
Liepą pasirodė Rusijos užsienio ir gynybos politikos tarybos analitinė studija, siūlanti Maskvos ir Vašingtono santykių gaires.
Apie Rusijoje įtakingų ekspertų S.Karaganovo ir D.Suslovo įžvalgas dėl Maskvos ir Vašingtono bendradarbiavimo perspektyvų verta bent jau žinoti.
Bet ne mažiau įdomūs yra ir jų svarstymai apie ES vaidmenį vertinant šių galybių santykius.
„ES tampa vis silpnesniu užsienio politikos žaidėju. Bloko bendroji užsienio ir saugumo politika dar užuomazgų stadijos. Taip yra dėl skirtingų ES narių interesų, nenoro didinti gynybos išlaidas ir bendros atsakomybės stokos, kad būtų išlaikyta tarptautinė taika ir saugumas.
Dėl šios priežasties ES negali būti laikoma reikšminga žaidėja pasaulio politinėje ir ypač karinėjepolitinėje arenoje“, – skelbia Rusijos ekspertų studija.
Su tokiomis rusų politologų įžvalgomis ir pačioje ES sutiktų ne vienas globaliomis Briuselio ambicijomis netikintis ar jau nusivylęs pilietis.
Vis dėlto įdomiausia ne šitai. Daug reikšmingiau toks ES vertinimas skamba prisiminus iš esmės tų pačių Rusijos ekspertų 2005 metais parengtą studiją, kurioje bloko vaidmuo matomas visiškai priešingai.
„ES – gyvas projektas. Bendrijos normos ir politinė kultūra darys vis didesnę įtaką gretimoms teritorijoms.
Dėl to Rusijai reikia ieškoti sąjungininkių tarp pavienių ES šalių bei bloko institucijose ir kurti koalicijas, kad ES lygiu būtų priimami Rusijai palankūs sprendimai“, – siūlyta 2005-aisiais.
Ką reiškia toks nuomonės apie Europos galią pasikeitimas?
Regis, pirmiausia tai, kad Maskva pasiekė 2005 metais išsikeltus tikslus: sukurti sąjungas su paskiromis ES šalimis ir suskaldyti bloko vienybę, tad ir galybę.
Sakysite, kad į tokį Rusijos nuosprendį reikėtų tik numoti ranka? Bet argi ne Maskvos įsitikinimai dėl sumenkusios ES vienybės ir galybės daugiausia ir lemia vis įžūlesnę jos politiką bloko ir atskirų jo šalių atžvilgiu?
Būtent dėl to J.M.Barroso kvietimas Europai iš naujo atrasti save yra kaip niekad aktualus.