Dėl karjeros ir moters A.Sacharukui - išdaviko etiketė

Iš tarnybos kriminalinėje policijoje arba išnešama kojomis į priekį, arba kriminalistas pats išeina į pensiją. Kriminalinė policija, ypač jos Organizuotų nusikaltimų tyrimo tarnyba (ONTT), - tai padalinys, kuriame susibūrę vienminčiai, darbui aukojantys net asmeninio gyvenimo malonumus.

Fanatikai. Čia paprastai nepritampa tie, kurie mano, kad ši tarnyba bus pretekstas susikurti gyvenimo gerovę. Kriminalistas kaip ir batsiuvys — be batų ir plikas. Kriminalistai net nepripažįsta sava Policijos šventės - jie turi atskirą, savo šventę. Tai — dar vienas įrodymas, kad ši tarnyba yra išskirtinė ir kitų gerbiama.

Dvylika metų be vienos dienos policijos sistemoje išdirbęs A.Sacharukas iš tarnybos pasitraukė pats. Nors teigia, kad darbas kriminalinėje policijoje buvo jo vaikystės svajonė. Nuo policijos vairuotojo Vilniaus rajono policijos komisariate iki komisaro Policijos departamento ONTT — šuolis, kuris per dvylika metų pavyksta anaiptol ne kiekvienam pareigūnui. Todėl ne mažiau keista, kai toks žmogus atsisako laurų ir gyvenimo taku pasuka visai į kitą — politikos pusę.

Geriau nesusidėti. Tokius patarimus yra girdėjęs ne vienas Vilniaus rajono policininkas, kai kolegos pastebėdavo, kad A.Sacharukas veržiasi į draugystes.

Tačiau tokie perspėjimai nebūdavo motyvuojami, neretai tik atšaunama: „Parduos“. Tai reiškia, kad jei kas nors bendrame darbe nepasiseks, suvers kaltę kitiems. Kolegos neslėpė, kad A.Sacharuko tikslas — karjera, kurios siekiant neretai paaukojama net draugystė.

A.Sacharukas „Ekstrai“ teigė negalintis prisiminti, kad būta kokių nors nesusipratimų jam dirbant rajono policijos komisariate. O Policijos departamente, gausiame vyrų kolektyve, būta visko, tačiau ne konfliktų, greičiau ginčų dėl darbo.

Beveik šešeri metai policijoje Vilniaus rajone, kuris garsėja ne tik nusikaltimų gausa, bet ir jų atskleidimu, A.Sacharukui buvo parankus tramplinas siekti karjeros.

„Policijos departamentas buvo paskelbęs konkursą operatyvinio darbuotojo vietai užimti. Dalyvavau ir laimėjau. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad pareigybė naikinama, vietoj jos — tardytojo etatas. Nesutikau.

Po kelių mėnesių skambina — atsirado laisvas etatas, tik kitame skyriuje. Išėjau“, — taip karjeros šuolį iš rajono policijos komisariato tiesiai į Policijos departamentą prisimena A.Sacharukas.

„Tai buvo pilka pelė. Žmonių masėje — o jų tarnyboje dirbo apie 120 — jis niekuo neišsiskyrė. Buvo vidutiniokas. Iniciatyvos nerodė, bet ir nebuvo iš tų, kurie neduodavo jokios naudos. Dirbdavo pagal laikrodį — nuo aštuonių iki penkių. Tai jau ne „opero“, o valdininko darbo stilius“, — apie A.Sacharuką „Ekstrai“ pasakojo vienas buvusių jo vadovų.

Šio „Ekstros“ pašnekovo, nenorėjusio būti viešai įvardyto, teigimu, A.Sacharukas per visą tarnybos laiką karjeros laiptais taip ir nepalypėjo: rajono policijoje buvo eiliniu „operu“, Policijos departamente, kur išdirbo apie šešerius metus, taip pat liko eiliniu „operu“.

„Keitėsi tik jo laipsnis, nes pareigybė to reikalavo“, — pašnekovas „Ekstrai“ aiškino, kokiu būdu Policijos departamente A.Sacharukas iš vyresniojo inspektoriaus per ketverius metus tapo komisaru.

„Gal ir nebuvau darbščiausias, bet tai lėmė šeiminės aplinkybės — reikėjo rūpintis gyvenimo draugės sergančiu vaiku“, — taip A.Sacharukas linkęs vertinti situaciją, kodėl kolegų ir viršininkų darbe buvo vertinamas tik kaip vidutiniokas.

„Kai Aleksandras atėjo į departamentą, visus apakino jo automobilis — važinėjo tuo metu prabangiu „Audi A4“. Vėliau pakeitė dar prabangesniu. Kriminalistams tai buvo neįprasta. Kai paprašėme pasiaiškinti, iš kur tokie pinigai, teigė, kad tėvas šalia Vilniaus susigrąžino nemažai žemių, dalį jų pardavė. Kaip ten buvo iš tikrųjų, nesiaiškinome, pamanėme, negi meluos“, — Policijos departamentą šokiravusią istoriją prisiminė „Ekstros“ pašnekovas.

„Ekstros“ kalbinamas A.Sacharukas pateikė tą pačią praturtėjimo versiją, tik truputį papildė. Girdi, vienu metu pagalbos paprašė teta, pardavinėjanti tą pačią kaip ir jos tėvas paveldėtą žemę. Moteris nuogąstavo, kad pirkėjas jos neapgautų.

„Padėjau. Po to pamačiau, kad ir mes galime prasigyventi“, — atviravo A.Sacharukas ir teigė, kad didžiuliai pinigai į jų šeimą atkeliavo tuo metu, kai buvo nekilnojamojo turto bumas. Ir dar pridūrė: skyrėsi dabartinė jo gyvenimo draugė ir vaiko motina, už parduotą butą ji gavo apie 150 tūkstančių litų. Seimo narys prisimena ir dar vieną praturtėjimo aplinkybę — po avarijos jam buvo išmokėtas maždaug 80 tūkstančių litų draudimas.

„Bet tą „Audi A4“, kuri kolegoms pasirodė įtartina, aš pirkau išperkamosios nuomos būdu“, — netikėtai išsprūsta A.Sacharukui. Kaip kukliu „opero“ atlyginimu galima rizikuoti įsigyjant brangų daiktą — nepaaiškina.

Kandidatuodamas į Seimą A.Sacharukas deklaracijoje teigė, kad turi ne tik butą Vilniuje, bet ir žemės sklypą Vilniaus rajone, čia — ir nuosavą namą. Piniginių lėšų būsimasis politikas tuomet turėjo net 150 tūkstančių litų. Tuo tarpu 2005 metais verslininkas Arvydas Padleckas jam suteikė 300 000 litų paskolą.

Kam turtingam būsimam politikui, turinčiam „laisvų“ 150 tūkstančių litų, reikalinga dvigubai didesnė paskola?

A.Sacharukas aiškina, kad verslininko A.Padlecko tūkstančiai — tai avansas perkant tėvo žemę: „O kaip pagal preliminarią turto pirkimo ir pardavimo sutartį teisiškai įvardyti gautą avansą? Tik paskola“.

Į „Ekstros“ klausimą, koks tai verslininkas, sugebantis už žemę mokėti šimtų tūkstančių litų avansą, o jos per ketverius metus taip ir nenupirkęs, A.Sacharukas teigia tuo nesidomėjęs. Net ir kaip buvusiam „operui“ jam neknieti sužinoti, kaip praturtėjo jau kelerius metus likviduojamos bendros Lietuvos ir Didžiosios Britanijos įmonės buvęs direktorius.

„Mano namas dar neįrengtas“, — akivaizdžiai nustebęs, kad „Ekstra“ žino apie jo namą Vilniaus pašonėje, Trakų Vokėje, paaiškina A.Sacharukas, paklaustas, kodėl naujasis būstas nėra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre.

„Jis sėdėjo arba ne savo kėdėje, arba galvojo apie svaiginamą karjerą, — svarstė buvęs A.Sacharuko bendradarbis. — Žinant, jog kriminalinė policija yra juodas darbas ir joje karjeros per kelerius metus niekas nėra padaręs, labiau artima versija, kad jam kriminalisto kėdė tebuvo priemonė siekti karjeros. Kokiu būdu — ar pasinaudojant turima informacija, ar tik „opero“ statusu — tik jam vienam žinoti“.

Pašnekovas teigia, kad dauguma Policijos departamento kriminalistų buvo nustebę, kai A.Sacharukas pareiškė paliekantis tarnybą. Nuostabą kėlė ne keistas apsisprendimas nesulaukti ištarnautos pensijos — trisdešimtmečiam vaikinui iki jos buvo likę vos aštuoneri metai, bet išėjimo motyvai.

„Išeinu daryti karjeros“, — taip kolegoms tada pareiškė A.Sacharukas.

„Motyvų neslepiu ir dabar. Taip, mano gyvenimo tikslas visą laiką buvo karjeros siekis.

Policijos departamente, mačiau, jos nepavyks padaryti. Bent artimiausiu metu. O aš jaučiu, kad esu vertas būti daugiau negu eilinis „operas“, — atviravo A.Sacharukas.

Tačiau netrukus randa dar vieną motyvą. Girdi, jis jutęs, kad dėl šeiminių aplinkybių Policijos departamente galėjo būti našta bendradarbiams, todėl ir pasiryžo išeiti į advokatūrą.

Tiesa, A.Sacharukas prasitaria, kad vienu metu galėjo „patekti į Vidaus reikalų ministeriją“, tačiau šis variantas nepavyko.

„Kai atsirado Arūno Valinsko partija, pamaniau — man pakeliui“, — pasakoja A.Sacharukas.

„Tuo metu situacija buvo tokia, kad tai buvo vienintelė politinė jėga, su kuria galėjau realiai patekti į Seimą“, — A.Sacharukas neslepia skaičiavęs, kaip ir su kuo buvęs „operas“ galėtų padaryti staigų karjeros šuolį, ir pabrėžia esantis „toks žmogus, kuris siekia tikslo“.

Tačiau šiandien su A.Valinsku jis nebeitų riešutauti į Seimą: „Bandyčiau gal su socdemais, gal su konservatoriais. Žinoma, nepatekčiau, bet bandyčiau su jų partijomis“.

„Na, šeimos draugu nebuvau, bet su juo buvome geri draugai“, — A.Sacharukas priverstas prisiminti ir šeimos temą, kuri, jo teigimu, jam „yra nemaloni ir iki šio laiko slegia“.

Algis (vardas pakeistas) vienu metu buvo A.Sacharuko viršininkas ir vienas artimiausių draugų. Kolegų teigimu, nebuvo jie vandeniu neperliejami draugai, tačiau bent tuo metu vyrus siejo tvirtas ryšys.

Ar Algis nebuvo tas žmogus, kuris užtarė A.Sacharuką prieš jam patenkant į Policijos departamentą? A.Sacharukas bando sakyti, kad tarnybą pakeitė neturėdamas jokio užnugario, tačiau pasvarstęs pritaria: taip, Algio rekomendacija galėjo būti svariausia jam įsidarbinant Policijos departamente.

Su „Ekstra“ kalbėjęs vienas buvusių A.Sacharuko vadovų tvirtino, jog būtent Algis garantavo, kad naujasis „operas“ Policijos departamente „neprikrės jokių kiaulysčių“.

Tačiau kiaulystė išryškėjo. Netrukus su Algiu išsiskyrė jo žmona ir tapo A.Sacharuko gyvenimo partnere.

„Buvo kaip buvo. Nenoriu nei istorijos prisiminti, nei Aleksandro kaltinti“, — Algis „Ekstrai“ teigė nesileisiąs į praeitį. Kad jam ši istorija skaudi, galima spręsti ir iš karjeros vingių: po skyrybų paliko Policijos departamentą, išvyko dirbti į vieną didesnių miestų, dabar viename policijos komisariatų eina aukštas pareigas.

„Nenoriu gilintis į tą temą. Tai yra didžiausia mano gyvenimo problema ir bėda. Aš dėl jos labai išgyvenau. Jis labai rimtas, profesionalus, geras žmogus. Mano dėmė labai milžiniška ir aš dėl to gailiuosi. Mes buvome draugai“, — A.Sacharukas nenori pripažinti, kad tai būta geriausio draugo išdavystės. Girdi, buvo kaip buvo.

„Aš dirbau su Daktarų byla ir žinau, kokie tai žmonės. Dar ir dabar lavonai atkasinėjami“, — A.Sacharukas ne kartą yra pabrėžęs, kad Policijos departamente buvo neeilinis „operas“. Suprask, ir Daktarų grupuotės narys Rolandas Michalskis ne veltui bandė iš jo išpešti informacijos apie Henriką Daktarą ir atliekamo ikiteisminio tyrimo aplinkybes.

„Aleksandras nebuvo tas operatyvinis darbuotojas, kuris turėjo tam tikrus ryšius su nusikalstamomis grupuotėmis ir tyrė jų kriminalinę veiklą. Jo pareiga buvo domėtis nusikalstamų susivienijimų neteisėta ekonomine veikla. Kitaip tariant, jo darbas buvo panašesnis į ekonominės policijos, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos atstovų“, — „Ekstrai“ sakė vienas buvusių A.Sacharuko vadovų, paneigdamas jau suformuotą nuomonę, kad dabartinis Seimo narys buvo vos ne pagrindinis tiriant Kauno nusikalstamo pasaulio veiklą.

Kita vertus, pašnekovo teigimu, Kauno nusikalstamo pasaulio veiklą iš pagrindų imta tirti tik maždaug 2005 metais, baigus tirti Panevėžio Tulpinių ir Sigito Gaidjurgio grupuočių veiklą. Taigi A.Sacharukas faktiškai neturėjo galimybės, jei jam tokia ir būtų buvusi suteikta, gerai susipažinti su Daktarų grupuotės veiklos tyrimu.

Paklaustas, kaip yra iš tikrųjų, A.Sacharukas pripažįsta, kad Policijos departamente buvo „pasodintas ant kontrabandos, neplatinamų medžiagų ir finansinių nusikaltimų“. Tačiau keliuose ikiteisminiuose tyrimuose, kurie nukeliavo į teismą, dalyvavo.

„O Valinsko partijos projektas negali būti Laurytės bendraminčių projektas?“ — toks „Ekstros“ klausimas A.Sacharuką išmušė iš vėžių. Nors buvo paaiškinta, kad A.Valinsko vertimo iš Seimo vedėjų istorijos vingiuose — ne tik su Daktarais siejamas R.Michalskis, bet ir Moterų klubas, kuriame „prisikėlėliai“ susipažino su Michos žmona, ir buvusi šio klubo įkūrėja Seimo narė Nijolė Oželytė, ir jos buvęs draugas asociacijos „Selma“ vadovas Vladas Laurinavičius-Laurytė.

„Kas ta Laurytė? — kelis kartus perklausia A.Sacharukas. — Laurinavičius? Bet juk tai ne Laurytė, o Lūras!“

Gyręsis daug žinantis apie Daktarų grupuotę ir nenorėjęs tos informacijos atskleisti R.Michalskiui, A.Sacharukas pasirodė išties buvęs neypatingas „operas“. Lūru buvo vadinamas Arvydas Laurinavičius, o asociacijos „Selma“ vadovas V.Laurinavičius — Lauryte.

„Tikras „operas“, kad ir buvęs, jokiu būdu nebūtų kėlęs triukšmo sužinojęs, jog kas nors iš nusikalstamo pasaulio atstovų nori su juo užmegzti ryšį ir domisi slapta informacija. Buvo, yra ir ateityje bus ne vienas atvejis, kai kriminalistai, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, pagal iš anksto suplanuotą modelį nusikaltėlius šers tam tikra dozuota informacija, ją atmiešdami prasimanymais ir planuodami naujas operacijas.

Aleksandras pasielgė atvirkščiai. Taigi vieši pareiškimai apie Seimo pirmininko A.Valinsko draugystę su nusikalstamo pasaulio atstovais — mažų mažiausiai politiniai siekiai norint toliau kilti karjeros, dabar jau politinės, laiptais. Todėl neatmestina versija, kad už jo pečių gali stovėti ir nauja, į politines viešumas norinti prasibrauti jėga“, — taip A.Sacharuko sukeltą politinę audrą „Ekstrai“ vertino vienas buvusių jo vadovų.