O tikėjimo pakaitalų yra apstu. Tuo tarpu tikėjimo, kuris pranoksta šio pasaulio pavidalą; tikėjimo, kuris užgesina aistrą šiapusybei yra labai maža. Evangelijose girdime Viešpaties išraiškingą ir iškalbingą atodūsį: kai grįšiu, ar dar rasiu šiame pasaulyje tikėjimą? Žmonių silpnadvasiškumas, prisirišimas prie laikinybės ir troškimas bet kokiomis priemonėmis įsigalinti, pagaliau, mažatikystė buvo ir yra tikriausia krikščionių bendruomenių rykštė.
Tikėjimas laimi šį pasaulį. Nes tikėjimas yra Dievo malonės dovana, kuri įsisavinama tampa žmogiškosios būties dorybe, taigi, žmogui padovanota galia. Tikėjimo malone žmogus yra įgalinamas įveikti jame glūdintį vergavimą prigimtinei nuodėmei - šiapusybės troškimą, ir prisiliesti prie anapusinio Dievo, kuris yra Įsikūnijimo slėpinyje žmogui atsiduodanti Meilė.
Tad visa, kas nėra Meilė yra niekalas. Ir jeigu tikėjimas neįveda žmogaus į šią Meilę, tikėjimas pasirodo esąs bergždžias. O ir tokio tikinčiojo tariamai „religingas“ buvojimas tarp šio pasaulio pavidalų yra bevaisis ir bevertis. Prisiminkime žymųjį apaštalo Pauliaus himną Meilei:
“Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis,
bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau
žvangantis varis ir skambantys cimbolai.
Ir jei turėčiau pranašystės dovaną
ir pažinčiau visas paslaptis ir visą mokslą;
jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti,
tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas.
Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu,
jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti,
bet neturėčiau meilės, – nieko nelaimėčiau” (1Kor 13,1-3).
Gražu. Tačiau kiek ilgiau siela palinkus virš šio himno prasmės, veriasi žmogiškieji klausimai. Argi anapusinis angelų kalbėjimas yra panašus į vario žvangėjimą? Ar prakilni žmonių kalba tėra it vėjo nupučiamas cimbolų garsas? Argi pažinimas nėra kilniausias žmonijos užsiėmimas? Ar tikėjimo jėga nėra krikščioniškumo įsikūnijimas ir pavyzdys? Arg pasiaukojimas yra bevertis?
Antgamtės pasireiškimai - apreiškimai, stebuklai ir panašūs dalykai – yra, atrodytų, nedaloma mūsų tikėjimo dalis. Tokių pasireiškimų dėka mūsų žemiškas būvis yra praturtinimas dangiškų dalykų patirtimi. Lygia greta iš tikėjimo kylantis didvyriškumas mus žavi ir įkvepia. Mus užburia tikėjimo didingumą spinduliuojančių lyderių kalbos. Pagaliau, pagarbą mums sukelia nesuvaidintos aukos nuoširdumas.
…ir visa tai, anot apaštalo Pauliaus, nesudaro mūsų tikėjimo vertės pamato. O tai reiškia, kad ir Dievo akivaizdoje tik žmogui reikšmingi “giliai” religingi dalykai tėra niekalas. Išoriškai “religingi” ar, kaip dažnai mėgstama linksniuoti, “dvasingi” dalykai gali būti tiesiog šio pasaulio troškimų ir aistrų pasireiškimu.
Savo himne apaštalas Paulius primena mūsų tikėjimo ir visos krikščionybės vertės sąlygą – meilė … tikra, nuoširdi ir pasiaukojanti meilė.
Dievas yra Meilė. Ir jeigu Jo Meilė mūsų žmogiškajame būvyje nėra Jam akivaizdi, Jis nepakviečia mūsų į amžinąją bendrystę su Juo. Nemylėdami, mes netampame Jo Meilės dalininkais ir tikroviško pasireiškimo šiame pasaulyje bendradarbiais.
Tuomet, paklauskime, kas yra “mūsų tikėjmas” arba “mūsų religija”?
Didysis krikščionybės sunkumas slypi jos vienareikšmiškume: kas nekyla iš Meilės, tai yra nieko vertas niekalas. Bet tai, kas yra nemylintis niekalas Dievo akyse, šio pasaulio mastu vertinant dažnai yra viskas.
Mylėti yra sunku. Ir Meilei nėra jokio pakaitalo. Deja, mūsų susiskaldžiusi, su šio pasaulio pavidalais susibuvusi prigimtis veikiausiai mus priverčia meilę pakeisti “antgamtiniais” ir “religingais” niekalais. Taip lengva įtikėti į tai, kas spinduliuoja angamtišku “nežemiškumu”, arba “dvasingumu”! Taip lengva krikščionių tikėjimo - ar net Dievo! – vardu susigundyti sava iliuzine visagalyste!
O, nelaimingoji žmonijos prigimtie, kuri taip trokšti “būti dievu”… Juk taip lengva “būti dievu”, kai pasijunti tikroviškai valdančios galios šaltiniu.
Taigi kodėl liejasi kraujas…? Žinia, visada dėl galios ir įtakos, vardan įsibūvimo šiame pasaulyje kitų “dievu”; vardan šio pasaulio pavidalų, kurie įgalina žmogų valdžios iliuzija patikėti, turėjimo.
O kodėl liejasi Kraujas? Dievo Kraujas. Todėl, kad Dievas yra Meilė. Todėl, kad ta Meilė savo mylinčiu ir kartu dieviška visagalybe spinduliuojančiu atsidavimu naikina šio Pasaulio kunigaikščio viešpatystės sieloms galią.
Jo Kraujo galia tapome nuo prigimtinės nuodėmės nuplauti ir pašventinti Dievo vaikai, taigi, Jo prigimties bendradaliai. Jo Kraujas yra mūsų išganymo dabartis. Jo kraujas YRA mūsų dalyvavimo Kristaus Kūne laidas.
Kristaus Kraujas yra mūsų tikėjimo pagrindas ir mūsų išgyvenamos Dievo Meilės DABARTIS.
Religingų pavidalų – “dvasingų” ir panašių - yra apstu. Tačiau tėra viena Meilė, Kristaus meilė ir Jo Aukos šv.Mišiose sudabartinama tikrovė.
II Vatikano Susirinkimo liturginė konstitucija “Sacrosanctum Concilium” labai aiškai mums primena, kad viso mūsų krikščioniškojo gyvenimo šaltinis ir viršūnė yra Eucharistinė Auka – sudabartinama Kristaus Kūno ir Kraujo auka.
Ir jeigu šio Kraujo dabarties nėra mano gyvenime, tuščias mano tikėjimas!
O jeigu yra… tai ir mano kraujas liejasi kartu su Juo… Jo malonės valia ir galia. Amen.