Užsienio reikalų komitetas, Užsienio reikalų ministerija ir Demokratinės politikos institutas pirmadienį ryte Seimo Konstitucijos salėje organizavo apvaliojo stalo diskusiją minint Tarptautinę demokratijos dieną „Lietuvos pirmininkavimas Demokratijų bendrijai – iššūkiai ir galimybės”.
Lrytas.lt pateikia renginyje skaitytą politologo Raimundo Lopatos pranešimą:
***
Santykiai tarp Rytų ir Vakarų: bauginimas ir gundymas
Demokratijos temai nemažai dėmesio yra skyręs lietuvių klasikas Juozas Erlickas. Be savo rašinių ciklo „Reiškiniai, pranašaujantys demokratinių jėgų pergalę“, jis yra palikęs ir tokias eilutes: „Beldžiuos į Seimo vartus. – Ar čia priimami įstatymai? Atnešiau keletą...Duoda į kailį ir išmeta lauk. O juk tikrai žinau: čia! Bet, ko gero, tik iš savų ir tik saviems...“
Čia klasikas turėjo lietuvių demokratijos būklę, kuriai kai kurie Lietuvos politologai negaili ir aštresnių apibūdinimų, aiškindami, kad demokratinė politika virto tik viešaisiais ryšiais, propaganda ir populizmu.
Tačiau palikime, nors ir svarbią, tačiau lokalią lietuviškos demokratijos specifiką. Suprantama, tai tik kur kas platesnio demokratijos globalios būklės, gal būt kiek iškreiptas, atspindys. Ir vis dėlto atspindys, atskleidžiantis bendrąsias tendencijas, susijusias su demokratija. Jos iš esmės yra dvi.
Pirmoji – teorinė. Antroji – praktinė.
Pirmąją apibūdina dažnas pasakymas, jog apie demokratiją tiek daug kalbame, kad šis žodis dažnai darosi beprasmis. Anksčiau bent jau iš klasikinių politikos mokslų vadovėliuose aprašytų demokratijos elementų žinojome, jog tai – tautos suverenitetas, konstitucinis valdžios galių apribojimas, laisvi ir periodiški rinkimai ir netgi valdančiųjų politinė atsakomybė.
Tai dabar matome ištisą demokratijos teorijų suklestėjimo laikotarpį, kurį vaizdžiai iliustruoja demokratiją lydintys predikatai: tautos demokratija, liaudies demokratija, socialinė demokratija, liberalioji demokratija, pilietinė demokratija, tiesioginė demokratija, rinkimų demokratija, realioji demokratija, formalioji demokratija, elektroninė demokratija, pagaliau – valdoma demokratija
Būtent šiame kontekste išvystume ir antrąją su demokratija susijusią tendenciją – praktinę. Demokratijos idėjai nūnai, išties, esant tokiai populiariai ir neapibrėžtai, net diktatoriai skelbiasi „sieksią demokratijos“. Ir nesunku surasti pavyzdžių, rodančių, kaip tokie lozungai praktikoje tampa pagrindu tikrosiomis (senosiomis) vadinamoms demokratijoms savo ruožtu aiškinti, jog štai, žiūrėkite, viena ar kita autoritarinė ar totalitarinė valstybė jau gyva „demokratijos laukimu“, tikėjimu, kurio neverta klibinti ir taip trukdyti šiai „demokratinei perspektyvai“ kada nors virsti tikrove.
Akivaizdu, kad lemiamą postūmį šioms tendencijoms reikštis suteikė globalus tarptautinių santykių lūžis, vadinamas Šaltojo karo pabaiga, kai beveik išsitrynė anksčiau buvę akivaizdūs Vakarų ir Rytų šalių ideologinių, politinių ir vertybinių orientacijų skirtumai.
Beje, šią situaciją iliustravo ir pats Demokratijų bendrijos sukūrimas bei jos pobūdis. Galimas daiktas, jos atsiradimas net gi simboliškai laikytinas istorijos pabaigos pabaiga.
Tokios tarptautinės politikos būklę, kurios apraiškas matomos globaliu mastu, bet ypač išryškėja Vakarų (ES ir JAV) ir Rytų (Rusijos) santykiuose, regis, teisingai galime apibūdinti „cirkuliarinės sąveikos“ terminu. Tokios sąveikos pagrindas – konflikto maskavimo strategija, kurią sudaro du tarpusavyje susiję komponentai – bauginimas (kartais pareikalaujama kurti liberalios demokratijos principais grindžiamą politinę santvarką ar pakritikuojamos tos šalies vidaus ir užsienio politikos tendencijos) ir gundymas (reikalaujama žūtbūt plėtoti pragmatišką bendradarbiavimą).
Turint galvoje, kad bauginimas ir gundymas sklinda iš abiejų pusių, galima teigti, jog jos abi bando paslėpti realiai egzistuojančius šalių vertybinių orientacijų bei ilgalaikių interesų skirtumus ir kurti bei palaikyti šių santykių „pozityvios plėtros“ regimybę. Problema ta, kad tokios strategijos rezultatais gali tapti nelaukti vykdomos politikos padariniai: nauji tarpvalstybinės įtampos židiniai ir tarptautiniai konfliktai.
Šie praktinės politikos lauko ypatumai, kuriuos iš esmės žymi kompromiso ar balanso tarp „vertybinio“ ir „pragmatinio“ požiūrio paieškos, turėtų priversti suklusti ir akademinę bendruomenę, ieškančią raktų į demokratijos paslaptys.
Tačiau tiek akademikams, tiek praktikams, regis, iš tiesų verta prisiminti, jog demokratija yra senas, bet palyginti retai naudotas išradimas. Jos istorija apsiriboja senovės Graikija ir dabartinėmis tautinėmis valstybėmis. Galbūt todėl vienas žymiausių demokratijos tyrėjų Robertas A.Dahlis pripažino: „Galime būti tikri, kad ateityje – kaip ir praeityje – griežti demokratinio proceso reikalavimai nebus visiškai patenkinti ir...daugelis demokratinio proceso teorinių ir praktinių problemų nebus visiškai išspręstos“.