Tik nepamanykite, jog bičiuliavimasis su teistais garsios gaujos aplinkos žmonėmis man staiga pasirodė per maža nuodėmė, kad šis šoumenas gėdingai baigtų savo vadovavimo Seimui eksperimentą.
Kiekvienam padorumo dar nepraradusiam žmogui viskas akivaizdu.
Juk nepatikėsite savo namų raktų tam, kuris, kaip jūs išgirdote, bičiuliaujasi su nusikaltėliais.
Galbūt iš tiesų ir tiesiogiai nebendradarbiauja su jais.
Galbūt net ne nuolatos bičiuliaujasi, o tik kartais puotauja. Bet nemato dėl to jokių problemų – nes jis „pažįsta pusę Lietuvos“.
O A.Valinskui juk seniai atiduoti netgi ne vieno kurio nors buto, o visos Lietuvos raktai.
Tik ar kas nors Lietuvos politikoje dar prisimena tokius, regis, akivaizdžius ne tiktai moralės, bet ir sveiko proto standartus?
Prisiminkime, ar kam nors, išskyrus žurnalistus, rimčiau užkliuvo šios Permainų koalicijos darbo pradžia? Tiksliau, ta tarsi su pasididžiavimu ištarta istorinė frazė: „A.Kubilius sėdi tarp dviejų teistų“. Palydėdami šį „sąmojį“ abu teistieji – A.Valinskas ir A.Zuokas – išdidžiai susidaužė delnais.
Smulkmena? Bet juk A.Kubilius nė ženklu neparodė, kad jam būtų nepatogu vadovauti tokiai koalicijai.
O ir kodėl turėtų? Juk niekas iki šiol negirdėjo Tėvynės sąjungos atgailos už savo partijos kolegos, netgi buvusio įtakingo Seimo nario A.Petrusevičiaus žygius.
Galime net nekalbėti apie teisėsaugos įtarimus, kad šis veikėjas susijęs su žudynėmis ir teroro aktais.
Kalbėkime tik apie tai, kas įrodyta teisme. Juk ginklų prekeiviai pasaulyje ne veltui vadinami prekeiviais mirtimi.
Bet Tėvynės sąjunga iki šiol teigia neturinti už ką atgailauti. O žiniasklaidos paviešintus įtarimus, kad įtakingi konservatoriai R.Juknevičienė ir J.Razma vienaip ar kitaip bandė gelbėti A.Petrusevičių, vadina žurnalistų šmeižtu ir kažkieno provokacijomis.
Ar ne taip dabar elgiasi A.Valinskas?
Apie A.Zuoką ir liberalcentristus nė neverta kalbėti. Juk net sadomazochizmu kvepiantis šio politiko noras puikuotis savo teistumu buvo tapęs savotišku visos partijos rinkimų simboliu. Bet nė vieno partijos kolegos padorumas neprivertė viešai tam paprieštarauti.
Darbo partijai iki šiol tarsi šventasis yra jos lyderis V.Uspaskichas, kurio kriminalinės uodegos, nors dar iki galo ir neprispaustos, nusidriekė net iki Europos Parlamento.
Ar gali jie būti teisėjais?
Įdomu, kaip A.Valinską „už nederamus ryšius“ galėtų teisti ir „tvarkiečiai“.
Įdomu būtų net tuomet, jei staiga patikėtume, kad R.Paksas iš posto buvo nuverstas be priežasties. Nes ir tokiu atveju niekas nepaneigs, kad A.Valinskas nebuvo įdarbinęs R.Michalskio savo patarėju, o R.Paksas tokią garbę J.Borisovui buvo suteikęs.
Ir tai – tik ryškiausi pavyzdžiai.
Ne tokių akinamų, tačiau moralinio pasitikėjimo prasme ne mažiau svarbių nuodėmių nėra nei išvengę, nei jas išpirkę ir visi kiti – socialdemokratai, Liberalų sąjūdis ir netgi patys prokurorais tapę „vienalietuviai“.
Tad ko galima tikėtis iš A.Valinsko „teismo“ Seime, kai tokie teisėjai?
Bent jau to, kad politikai Lietuvoje pagaliau prisimins elementarios moralės kriterijus, tikrai laukti neverta.
Ir visai nesvarbu, kaip pasibaigs balsavimas.
Tačiau baisiausia net ne tai. Baisiausia, kad visų aukščiau išvardytųjų mums niekas prievarta neįpiršo.
Visus juos, taip pat tarsi pamiršę jų nuodėmes, mes išrinkome patys.
Ir renkame nuolat.