Šie mokslo metai Ilinojaus universiteto (Čikaga) Lituanistikos katedrai prasidėjo netektimi: universiteto valdžia panaikino 25 metus veikusias magistro ir doktorantūros programas.
Apie tai, kodėl buvo panaikintos programos, kaip universitetas reagavo į Seimo nusiųstą prašymą jų nenaikinti, kodėl svarbu išlaikyti Lituanistikos katedrą ir kas joje dėstoma, lrytas.lt pokalbis su katedros vedėju, profesoriumi Giedriumi Subačiumi.
***
– Ilinojaus universiteto vadovybė nusprendė panaikinti magistro ir daktaro laipsnius dėl programos nuostolingumo. Ar iš tikrųjų taip yra?
– Universitetas sugriežtino taisykles ir į viską pradėjo žiūrėti formaliai. Pavyzdžiui, jeigu yra bakalauro programa – turi būti 8 studentai, o magistro programoje – bent 5 studentai. Mes tiek studentų surinktume, bet mums reikia stipendijų. Lituanistikos programą remia Lietuvių fondas, bet jis negali padengti visų vietų.
Tiesą sakant, universitete esu prisiklausęs įvairių šnekų, kad čia yra Ilinojaus universitetas ir specialistus reikia rengti Ilinojaus valstijai, o ne Lietuvai.
Jeigu būtų daug lėšų, universitetas leistųsi į derybas dėl magistro ir daktaro pakopų atgaivinimo. Bet aš nelabai žinau, iš kur tų lėšų gauti.
Pagal įsteigimo sutartį, lituanistikos studijos galėtų egzistuoti net ir tada, kai nėra studentų. Tačiau vadovybė mano, kad tai nesąžininga kitų specialybių, kurios dėstomos dideliam skaičiui studentų, atžvilgiu. Pavyzdžiui, anglų kalbos studentų yra visa armija.
– Kaip vertinate galimybę, kad Seimas kartu su Pasaulio lietuvių bendruomene (PLB) taptų katedros steigėjais?
– Suaukotus pinigus steigiant Lituanistikos katedrą galima pavadinti dovana Ilinojaus universitetui. Dabar atsitiko taip, kad dovana liko, o lituanistikos studijų sumažėjo. Prieš užsidarymą PLB fondas du kartus kalbėjo su universiteto vadovybe, bet nieko konkrečiai nesutarė – tik tiek, kad reikia tartis toliau. Vis dėlto, kaip jau minėjau, nebeliko kam tartis, nes fondas užsidarė.
Pasaulio lietuvių bendruomenė negali perimti lietuvių bendruomenės fondo vaidmens ir pataria kreiptis į Amerikos lietuvių bendruomenę (ALB), bet ALB yra dar toliau nuo steigėjų. O Seimas galėtų tapti steigėju, tačiau turėtų įsteigti naują fondą, surasti naujų lėšų.
Pati Lietuva turėtų apsispręsti, ar verta turėti tokią savo kultūros vietą Čikagoje. Jeigu nesvarbu – nėra apie ką kalbėti, o jeigu svarbu – reikia svarstyti, ar įmanoma kalbėtis dėl dotacijų, finansavimo. Tačiau dabar, kai krizė, net nesinori kelti tokį klausimą.
Ilinojaus universitetas valstybinis tik simboliškai, iš valstybės jis gauna tik 17 proc. lėšų, likusius pinigus užsidirba pats. Todėl akivaizdu, kad universitetui svarbus finansavimas ir jis ieško įvairių finansavimo šaltinių.
– Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas į Ilinojaus universitetą nusiuntė prašymą nenaikinti magistro ir daktaro studijų pakopų. Kaip šis prašymas paveikė universiteto vadovybę?
– Tiksliai nežinau. Seimo komitetas informavo, kad kreipėsi į pačią aukščiausią valdžią, į universiteto prezidentą, patikėtinių tarybą. Tačiau šiuo metu universitetui ne tas galvoje – vasarą dėl korupcijos skandalo Ilinojaus gubernatorius paleido mūsų universiteto patikėtinių tarybą.
Taigi, Seimo komitetas siuntė raštą tarybai, kurios šiuo metu nėra. O kadangi grasinama atstatydinti ir universiteto prezidentą, gal šiuo metu nėra kam spręsti mūsų katedros likimo?
– Kaip įsivaizduojate katedros likimą?
– Manau, kad keletą metų viskas liks taip, kaip yra. Netgi jei ir būtų įmanoma įsteigti Lituanistikos katedrą iš naujo, derybos truktų metų metus. O greitu metu naujų studentų į magistro ir doktorantūros programas universitetas nepriims.
– Priminkite, kas ir kada įkūrė Lituanistikos katedrą?
– Lituanistikos katedra buvo įkurta 1984 metų rudenį. Šiemet švenčiame katedros 25 metų jubiliejų. Oficialus katedros steigėjas buvo dabar jau nebeegzistuojantis Pasaulio lietuvių bendruomenės fondas. Aukas katedrai įsteigti rinko Amerikos, Australijos, Kanados, Argentinos lietuviai. Surinkta 600 tūkst. dolerių, prieš krizę tie pinigai buvo išaugę iki maždaug 1,7 mln. dolerių, o dabar nejudinamą kapitalą sudaro apie 1,3 tūkst. dolerių.
- Kas studijuoja Lituanistikos katedroje?
– Šiuo metu lietuvių kultūros kursą dėstau 88 studentams. Yra ir lietuvių kilmės studentų. Jų mažiau negu 10, o iš jų kalbančių lietuviškai – tik 5. Likę studentai – indai, korėjiečiai, pakistaniečiai, kinai, ukrainiečiai, baltarusiai, lenkai. Kai kurie studentai sako turintys pusiau švediško kraujo, trečdalį daniško, ketvirtadalį suomiško, bet save laiko amerikiečiais.
Kokios šalies atstovų daugiausia – pasakyti sunku, nes čia negalima tautybės sieti su šalimi. Pavyzdžiui, studentas sakosi esąs amerikietis, bet jis yra kinas, kitaip sakant – Amerikos kinas. Taigi viskas priklauso ne nuo jų tautybės, bet nuo to, kuo jie patys jaučiasi esantys.
Nors suskaičiuoti, kokios tautybės studentams daugiausia dėsčiau Lietuvos kultūros kursą, ir sunku, visgi manau, kad indams. Šiame universitete apskritai daug studentų iš Indijos. Galbūt indai renkasi šį kursą, nes lietuvių kalba turi panašumų su sanskrito kalba.
Kiti studentai pasirenka Lietuvos kultūros kursą, nes universitete jie turi pasirinkti ir išklausyti kurios nors pasaulio kultūros kursą. Taigi vieni pasirenka Lietuvos, kiti Lenkijos, Malaizijos ar dar kitos šalies kultūros studijas.
– Kaip vyksta paskaitos?
– Įvairiai. Beveik viską, ką galima dėstyti apie Lietuvą, ir yra Lietuvos kultūra. Tačiau vien klausyti paskaitų neužtenka, reikia, kad pats studentas patirtų lietuvybę, nes tai, ką žmogus patiria pats, daug ilgiau prisimena.
Mano idėja, kurios laikausi, – parinkti ir nagrinėti kuo įvairesnes sritis. Stengiuosi, kad studentai gautų pamatinių tekstų, filmų, kad pamatytų, kaip lietuviai apie save mąsto. Kartu ieškome skirtumų tarp amerikiečių ir lietuvių mąstymo apie save.
Studentams daug geriau įsimena skirtumai, nes tai, kas panašu, nedaro įspūdžio. Pavyzdžiui, kapitalizmas ten ir ten – nėra apie ką diskutuoti. O kai ieškai skirtumų, bandai parengti žmones daugiau negu tik turistinei kelionei į Lietuvą.
Skaitome „Eglės – žalčių karalienės“ mitą, bandome analizuoti, kokios ten užkoduotos prasmės. Nagrinėjame, kokia visuomenė turėjo būti, kad sukurtų tokį mitą, kaip jis buvo kuriamas – ne raštu, o žodžiu, kaip buvo perduodamas iš kartos į kartą ir nepamirštas. Ne visi ir Lietuvoje jį žino kaip mitą – skaito kaip pasaką ir jokių analizių nedaro.
Yra ir paskaitų ciklas apie emigraciją. Žiūrime filmą apie lietuvių emigrantę Mariją Gimbutienę (amerikiečių pastatytas dokumentinis filmas apie garsią archeologę lietuvę M.Gimbutienę – aut. past.). Studentams patinka, kai jie randa ryšį tarp šalių.
Svarbu, kad atsirastų interesas, kad studentai rastų santykį su lietuvių kultūra. Kas už Atlanto – jiems viskas per toli atrodo, reikia parodyti, kad ir čia yra lietuvybės. Patys nustemba, kad kiekvieną dieną pravažiuoja pro lietuvių S.Dariaus ir S.Girėno paminklą, tačiau nežino, kas jie tokie ir kad kilę iš Lietuvos.
Su studentais taip pat žiūrime filmus apie Vilnių, Sausio 13-osios įvykius ir Čikagos lietuvius. Esu bandęs rodyti ir kitokių, meninių, filmų, bet jie studentams nepatiko. Vienas tokių filmų buvo „Riešutų duona“. Šio filmo subtitrai labai prasti, todėl neįmanoma pagauti filmui būdingos ironijos niuansų. Netgi lietuviams šis filmas nėra lengvai žiūrimas dėl istorinės perspektyvos, o kai dar blogai išversta, tai visai nebelieka unikalaus ir žiūrėti verto filmo.
– Kokia kurso misija?
– Misija labai paprasta ir aiški – skleisti lietuvių kultūrą pasauliui. Lietuvoje sakoma, kad turime būti drąsi šalis, turime save parodyti pasauliui, kurti savo įvaizdį. Manau, kad dėstydamas Lietuvos kultūros kursą aš tą įvaizdį ir kuriu.
Universitetui bandome paaiškinti, kad lituanistikos katedra – unikali vieta, kad Amerikoje daugiau tokios nėra, bet ir vadovybės nuomonės išsiskiria. Vieni mano, kad tai įdomu, šaunu, jog esame unikalūs, o kiti svarsto, kam tas lituanistikos studijas laiko jų universitetas, jeigu tokių niekur kitur nėra.
***
Profesoriaus G.Subačiaus biografijos faktai:1978 m. baigė Kauno 31-ąją vidurinę mokyklą.
1983 m. baigė Vilniaus universiteto lietuvių kalbos ir literatūros specialybę. 1988 m. apgynė daktaro disertaciją „Simono Daukanto rankraštinis didysis lenkų–lietuvių kalbų žodynas“.
1989–1990 m. dėstė Poznanės ir Varšuvos universitetuose. Iki 1992 m. dirbo Vilniaus universiteto Baltų filologijos katedroje. Nuo 1991 m. – Lietuvių kalbos institute. Nuo 1992 m. su pertraukomis buvo vyresnysis mokslo darbuotojas, o nuo 1999 m. – vyriausiasis mokslo darbuotojas.
Nuo 1994 m. dirbo Ilinojaus universitete Čikagoje asistentu profesoriumi, o nuo 2001 m. ten pat dirba asocijuotu profesoriumi. Monografiją „Žemaičių bendrinės kalbos idėjos“ 1999 m. apgynė kaip habilitacinį darbą, už ją gavo Kazimiero Būgos premiją (1999 m.).
Taip pat yra Simono Daukanto premijos laureatas už Daukanto Didžiojo rankraštinio lenkų–lietuvių kalbų žodyno leidimą (1995 m.), taip pat žurnalo „Lituanus“ (Čikaga) premijos laimėtojas (2005 m.).
Tyrimų sritys – senieji Lietuvos raštai, istorinė sociolingvistika, tekstologija, Europos bendrinių kalbų istorija, kirilicos rašmenų taikymas lietuvių kalbai.