Sunkiai galėčiau nupasakoti tos moters išvaizdą, o štai jos beriamą mantrą prisimenu vos tik ją išgirdęs: „Ot myšėj, ot molia, ot tarakanov...“ Ji net kalbėdama su kokia nors pažįstama pardavėja nesiliauja bėrusi savo užkeikimų – toks įspūdis, kad tai jos pagrindinis gyvenimo tekstas, jos stuburas, alfa ir omega, o visi kiti žodžiai – tik nebūtinas papildas.
Kai gyvenau kalnuose, kartais, kai nusibosdavo ganyti be galo gražius debesis, bergždžiai mėginančius persirėžti papilves į sniegu ir ledu saulėje žybčiojančias viršūnes, nueidavau pas vietinį piemenį. Jis buvo mažakalbis. Tiesą sakant, kartais kildavo įspūdis, kad jis apskritai nenaudoja kalbos komunikacijai: sėdi, žiūri į ugnį ir sako: „Ugnis“. Arba klausosi čiurlenančio per akmenis tūkstantamečio vandens ir sako – vanduo. Kiek palaukęs – teka. Pažįstama pardavėja iš furgono, – ji pardavinėdavo turistams keptas kukurūzų burbuoles, bjaurią arbatą ir drumzliną limonadą, – sakydavo, kad Isa kvankštelėjęs. Gal jis toks ir buvo, bet man neatrodė beprotis.
Pardavėją visi vadindavo Tikėjimu. Tuose kraštuose įprasta moteris vadinti tokiais vardais: Meilė, Tikėjimas, Viltis. Tikėjime, klausdavau aš pardavėją, storuliukę trisdešimtmetę ryškiai raudonai dažytais plaukais, ar tu kuo nors tiki?
Ji žiūrėdavo į mane nuostabos ir užuojautos kupinomis akimis. Taip žodžiai praranda pirmapradę savo prasmę. Kai juos vartojame užmiršdami, ką jie reiškia. O štai Isa – jis tarsi jausdavo pačią žodžio šerdį. Sako ugnis ir žiūri į ugnį. Ir kai žiūri kartu su juo į tą ugnį, staiga supranti, koks stiprus tai žodis, jį gali paliesti, jis gali suteikti tau skausmo, džiaugsmo ir šilumos.
Naktimis išeidavau iš savo palapinės, žiūrėdavau į dangų ir pamažu imdavo atrodyti, kad pasauliai juda. Tarsi mūsų pasaulis būtų kito pasaulio viduje. Arba atvirkščiai – pasaulis kuris manyje, ir pasaulis kuris aplinkui – jie susisiekdavo ir sukurdavo kažką trečia.
Sakydavau – naktis ir jausdavau, kaip pati tamsa, prie dangaus prismeigta sidabriniais žvaigždžių smeigtukais, sukasi nelyg milžiniškas sukūrys, baugus ir švelnus, galintis kiekvieną akimirką tave praryti arba išmesti į aukštesnę šviesą. Tai šen, tai ten kalnuose nugriaudėja lavina, garso aidas šokinėja per tarpeklius, perėjas, kol galiausiai atsimuša į juodą visatos veidrodį ir subyra prie mano kojų – taip kalnai kalbasi patys su savimi. O aš klausausi jų pokalbio ir sakau – kalnai, ir jaučiu, matau, girdžiu kaip žodis virsta kūnu.
Isa kalbasi su avimis, bet irgi labai lakoniškai – vanduo, sako jis avims, ir avys geria vandenį, vėjas, sako Isa, ir avys slepiasi užuovėjoj, ledas, sako Isa ir avys žiūri į jį savo tuščiomis akimis ir mekena išsigandusiais balsais...
Esant geram orui vaikščiodavau ant ledyno. Tai pakankamai pavojingas žygis – ledas dieną aptirpsta, naktį vėl sušąla, niekad nežinai, kur, kokioje vietoje tavęs laukia klastingas nuolydis, kauburys, kurio gali užkliūti, paslysti, nugarmėt žemyn į virstantį juodais siaurais ašmenimis tarpeklį.
Isa kartą pasakė, kad esant labai giedrai dienai, kai saulė šviečia tam tikru kampu ir tik labai trumpą laiką, maždaug tarp dvyliktos ir pirmos gali pamatyti giliai lede įšalusių Alpių šaulių kūnų ir ginklų. Legenda, bet vis dėlto.
Gulėjau įsikibęs nagais į išsikišusį uolos fragmentą ir kartojau mantrą... neprisimenu, ką kartojau, rankos sušalo į ledą, jaučiau, kad tuoj nebegalėsiu laikytis, kad tuoj lėksiu į prarają nepasakęs kam nors ko nors svarbaus, nepadaręs, nepagalvojęs, nepajutęs...
Mintyse nuolat sukau ir sukau nelemtą akimirką, kai man pasirodė, jog štai ten, ant nedidelės ledyno kalvelės, tiksliau, jos viduje kažkas juoduoja. Kai jau buvau visai greta, batas slystelėjo, apie dvidešimtį metrų čiuožiau, bejėgiškai stvarstydamasis ledo ir oro, kol pavyko užsikabinti akmens, kai kojos jau kabojo virš prarajos.
Žuvis ant ledo – taip galima nusakyti visas mano pastangas išsikapstyti. Kojos slysčiojo per ledo sieną, rankose tirpo jėgos. Jau buvau susitaikęs, kad tuoj lėksiu į prarają taip ir nepasakęs šiame gyvenime kažko labai svarbaus. Nepadaręs, nepajutęs, nesupratęs. Ko?
Kažin ar gali sulaukti padoraus atsakymo iš tokioje padėtyje atsidūrusio žmogaus. Kažką beviltiškai kartojau, - užkeikimus, priesaikas, pažadus, kažką, kas labai būdinga mirtinai persigandusiam žmogui.
Ledas, pasigirdo Isos balsas labai toli, o kai atsimerkiau, pasirodo, jis stovėjo visai greta. Isa, sušvokščiau, kaip gerai, kad tu čia, kaip aš tave myliu, Isa, duok man ranką, drauge.
Isa pažiūrėjo į mane, paskui į kalnų viršūnes, raikančias debesų papilves, ir pasakė: išsigelbėjimas visai greta. Taip, Isa, aš suprantu, kad greta, bet pirma duok man ranką, o paskui pafilosofuosim, aptarsim sąmonėjimo problemas ir tobulėjimo metodus.
Išsigelbėjimas greta, vėl pasakė Isa ir mane pamažu pradėjo imti siaubas, kad jis iš tiesų kvankštelėjęs gerokai stipriau, nei aš maniau. Isa, ar tu nori pasakyti, kad mirtis yra išsigelbėjimas, atsargiai paklausiau, ir pačiam nuo šios minties pasidarė bjauru. Koją ištiesk, pasakė Isa, koją.
Pasirodo, visai greta mano dešinės kojos buvo atbraila. Tereikėjo ištiesti koją keletą centimetrų į šalį ir atsistojau ant tvirto pagrindo, ir išsiropščiau iš prarajos, iš kurios išsikapstyti jau buvau praradęs viltį.
Dabar, kai girdžiu turgaus moters automatiškai beriamą mantrą, prisimenu... ne, net ne prisimenu, o išgyvenu būseną, kuri buvo apėmusi tuomet – siaubą ir palengvėjimą, prisimenu pažadus ir priesaikas pakeisti savo gyvenimą, tvirtą apsisprendimą mylėti, tikėti ir niekad neprarasti vilties.
Ir ką gi, praėjo keletas metų ir aš vėl gyvenu kaip paskutinis šiknius, kaip šimtai tūkstančių, milijonai tokių pat šiknių šioje žemėje, kurių sąmonės užterštos visiškais niekais, kai šitiek grožio lūkuriuoja aplinkui, nepažadinto, neatpažinto, neišgyvenamo, visiškai nemokamo, nesuinteresuoto grožio.