Sunerimę dėl tokių netikėtų ir šiurpą keliančių svečių bei nuogąstaudami, kad plėšrūnai gali pradėti puldinėti ir galvijus bei jų jauniklius, žmonės kreipėsi pagalbos į Regiono aplinkos apsaugos departamento Marijampolės agentūrą. Deja, agentūros darbuotojai ne ką gali tepadėti, mat nėra nustatytos tvarkos nei tarnybos, kuri galėtų sumedžioti ar sugaudyti valkataujančius sulaukėjusius šunis.
Marijampolės agentūros vyresnysis valstybinis aplinkos apsaugos inspektorius Artūras Juškauskas, turintis ekologijos ir aplinkotyros magistro laipsnį bei 25 metų medžiotojo stažą, teigė, jog greta Marijampolės esančiuose ūkininkų laukuose medžioja ne vilkai, o sulaukėję vilkšuniai. Per daugelį metų vienas kitas vilkas esą čia taip pat buvo užklydęs, bet tik atsitiktinai.
Anot aplinkosaugininko, problemų su tikrais vilkais yra turėję Padovinio kaimo gyventojai, mat ši teritorija yra netoli Žuvinto bei Buktos rezervatų, kur šių plėšrūnų gyvenama. O teritorijoje tarp Prienų ir Plutiškių plentų, Marijampolės ir Sasnavos seniūnijų teritorijose, maždaug 3000 ha plote, klaidžioja ir medžioja sulaukėjusių vilkšunių ketveriukė.
„Vieni žmonės sako, kad matė savo laukuose keturis vilkus, vieną jų stambų juodą, kiti tikina matę tris ar keturis, didžiulius sulaukėjusius šunis. Esu įsitikinęs, kad jie – tik sulaukėję vilkšuniai. Ne tik šiemet, bet ir pernai pats juos mačiau. Ne kartą kaip medžiotojas mėginau juos susekti, patykoti. Tačiau šie šunys labai atsargūs, gudrūs, vengia žmonių ir automobilių, nieko artyn neprisileidžia. Juos sunku pastebėti, jie labai paslaptingi – dingsta akimirksniu ir nesuprasi, kur. O medžioja jie išties gražiai – su varymais, užstojimais, kaip tikri vilkai. Juose atgimę medžioklės instinktai.
Tokie sulaukėję šunys – priemiestinių vietovių bėda. Šių šunų atsikratė šeimininkai ir jie pamažu sulaukėjo. Kol kas baimintis žmonėms turbūt nėra ko – ši pastebėtoji šunų gauja labai baukšti ir atsargi.
Kol kas neteko girdėti, kad jie būtų užpuolę gyvulius ar žmones. Susibūrę į gaują, jie medžioja laukinius gyvūnus: stirnas, kiškius, peles. Tačiau, kas žino, gal sumanys kada prasimanyti ir lengvesnio grobio, pavyzdžiui, pririštų naminių galvijų. Dar blogiau, jei jie susirgtų pasiutlige, tuomet plėšrūnų elgesys taptų nekontroliuojamas ir iškiltų visai rimta grėsmė žmonėms“, - nuogąstavo aplinkosaugininkas.
A.Juškauskas prisiminė, jog prieš keletą metų Igliškėliuose buvo susidariusi valkataujančių šunų gauja, kuri puldinėjo ne tik galvijus, bet ir žmones. Bet tuo metu dar galėta tokius šunis naikinti kaip plėšrūnus, tad su jais pavyko susidoroti, o dabar valkataujančių šunų negalima medžioti ir šaudyti, nėra nei kas juos išgaudytų.
- Marijampolėje anksčiau buvo šunų prieglauda, bet jos nebeliko. Vėliau kauniečiai su savivaldybe sudarė sutartį gaudyti benamius šunis, bet ir to lyg nebėra. Mieste valkataujančių šunų niekas negaudo, tai kas juos gaudys laukuose? Be to, patys ūkininkai laiko nemažai palaidų šunų, kurie klajoja, kur jiems patinka. Valkataujančių šunų neturi būti. Vilkas yra vilkas – laukinis žvėris, aišku, kaip su juo elgtis, ko gali iš jo tikėtis.
Jei vilkas eina prie žmogaus, vadinasi, jam nėra gerai – gali būti pasiutęs. O jei į sodybą atklys valkataujantis šuo, sunku prognozuoti, kaip jis elgsis – draugiškai ar agresyviai. Deja, šiandien medžiotojai bejėgiai ir nėra priemonių, kaip su tokiais šunimis elgtis. Baraginės gyventojai ne kartą mums pranešė apie klaidžiojančius po laukus vilkšunius, bet negalime medžiotojų įpareigoti, kad juos sumedžiotų – nėra tokio leidimo. Bent kol kas neteko apie tai girdėti.
Šiandien vienintelė galimybė tokius klajūnus sunaikinti – jei toje teritorijoje būtų aptiktas pasiutligės židinys... Tačiau pasiutligės paskelbtoje zonoje būtų naikinami ne tik plėšrūnai, bet ir visi katinai bei šunys. Baraginėje buvo toks atvejis, kai fiksavome pasiutligės židinį vieno gyventojo sodyboje, mat šia liga susirgo net keturi jo šunys, beje, buvę pririšti. Į šio gyventojo valdas buvo atklydusi pasiutusi lapė. Visus šunis turėjome sunaikinti, - apgailestavo aplinkosaugos specialistas.
Pasak Sigito Galkausko, Baraginėje laikančio keletą karvių ir prieauglio, jam susidoroti su aplinkiniuose laukuose valkataujančių šunų gauja rūpi ne tik dėl galimos grėsmės galvijams ir žmonėms, bet ir kaip medžiotojui, nes žinąs jų daromą žalą. „Dėl valkataujančių šunų medžioklės plotuose išnyksta stirnos, kiškiai – jie išpjauna jų jauniklius.
Pastaruoju metu čia siaučia suaugę šunys – du tikri vilkšuniai ir vienas mišrūnas. Kartais prie jų prisiplaka ir ketvirtas. Pamatę automobilį, šie šunys tuoj pat sprunka slėptis, tad sugauti ar sumedžioti juos tikrai nėra lengva. Aš šią gaują pastebėjau šį pavasarį, balandžio-gegužės mėnesiais, žiemkenčiai dar buvo maži. Ne kartą kreipiausi į aplinkosaugininkus pasitarti, ką su jais daryti. Mėginau šunų su šautuvu patykoti, bet pastarieji tokie gudrūs ir taip išmokę gamtoje prisitaikyti, kad dingsta taip staiga, jog nespėji net prisitaikyti.
Maždaug prieš penkerius metus mūsų apylinkėse buvo toks kuriozas, kai medžiojome čia siautėjantį vilką, o po pusės metų gaudynių nušovėme... laukuose gyvenantį vilkinį šunį. Jis buvo labai agresyvus – draskė veršelius, puldinėjo gyvulius, net ir žmonėms ne kartą nuo jo buvo striuka. Visi tuomet buvo įsitikinę, kad tai vilkas, bet paaiškėjo, jog sulaukėjęs vilkšunis. Kai paaugs stirnos ir laukiniai šunys jų negalės pagauti, tuomet tikėtina, kad jie gali įsisukti į veršelius bei kitus mažesnius naminius galvijus. Juk tai jiems lengviau sugaunamas grobis... Šaudyti šunis draudžiama – nehumaniška. O kokia tarnyba užsiima jų gaudymu laukuose? Aš tokios neži-
nau“, - svarstė S. Galkauskas.
Ūkininkai iš Puskelnių kaimo sulaukėjusius šunis pastebėjo maždaug prieš savaitę, ankstyvą rytą į laukus atvykę melžti karvių. Pirmiausia išvydo sparčiai lekiančią stirną, o paskui ją besivejantį juodą, į vilką panašų padarą. Stirnai įnėrus į netoliese augančias eglaites, iš jų iššoko mažas stirniukas ir pasileido bėgti tiesiog melžiančių ūkininkų link.
Praskuodęs pro pat juos, dingo laukuose. Tuo tarpu iš eglaičių pasirodė juodasis vilkšunis. Dantyse grobio nebuvo. Plėšrūnas pasuko atgalios, kur jo laukė dar trys į vilkus panašūs padarai. Ūkininkai buvo įsitikinę, kad į jų laukus atklydo vilkai, tačiau stebėjosi, kad jie medžioja tokioje atviroje vietoje, esančioje visai netoli geležinkelio ir automagistralės bei gyventojų sodybų.
Marijampolės apskrities maisto ir veterinarijos tarnybos specialistai, išgirdę apie šį atvejį, svarstė, kad vis tik tai galėjo būti vilkai, kurie šiuo metu moko jauniklius medžioti. Ir sakė, kad aplink Marijampolę esančiuose plotuose kartais pasirodo vilkų, papasakojo ne vieną atvejį, kai šie plėšrūnai įsisukdavo į naminių galvijų bandas.
Valstybinės maisto ir veterinarijos specialistams abejonių sukėlė tai, kad vilkas juodas negalėtų būti. Anot jų, tai išties turėtų būti sulaukėjęs šuo arba vilko ir šuns hibridas. Lietuvoje iki šiol buvo žinomi tik pilkieji vilkai, tačiau jau prabylama apie savo elgesiu nuo jų mažai besiskiriančius sulaukėjusius vilkšunius ir pastarųjų bei vilkų hibridus. Kol kas neaišku, kas turėtų pasirūpinti, kad po ūkininkų laukus nesiautėtų rimtą pavojų keliantys padarai ir kas turėtų atsakyti už jų padarytą žalą.