TVF vadovas D.Straussas-Kahnas: „Pavojinga manyti, kad pasaulinė krizė jau baigėsi“

Finansų krizės sukelta socialinė krizė dar nepasiekė dugno, todėl bedarbių pasaulyje tik daugės. D.Straussas-Kahnas kalba apie krizės pamokas, TVF vaidmenį ir pasaulio ekonomikos ateitį, amerikiečiams ėmus taupyti.

- Likus keliems mėnesiams iki „Lehman Brothers“ bankroto, tuometis iždo sekretorius Hankas Paulsonas surengė vakarienę valdžios pareigūnams ir didžiųjų JAV investicijų bankų vadovams. Tuo metu niekas nežinojo apie „Lehman“ problemas, tačiau „Bear Stearns“ jau buvo žlugęs. Taigi buvo akivaizdu, kad finansų sektoriuje yra problemų. Prie stalo vienas žinomas bankininkas mums tarė: „Žiūrėkit, mes išties buvome pernelyg godūs. Todėl turime apriboti savo godumą griežtesniais įstatymais“. Nežinau, ar jis ir šiandien pasakytų tą patį.

- Na, žmogiška silpnybė yra stipresnė už protą.

- Tai ydinga metafora. Žmonių visuomenė nėra gamtos stichija. Finansų krizė buvo katastrofiškas įvykis, bet jį sukūrė žmogaus rankos. Pamoka, kurią turime išmokti, yra tokia, kad net rinkos ekonomiką reikia kažkiek reguliuoti, nes kitaip ji negali funkcionuoti. Visos idėjos apie dereguliaciją – kad kuo mažiau valstybė kišasi, tuo geriau, ir kad rinka išsprendžia visus rūpesčius – puikiai atrodo popieriuje, bet tikrovėje neveikia.

- L.Erhardas yra Vokietijos didvyris, bet jo idėjos sulaukia vis daugiau sekėjų visame pasaulyje. Šiandien mažai kas sako, kad rinkos išvis nereikia. Taip pat mažai kas nori, kad valstybė nė kiek nesikištų. Manau, labai įdomu, kad krizės metu visos vyriausybės – tiek liberalios, tiek konservatyvios – ėmėsi panašių priemonių: nuo fiskalinių stimuliavimo planų iki bankininkystės sektoriaus pertvarkos.

- Aš taip pat esu nusiteikęs labai skeptiškai. Dar gerai prisimenu pirmuosius pranešimus apie krizės pamokas. Tai buvo G-7 susitikime 2008-ųjų pavasarį, kai finansų sektoriaus problemos jau buvo akivaizdžios. Mes visi sutarėme dėl daugumos siūlomų reformų, tačiau praėjus 17 mėnesių tik dalis jų įgyvendinta. Žinoma, tai nelengva užduotis, bet aš nerimauju, ypač galvodamas apie Volstrito prekeivius.

- Nėra jokios naudos iš politikų, akademikų ir rašytojų suformuluotų pamokų, jei jos nepasiekia jaunų maklerių galvų bankuose. Be taisyklių makleris greičiausiai grįš prie senų įpročių. Jis labiau rizikuos, kad daugiau laimėtų – nes riziką prisiims kažkas kitas. Būtent tai ir įvyko prieš metus.

- Žvelgiant iš moralinio pavojaus perspektyvos, galbūt ir teisingas sprendimas leisti bankui žlugti. Tačiau reikia atsižvelgti ir į sistemines pasekmes, o jos buvo skaudžios. Manau, kad daugelis šiandien pasakytų, jog leisti „Lehman Brothers“ bankrutuoti nebuvo geras sprendimas. Bet po laiko visada lengviau kalbėti. Anuomet reikėjo apsvarstyti daugybę veiksnių bei scenarijų per labai mažai laiko. Politikai turėjo priimti sprendimus – ir priimti juos greitai.

- Būtų neteisinga sakyti, kad nieko nepadaryta, bet teisybė ir tai, kad padaryta nepakankamai. Tikiuosi, kad G-20 susitikimas Pitsburge parūpins naujų akstinų.

- TVF turi tris skirtingus vaidmenis. Pirmasis – iš anksto perspėti apie artėjančias krizes. Prieš šią krizę, savo vaidmenį atlikome ne taip jau gerai, kaip turėjome. Perspėjome nepakankamai garsiai.

- Kai reikalai ėmė prastėti, TVF buvo pirmoji institucija iš visų centrinių bankų ir rinkos institutų, kuri perspėjo, kad krizė bus didelė ir skaudi. Tačiau tuomet sulaukėme daug kritikos už perdėtą pesimizmą.

- Antra mūsų darbo dalis – patarti politikams. Šioje srityje savo pareigą atlikome. Šiaip ar taip, krizės sprendimo žingsniai – biudžetinės skatinimo priemonės, bankininkystės sektoriaus pertvarka, kai kuriais atvejais net bankų nacionalizavimas – buvo suplanuoti čia. Žinoma, jie sulaukė prieštaringų vertinimų, nes brangiai kainavo, tačiau mums pavyko. O trečiasis vaidmuo yra mūsų klasikinė funkcija – parūpiname išteklių finansų krizės ištiktoms šalims.

- Turime tvirtą valstybių narių įsipareigojimą skirti 500 mlrd. JAV dolerių papildomų lėšų. Mums užtenka išteklių, kad vykdytume savo tradicines skolintojo pareigas – nors jos vis sunkėja, nes vis dažniau tenka dirbti nebe su atskiromis šalimis, o su ištisais regionais. Globaliame pasaulyje krizės daug greičiau kerta sienas.

- Bėdoje atsidūrusioms šalims jau pažadėta 165 mlrd. dolerių. Tai dvigubai daugiau, nei paskolinome per Azijos krizę XX amžiaus dešimtojo dešimtmečio viduryje.

- Šiuo metu lėšų mums pakanka. Tačiau ateityje mūsų gali laukti dar vienas vaidmuo. Jam atlikti reikės papildomų išteklių.

- Praeityje daugelis šalių stengėsi vengti turėti reikalų su TVF, nes joms nepatiko su paskolomis keliamos sąlygos. Po krizių Azijoje ir Lotynų Amerikoje šalys sukaupė milžiniškas valiutos atsargas. Tai suprantama, žvelgiant iš politinės perspektyvos. Tačiau kenkia tų šalių ir viso pasaulio ūkiams, nes tie pinigai nenaudojami - jie praktiškai stovi įšaldyti. Būtų daug geriau turėti TVF koordinuojamą savotišką pasaulinį finansų apsauginį tinklą, kuriuo galėtų pasinaudoti finansinių bėdų prispirtos šalys.

- Būtent. Nesakau, kad šalys šitaip turėtų apsidrausti šimtu procentų ir išvis nekaupti atsargų. Tačiau būtų protinga pasikliauti TVF pagalba. Taip galima būtų sutaupyti nacionalinių išteklių ir abilizuoti pasaulinę ekonomikos sistemą.

- Ši mintis kilo žurnalistams, bet ne TVF. Mes nenorime standartų kūrėjo vaidmens. Neturime tam pakankamai darbuotojų ir reikiamos kompetencijos. Aš TVF lyginčiau ne su policininku, o su gydytoju. Mes patariame pacientui, kaip išsaugoti sveikatą. Jei jis suserga, skiriame vaistų.

- Taip nutinka ir tikriems gydytojams, ar ne tiesa? Fondas dažnai tampa gydytoju, kuris liepia pacientui nustoti gerti, nes bus blogai. Pacientas nepatenkintas, bet nustoja gerti – ir jį iškart supykina. Tada dėl pagirių jis kaltina gydytoją.

- Per šią krizę mūsų ir vyriausybių vaidmenį lyginčiau su ugniagesių darbu. Visi matėme, kad namas dega. Prireikė išlieti daug vandens, kad užgesintume gaisrą. Žinoma, po to reikia iškuopti betvarkę. Bet juk geriau permirkęs namas, nei sudegęs iki pamatų.

- Pernelyg daug žmonių – ne tik eilinių piliečių, bet ir aukštų politikų – mano, kad finansų krizė jau praėjo. Toks mąstymas yra pavojingas. Pasaulinė ekonomikos krizė tęsiasi, net jei Vokietijos ir Prancūzijos ūkiai pastarąjį ketvirtį šiek tiek augo. Tačiau nedarbo lygis dar mažiausiai metus augs ir greičiausiai pasieks aukščiausią tašką 2010-ųjų viduryje. Tad finansų krizę lydi ne tik ekonomikos krizė, bet ir socialinė krizė, kuri dar neperkopė savo zenito.

- Ir geras, ir blogas. Pastaruosius du dešimtmečius Amerikos vartotojai buvo viso pasaulio ekonomikos augimo variklis. Dabar amerikiečiai keičia įpročius – bent jau 25-45 metų amžiaus karta. Jie daugiau taupo. Ar ši tendencija tęsis? Nežinau. Bet jei tęsis, kils nauja problema. Kas pasaulyje perims vaidmenį, kurį pastarąjį ketvirtį amžiaus atliko Amerikos vartotojai?

- Nežinia, ar taip įvyks, tačiau net jei taip ir atsitiks, visos problemos neišsispręs. Kinai pirmiausia investuoja į pagrindines gėrybes, į švietimą ir infrastruktūrą. JAV vartotojai pirko kitokias prekes, ypač aukštųjų technologijų srityje.

- Kas yra teisinga vienam žmogui, gali labai kenkti pasaulio ekonomikai. Turime rasti naujų augimo šaltinių. Negalime paprasčiausiai paskelbti, kad brazilai, indai ir kinai daugiau vartos.

- P.Samuelsenas teisus – ateityje augimas greičiausiai sulėtės. Tačiau kiekvienas, raginantis lėtinti augimą, turi pripažinti, kad dėl to visame pasaulyje padidės nedarbo lygis.