Su nežinomu šio „šedevro“ autoriumi mielai pasiginčyčiau – ne anonimiškai. Galbūt todėl, kad, priešingai nei jis ar ji, amnezija nesergu. Ir puikiai pamenu, kad aprašytoji sovietinė „idilė“ buvo anaiptol ne be dėmių. Gazuotą vandenį iš automato gerdavo ir venerinėmis ligomis sergantis „bomžas“, ir neprižiūrėtas mokinukas su raktu ant kaklo.
Prižiūrėtiesiems – bent jau man ir, kiek pamenu, visiems mano draugams, ši nehigieniška pramoga buvo griežtai draudžiama (giros, pardavinėjamos tiesiai iš cisternos čiaupo, nebenorėjome patys – po to, kai kartą pasilypėję dirstelėjome po dangčiu: ten, kur ant gauruotų putų raitėsi milijonai kirmėlaičių).
Be to, tėveliai duodavo griežtas instrukcijas ir kitais svarbiais gyvenimo klausimais – neimti saldainių iš nepažįstamų dėdžių ir tetų, ir apskritai, su svetimais suaugusiaisiais į jokias kalbas nesileisti, net jei tieji ir tvirtina, kad „mamytė ar tėvelis pateko į bėdą ir liepė eiti su manimi“.
Vingio parke, Antakalnio miškeliuose, Karoliniškių pasakų parke ar Valakampiuose ir šviesiais sovietinės okupacijos metais knibždėte knibždėjo ekshibicionistų ir dar bjauresnių iškrypėlių, o Valakampių tankmėse dar veikdavo ir nelegalūs kazino ant išlankstomų staliukų ir kėdučių, kur suvažiuodavo ne tik lošimų mėgėjai, bet ir tikri banditai. Išprievartautos ir nužudytos studentės ar patiklios tranzuotojos buvo randamos ir anuomet.
Nežinau, ar statistiškai blogio kiekis buvo didesnis anuomet, ar dabar, tik žinau vieną – anuomet apie jį garsiai nekalbėta. Gal dėl to jo atrodė mažiau? Netikite?
Verčiau patikėkite – esu baigusi vidurinę mokyklą, kurioje vienas mokytojų buvo pats tikriausias pedofilas, priekabiaudavęs prie klasiokų berniukų, o mergaites paskandindavęs žeminančios „materščinos“ sraute.
Nepaisant ne kartą tėvų keltų skandalų, jis taip ir liko karšti savo darbo vietoje iki dienų pabaigos – mokyklos direktorius buvo jo jaunystės metų draugas, todėl jį ir laikė, ir nebuvo net kalbos, kad tokią istoriją skelbtų laikraščiai, o ką jau ten kalbėti apie televiziją.
Tad, taip – jei pavartytumėte ano meto spaudą, visuomenės puvėsio, regis, nė nebuvo, nes apie jį niekas nerašė, garsiai nekalbėjo. Jis tik kunkuliavo po nuglaistytu fasadiniu dangčiu – tarsi, blogio garai persmelkęs tvinpyksišką kasdienybę, valdomą „omerta“ tylos įstatymo.
Tad šiandien kelia juoką aimanos, kad skaisčius lietuvius tvirkina užplūdęs blogio srautas iš „supuvusių Vakarų“. Kelia šypseną retorika, kad žudyti, prievartauti ir tvirkinti išmokome iš Holivudo filmų, „Terminatoriaus“ ir „Transformerių“.
Turbūt „transformerių“ prisižiūrėję kadaise taikieji pagonys nukirsdino misionierių šventąjį Brunoną. Beje, vis dažniau pasigirsta balsų, iki užkimimo tvirtinančių, kad krikščionybė (kaip, matyt, ir viskas „iš Vakarų“) čia atšliaužė kaip neabejotinas blogis į „tyrą“ pagonišką „rojų“, kur baltai gyveno sau rąstų pilaitėse ir pašiūrėse, kūreno lauželius, kalė sidabrinius ilguosius ir ietigalius, o kažin kokią etinę ir religinę išmintį turbūt perduodavo dainomis ir padavimais.
Kokią ir apie ką – deja, jau tiksliai niekada nebesužinosime, nes buvo pernelyg „kieti“, kad turėtų raštą. Už padrikas, nesutampančias žinias apie pagoniškų dievybių skaičių, jų vardus ir „pareigybes“ šiandien turime būti dėkingi gerokai vėlesnės Baroko epochos autoriams Motiejui Strijkovskiui, Matui Pretorijui, Janui Lasickiui (beje, nė vienas jų nemokėjo lietuviškai). Už „pagonių meilės deivę Mildą“ – Teodorui Narbutui, juk iki jo „Dziejów starożytnych narodu Litewskiego“ („Senosios Lietuvių tautos istorijos“) apie ją niekas nė nebuvo girdėjęs.
Bet tai nutiko tik vėliau, XIX amžiuje. Grįžtant prie viduramžių - Vakaruose jau klestėjo pirmieji universitetai, buvo statomos sudėtingiausių konstrukcijų gotikinės katedros, plėtėsi miestai, Tomas Akvinietis jau buvo apmąstęs ryšį tarp empirinio pažinimo ir tikėjimo, Giotto di Bondone - dvimatėje plokštumoje atkūręs trimatę perspektyvą, Petrarca nesenstančio grožio eilėmis apdainavęs meilę Laurai, o lietuviai tik pagaliau pasikrikštijo, pasikvietė keletą lotyniškai mokančių vienuolių ir tik tuomet užmezgė kontaktą su išoriniu Vakarų pasauliu.
Ir – nebesidairė atgal. Tai, kad šiandienos pseudopagonys, po darbo dienos atjungę kompiuterius ir nusirišę klerkų kaklaraiščius gali sau garbinti Ragutį, Krūminę, Pizių, Kriukį ir Kiškių dievą, svaigti apie XVII-XIX a. istorikų paliktus ir XX a. etnologų apdorotus mitus bei dėti į šuns dienas Vakarų Europos krikščionybės atneštą progresą, Kristupas Sabolius yra taikliai pavadinęs „etnografine silpnaprotyste“, šlovinančia tamsumą ir atsilikimą.
Na, o mano galva – paradoksaliai tam tikra prasme tai ir pati tikriausia vakarietiškojo pliuralistinio mąstymo pergalė, kai vietos po saule sau randa net ekstravagantiškiausių abrakadabriškų pažiūrų piliečiai – su sąlyga, jei jie nekenkia kitiems.
Tai ar tikrai dabar Lietuva pasiduoda „pražūtingai“ Vakarų įtakai, kuri ims ir praris visą lietuvybę?
Pasiklausius kai kurių viešoje erdvėje nuskambančių tekstų, atrodo, kad esame vos ne ant bedugnės ribos – tuoj tuoj nutautėsime, Lietuvą užplūs imigrantai iš egzotiškų šalių, ir, apskritai, po dešimties metų niekas nebemokės lietuviškai.
O man, bene dešimtį metų praleidusiai tarp baisiųjų „Vakarų“ ir mylimos Lietuvos, kaip tik atrodo, kad gimtinė taip sėkmingai užsibarikadavusi nuo viso išorinio pasaulio, kad jai tikrai niekas negresia: bet kuris „iš užsienio“ atkeliavęs dokumentas čia tampa tokia neišsprendžiama biurokratine problema, kad joks sveiko proto europietis su mumis apskritai tuoj nebenorės turėti nieko bendra.
Per kelias savaites sostinėje mačiau vos vieną juodaodį, ir tą patį – pasiklydusį turistą. Be to, jei į Lietuvą ir pradėtų masiškai veržtis imigrantai, tai reikštų tik viena – smarkiai pagerėjusią ekonominę situaciją ir tolerantišką atmosferą, o tai, sutikite, nieko bloga.
Na, o jeigu po kelių dešimtmečių ir prarasime lietuvių kalbą, tai ją prarasime tik dėl dviejų galimų priežasčių – arba ją nustelbs gausiai vartojami rusiški keiksmažodžiai, arba ją galutinai užgoš ir sunaikins „kalbajobų“ kasdien iš piršto laužiami griozdiški naujadarai. Tikrai ne angliškas slengas, ne prancūziški patiekalų pavadinimai ir ne itališkos dainos. Netikite?
Prisiminkite anglų kalbos egzaminą, surengtą Seimo nariams – vargiai kuris jų sugebėjo suregzti sakinį angliškai, bet privačiai, ir ne tik, daugelis jų laisvai ir be jokio akcento keikiasi rusiškai.
Tad nusiraminkite: geriausia, kas gali nutikti lietuviams - kad juos truputį prarytų tie “supuvę Vakarai”. Ir kuo greičiau, tuo geriau. Taip taptume truputėlį panašesni į civilizuotus europiečius.
Kaip rodo istorija, prieš 600 metų įvykęs „suvakarėjimas“ atnešė daugiau naudos, nei blogybių. Netikite? Neseniai Londone vienas arogantiškas, „London School of Economics“ studijuojantis rusas leido sau lietuvius pavadinti „būrais ir valstiečiais, kurie, jei ne rusai, dar ir šiandien gyventų žeminėse“.
Teko jam priminti, kad, neneigiant rusų indėlio į pasaulio kultūrą, vis dėlto, tie būrai ir valstiečiai bene dviem šimtais metų anksčiau už rusus jau turėjo universitetą. Šovinisto veidas tapo raudonas kaip sovietų vėliava.
Na, o idealizuojantiems sovietinę praeitį ir sakantiems, kad Sovietų Sąjungą pakeitė Europos Sąjunga, šiandien dera garsiai priminti vieną esminį skirtumą: ES pareigūnai paryčiais nesibeldžia į jūsų duris ir neliepia susikrovus būtiniausius daiktus sėsti į gyvulinį vagoną, vežantį į Sibiro platybes, nenacionalizuoja jūsų turto, į butus jums neįkrausto svetimų žmonių, o už ilgus plaukus ir platėjančias kelnes nekiša į psichiatrines ligonines.
O visiems kitiems, blaivesniems, galbūt pravartu pamąstyti – ar sovietinės praeities šlovinimas ir „supuvusių Vakarų“ demonizavimas kartais tik nėra dvi to paties medalio pusės. Priešiškos ir labai tikslingos propagandos medalio.