Katalikų apžvalgininkas Tomas Viluckas straipsnyje „Ar mums reikia teologų ir katechetų?“ taikliai klausia: „Užuot keiksnojus naują reformą, ar nevertėtų dėkoti Dievui ir jos autoriams, kad pagaliau buvo išsklaidytos iliuzijos ir galime pamatyti tikrą situaciją? Akivaizdu, kad prieš mus atsiveria nykus vaizdas: teologijos ir religijos studijos yra nepatrauklus ir neperspektyvus dalykas“.
Prieš kelerius metus tokių minčių nebuvo galima skelbti viešai, nes tai tarsi būtų pasitarnavę tikėjimo priešininkams. Tačiau ar nebūtų kur kas naudingiau ligą nustatyti kuo anksčiau, o ne apsimetinėti, kad jos ankščiau iš viso nebuvo?
Šiais metais į tris Lietuvoje veikiančias kunigų seminarijas įstojo vos 15 naujų klierikų, o visų studijuojančiųjų skaičius nesiekia 100. Pašalietis tikrai nustebtų: koks čia ekonomiškumas? Kas gali leisti taip juos lepinti?
Juk stojant į seminariją nereikia rūpintis nei pragyvenimu, nei maistu. Galiausiai ir ją baigus garantuojamas darbas bent kokioje kaimo parapijoje, tačiau vis vien nėra stojančiųjų. Dėl to būtų logiška seminarijas bent jau sujungti.
Be to, ne vienas kunigas teologijos mokėsi Romoje. Suprantama, šios studijos Bažnyčiai kainavo milžiniškas sumas. Žinoma, studijos užsienyje suteikia naujoviškesnį teologijos supratimą, tačiau nematyti, kad tai būtų perteikiama ir pritaikoma Lietuvoje.
Studijuodami įvairiausias, aukščiausias teologines formuluotes kunigai nesugebėjo įsigilinti į paprastų žmonių poreikius.
Ne veltui dar prieš II Vatikano susirinkimą seminarijose buvo pradėta taikyti kunigų ugdymo naujovė: po kelių teologijos kursų baigimo būsimi kunigai metams ar dviem išsiunčiami dirbti į kokį fabriką ar kitą pasaulietinę įstaigą, kur galėtų susipažinti su paprastų žmonių nuotaikomis, poreikiais, mąstymu, kritiškomis pastabomis. Juk jei teologinės žinios iškalamos inkubatoriaus sąlygomis – nerealu, kad tokie studijas baigę kunigai sugebėtų šias, kad ir teisingas, žinias perteikti šiandieniniam kritiškam žmogui.
Dievo karalystė – ne abstraktybėse
Įsigyti vien tik įvairiausių raidelių – dr., doc., hab., prof. – prieš savo vardą visiškai nieko nereiškia. Ne veltui teologų teologas apaštalas Paulius sakė: „Dievo karalystė yra ne kalboje, bet jėgoje“ (1 Kor 8–21). Teologijos mokslas privalo pasižymėti jėga, įtikinimu, įkvėpimu, o ne neva savaime suprantamų klišių išdėstymu.
To scholastinio tvaiko studijose nemažai dar yra likę ir dabar. Ne kartą susidūrus su teologiją studijuojančiais studentais bendrą kalbą surasti sekdavosi sunkiau, nei su tais, kurie tikėjimu, teologija papildomai domėdavosi savo noru.
Tikiu, kad išlukštenta, atskleista, šiuolaikiška teologija, Dievo žodis yra labai aktualu visuomenei, kiekvienam žmogui. Kaip byloja sena psalmė: „Tavo žodis – žibintas mano žingsniams ir šviesa mano takui“ (Ps 119, 105). Tai kamertono balsas, kuris duoda toną, suderina, sustyguoja, harmonizuoja kitas sritis. Dėl jos neišmanymo, netaikymo praktikoje – ir visuomenėje, ir ekonomikoje, ir asmeniniuose gyvenimuose – tiek daug nesėkmių, nelaimių, nedarnos.
Ar yra atlikta rimtų tyrimų, kokią įtaką jaunimui padarė tikybos dėstymas mokyklose?
Greičiausiai reikia remtis bendra matoma situacija, duomenimis: kiek tikybą renkasi pradinėse klasėse ir kiek – vyresnėse? Kiek jaunų žmonių lankosi bažnyčiose? Kiek moksleivių, lankydami šias pamokas, priėmė išdėstytas tiesas? Juk dažnai tikybos pamokos skiriamos tam, kad būtų padaryti kitų pamokų namų darbai.
Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad šioje srityje nėra tokių teologijos ar katechezės mokslus baigusių žmonių, kurie dirbtų tikrai pasišventusiai. Yra daug pasiaukojančiai, atsidavusiai dirbančių žmonių. Problema ta, kad jie, nors ir kupini daug gerų norų, neturi argumentuotų žinių – net ir baigę minėtas aukštąsias mokyklas jų neįgyja.
Beje, negerai, kai per prievartą norima suteikti Pirmosios Komunijos ir Sutvirtinimo sakramentą. Pati idėja graži, tačiau po šio „sutvarkymo“ dauguma tų jaunų žmonių į Bažnyčios pusę nebenori ir pažiūrėti. Juk kai norima kažką įbrukti prievarta, o ne sudominant ir taip patraukiant, visada būna atvirkštinis rezultatas. Beje, čia tinka kiek ir per stiprus pasakymas, kad gerais norais ir pragaras grįstas.
Tikėjimas rodo kryptį ir gydo
Ar daug iš teologijos studijas baigusių žmonių sugeba įtikinamai diskutuoti? Kur Dievo žodžio, apšviečiančio, taisančio ir gydančio, jėga?
„Žiūrėk! Šiandien padėjau prieš tave gyvenimą ir gerovę, mirtį ir pražūtį“ (Įst 30, 15). Dievo žodis, besiskleidžiantis teologijos moksle, yra kaip kelio parodymas, pasiūlymas juo eiti, parodant to kelio tiesumą, išmintingumą, sėkmingus pavyzdžius, liudijimus, kad tai veikia gyvenime. „Rinkis gyvenimą, kad tu ir tavo palikuonys būtumėte gyvi“(Įst 30, 19).
Štai publicistas Algimantas Čekuolis žurnalo „A-ZET“ straipsnyje „Maldos gydo“ rašo apie vieną iš sudedamųjų tikėjimo dalių – maldą. Pasitelkdamas ne vieno universiteto atliktais tyrimais autorius svarsto, kokį poveikį žmogui ir visuomenei daro malda, kaip tikėjimas veikia psichinę ir fizinę individo savijautą.
„Toronto universitetas, esantis Kanadoje, šių metų kovą paskelbė, kad dievoti žmonės yra sveikesni. Turi mažiau rūpesčių dėl kraujospūdžio, rečiau serga medžiagų apytakos ligomis, rečiau turi auglių, geriau susivaldo apėmus depresijai, rečiau gali turėti priklausomybę nuo narkotikų ir alkoholio. Ar matėte dievotą alkoholiką? Universitetas šiais klausimais padarė 40 mokslinių darbų, kurių metu buvo ištirta 126 tūkst. žmonių. Dar paaiškėjo, kad kai tie žmonės suserga, juos lengviau gydyti.
Imant iš kitos sferos, socialinės-ekonominės, Paryžiaus ekonominės mokyklos (tai universitetas) profesorius Andrewas Clarkas apskaičiavo, kad katalikai ir protestantai, kai tenka susidurti su skyrybomis ir nedarbu, irgi susitvarko geriau“, – apibendrindamas teigia Algimantas Čekuolis. Taigi neabejodami galime teigti, kad tikėjimas tikrai yra žibintas mūsų visų takui. Tik kodėl jis savo skelbėjų pakištas po lova? Kodėl prigesintas?