Pagaliau baigėm tas nesąmones, sako jie, su visokiais ES dirigavimais: mūsų kaimynas, susitikinėjam su kuo norim, štai jums špyga taukuota, ponai iš Europos.
Jeigu kas blogai, tai nebent tai, kad suįžūlėjusi spauda „nerodo pagarbos“ aukštam kaimynų veikėjui: vienas laikraštis, siaube, o siaube, net antraštėje pavadino diktatoriumi (o kaip jį dar vadinsi, negi ledo ritulio treneriu?) – visiškai „žurnaliūgos“ nebebijo nieko gyvenime.
Aliaksandro Ryhorovičiaus Lukašenkos, pasirodo, laukėme jau seniai, ne mažiau nei rusų estrados veikėjų: nuvargintų bohemos gyvenimo ir žilus karčius kratančių lyrinių herojų bei kerziniais batais trypiančių patriotinių „Liubė“ su „telniaškomis“ ir „gimnastiorkomis“, rėžiančių gebistų ir specnazo dainas laimingai publikai iš kryžių ir dainų šalies.
Ilgai lauktas Baltarusijos ekonomikos stebuklo autoriaus, neprigulmybės stratego ir kariuomenės vado vizitas susilaukė daugiau dėmesio ir entuziazmo, nei visokios Baltijos kelio sukaktys, įvykusios mažiau nei prieš mėnesį.
Visokie kadrai apie mus pačius, žmones juokingomis šukuosenomis ir senamadiškais drabužiais, susikabinusius rankomis ir plevėsuojančius vėliavomis, daugeliui tebuvo proga prisiminti, kaip per tą visą trispalvį marazmą mums pasidarė smarkiai blogiau gyventi, „o jei kas ir pralobo, tai vagys ir oligarchai“.
Pasiklausius atvykusio Baltarusijos vadovo ir apsišlapinusių iš laimės mūsų runkelių, darosi keista, kad niekas nesumojo išnuomoti poros didelių koncertų salių ir pasiūlyti unikalaus ekonominio sužydėjimo krikštatėviui ir nuo nieko nepriklausomo suvereniteto garantui palinksminti mūsų žmones poros valandų „autoriniais vakarais“: galima būtų, pardavus bilietus, surinkti pinigų į fondą kokiems nusenusiems stribams ar Medininkų žudikams, kurie užuot džiaugęsi senatve, dreba už Lietuvos ribų, nerimaudami dėl savo likimo.
Bet šiaip, pagalvokim, nejau blogai išėjo? Tikrai puiki choreografija: vienas po kito. Praktiškai nespėjo ataušti agitbrigadų klouno kėdė Seimo pirmininko kėdėje, o į mūsų duris - tuk, tuk, tuk - beldžiasi dar vienas humoristas labanaktukas, net iš svečios šalies atskubėjo mūsų palinksminti.
Trumpo vizito metu, Lukašenka mūsų auditorijos dėmesio ir meilės spinduliuose pliuškenosi kaip žuvis vandenyje. Sąlygos, tai reikia pažymėti, išskirtinės: iš vienos pusės, jautri ir dėkinga auditorija. Jai kaip medus per širdį kiekvienas išsišaipymas iš Amerikos ir Vakarų Europos. Ji išsižiojusi ir nekantraudama laukia kolchozinio sąmojo ir kaimo šaunuolio išminties („Jei nemylite Lukašenkos, imkitės veiksmų prieš Lukašenką, nes jam didelės vizų kainos ne problema“, sakė svečias, o publika džiaugėsi sąmoju: čia tai bent vyras, žodžio kišenėje neieško).
Antra vertus, mūsų žmonės kiekvieną nuvalkiotą baltarusių „batkos“ (tėvuko) pokštą priims kaip naują, nes jų negirdėjo tris šimtus kartų įvairiuose susitikimuose su baltarusių liaudimi ir TV transliuojamuose viešuose „ūkinio aktyvo“ bei vyriausybės barimuose ir auklėjimuose, kur Lukašenka asmeniškai doroja bet kurias šalies problemas. Skraidantis sraigtasparniu virš šalies aukščiausiasis vadovas ir sėjos eigą prižiūri, ir karinį dalinį aplankęs „asmeniškai“ naikintuvų kovinę parengtį patikrina, orlaivių padangas paspardydamas. Ar gerai pripūstos? Ar galės budriai saugoti tėvynę?
O, kad mums tokį prezidentą... Mūsų runkeliui net ašara ištrykšta, pagalvojus, kaip galėtų būti gerai, jei vietoje visų tų Vilniaus gudruolių viską tvarkytų seržanto balsu nurodymus dalinantis ūsuotas, smarkus, bet ne per gudrus vyriokas, žinantis atsakymus į visus klausimus, ir bet kurį kitos šalies vadovą kuo toliau pasiųsti galintis.
Kas gali būti geriau, nei šeimininkas, asmeniškai besirūpinantis kiekvieno griovio kasimu ir kiekviena traktorių gamyklos tvora? Mes apie tokį galime tik svajoti. Tiesa, turėjom panašų, irgi lėktuvu skraidė, bet jį sudorojo korumpuotas elitas, nespėjo net pasireikšti.
O apie Baltarusijos klestėjimą Lietuvoje juo daugiau yra žinančių, juo mažiau kažkodėl ten yra nukeliaujančių. Niekas taip gerai neišmano Vakarų sistemos ydingumo, kaip mūsų pilietis, sėdintis vokiškame automobilyje, apsiavęs itališkais batais, įsitvėręs suomišką „mobilšjį“ telefoną ir pailsinantis subinę ant švediškos santechnikos.
Jis tikrai žino, kad Baltarusijoje viskas yra „geriau“, ypač kai ten nuvažiuoja dviem dienoms ir grįžta kupinas įspūdžių apie tikrą sovietinį rojų su pigiu benzinu, švariomis gatvėmis ir milicininkais, aprengtais taip, kaip jie atrodė eilinio lietuvių runkelio dievinamuose rusiškuose serialuose.
Tai lietuviui lyg koks Disneilendas, svajonių kraštas, juolab, kad ten nereikia nuolat gyventi (o persikelti ten skubančių kažkodėl nėra nė vieno).
Todėl lygiai taip pat, kaip mazochistiškai mūsų runkelis mėgsta pasidžiaugti rusų tikra ar menama karo galia („jei norėtų, visą čia tą NATO kariuomenę per valandą nušluotų; ką ten valandą, jų specnazas praktiškai neturi lygių“), taip pat ir yra įprasta pašlovinti Baltarusijos ekonominį „stebuklą“.
Kaimyninėje šalyje senoji ekonominė galybė, girdi, nesugriauta, kolchozai neišdraskyti, gamina kaip gaminę traktorius ir pardavinėja visam pasauliui (žinoma, ne visam pasauliui, o daugiausia kelioms liūdnoms šalims – bet ar tai yra svarbiausia?), ekonomika ne vertelgų, o valstybės rankose. Žmonės Baltarusijoje, girdi, yra laimingi, už elektrą ir vandenį moka skatikus (žinoma, jau seniai ne skatikus), visi turi darbą (žinoma, seniai nebe visi – bet geriau apie tai negalvoti), kas gali būti geriau.
Ne mes vieni mylime Lukašenką. O ne. Rusų humoristai, padarę fantastiškas karjeras iš „buvusių respublikų“ (pirmiausia, žinoma, „atsigulusių po Amerika“ - Gruzijos, Ukrainos, Lietuvos ir Estijos) dergimo ir nepavargdami spjaudantys vis tuos pačius lėkštus sąmojus apie nelaimingus lietuvius (nes čia daugiausia savižudžių) ir estų kariuomenę su vienu tanku, jį laiko kaip vienintelį nekritikuotiną užsienio veikėją.
Komediantai, linksminantys laimingas bufetininkių auditorijas, žybsinčias auksiniais dantimis ir siūbuojančias trigubais pagurkliais ir pusmetinėmis cheminėmis šukuosenomis, Lukašenką stačiai dievina: šiek tiek ekscentriškas (taigi galima ir juokais minėti), bet labai teisingas ir mielas personažas. Beveik kaip kokio rusų filmo pavaizduotas karo veteranas: ūsuotas, šiek tiek išgeriantis, gudriai kalbėti nemokantis, bet traktorių dantimis ir nykščiu pataisyti gebantis, sodriai pasikeikiantis, bet auksinės širdies ir labai doras žmogus, kuriam labiausiai rūpi paprasto žmogaus gerovė.
Pasigėrėjimo šūksniai lietuviškame internete ir sužavėti tonai, kalbant apie Baltarusiją, net jei neįrodo nieko kito, tai tikrai demonstruoja, kaip sovietinės praeities išsiilgę Lietuvos žmonės yra arti savo idėjinių brolių Rusijoje. Tik ten „batka“ yra daugumai komiškas personažas, periodiškai Maskvoje apsilankantis klounas, juokingai kalbantis juokingai tariančios pusiau tautos pasiuntinys. Marijos žemėje jis vertinamas daug rimčiau.
Mes niekada neatsisakysim šventos, konstitucinės teisės garbinti didžiausių balaganinių juokdarių. Lakūnų, suvirintojų ir agitbrigadų lyderių jau ir sąrašas per ilgas, kad vėl juos vardinčiau, bet šią savaitę mus aplankęs svetys tikrai kalibru pralenkė visus.
Baltarusija, žinoma, ne vienintelė šalis, pagimdžiusi kultinių šoumenų. Vakarų kairuoliai, užsitempę marškinėlius su masinio žmogžudžio Che Guevaros atvaizdu, negali atsigėrėti Venesuelos prezidentu (irgi be problemų vis perrenkamu iš vienos kadencijos į kitą) Hugo Chavezu, o jau visai rafinuoto skonio gurmanai džiaugiasi irgi daugkartiniu čempionu Irano lyderiu Mahmudu Ahmadinejadu, nesiskutusiu ir vilkinčiu suglamžytu kostiumu.
Bendri jų požymiai: atrodo kaip kaliausės, šneka kaip stoties latrai, siuntinėja velniop Ameriką kiekvienoje kalboje.
Palyginti su šia titanų draugija, mus aplankęs Aliaksandaras Lukašenka yra, žinoma, antrosios lygos žaidėjas – maždaug ten pat, kur ir koks nors režisierius iš buvusios Jugoslavijos amžinai nešukuotais plaukais, mylimas mūsų intelektualų juo labiau, juo dažniau jis iškoneveikia Ameriką ir NATO.
Taip jau išėjo, kad sau mylimiausius žmones runkeliai atsirenka pagal tai, kaip jie sugeba pasišakoti prieš tuos, prieš ką balso kelti patys nedrįsta. Mūsų runkelis myli atvažiavusio vokiečio eurus ar amerikiečio dolerius, neatsisako jokių pašalpų ir paramų iš tarptautinių fondų, bet labai mėgsta pažiūrėti, kaip tą jį šelpiantį vakarietį kas nors aplos ir apkandžios. Todėl ir tokia nuoširdi šiluma apsilankiusiam paskutiniam Europos diktatoriui.