Išgarsėjo, kai vos nepaskendo kartu su vaikais
Grožio salone „Ševaljė“ kirpėja dirbančią 33 metų S.Skaudienę klientai pažįsta kaip profesionalią ir kūrybingą meistrę.
Tačiau retas kirpyklos lankytojas galėtų įtarti, jog spėriai aplink galvą žirklėmis čekšinti savo srities virtuozė turi dar ir kitą talentą - laisvalaikiu ji rikiuoja žodžius į prasmingus eilėraščių posmus.
Ši moteris prieš keletą metų išgarsėjo, kai keldamasi per upę su džipu kartu su keliais svetimais vaikais vos nepaskendo. Kelto lynas netikėtai trūko ir ji su automobiliu bei vaikais ėmė garmėti į dugną.
Šią istoriją plačiai nušvietė žiniasklaida. Tuomet ją ir vaikus išgelbėjo draugai.
Šiandien S.Skaudienė panevėžiečiams pristatys pirmąjį literatūrinės kūrybos vaisių - beveik 100 puslapių eilėraščių rinkinį „Laimės taupyklė“.
Atsakydama į „Panevėžio ryto“ klausimus knygos autorė stengėsi būti maksimaliai atvira, todėl ne-slėpė ir kai kurių savo asmeninio gyvenimo detalių.
- Įspėjančiai raudonos spalvos viršelis ir autorė Solveiga Ska neleis knygai būti nepastebėtai. Iš kur toks pseudonimas ir kodėl taip ryšku?
- Su vyru išsiskyriau, užtai iš pavardės pasilikau tik 3 raides. Būtų nejauku ant savo kūrybos klijuoti buvusio sutuoktinio žyminį.
Daug raudonos spalvos todėl, kad labai mėgstu šią spalvą, jei ne drabužiai, tai nors aksesuarai būna raudonų tonų. Todėl žinodama mano skonį panevėžietė dizainerė Milena Marcinkevičiūtė knygą apipavidalino būtent taip.
- Kirpėja ir poetė - nedažnas derinys. Kaip atsitiko, kad pasirinkusi šukuosenų meistrės profesiją staiga nėrėte į visai kitus vandenis?
- Nebuvo jokių „staiga“. Savo pirmą eilėraštį parašiau būdama 6 metų. Grįžome su tėčiu iš parado ir, išliedama patirtas emocijas, parašiau 6 eilučių posmelį.
Aišku, dabar juoką keltų tos eilutės, bet tuomet tai dariau nuoširdžiai ir iš didelio poreikio potyrius išreikšti eiliuotu žodžiu. Nepriklausomai nuo to, ką veikiau gyvenime, eilėraščiai nuolat buvo mano palydovai.
Kirpėja tapau ne todėl, kad apie tą profesiją būčiau svajojusi. Moksleiviškais metais turėjau iliuzijų tapti pianiste arba gydytoja, o sapnuose save matydavau balerina.
Betgi mano motina nusprendė kitaip, ir kai baigiau 9 klases, padavė laikraštį ir liepė iš profesinių mokyklų skelbimų išsirinkti, kokio amato mokysiuos.
Jai atrodė, kad leisti man baigti vidurinę būtų pernelyg didelė materialinė našta šeimai. Motina su tėvu buvo išsiskyrusi, be manęs, dar augo gerokai jaunesnė sesuo, tad aš, šešiolikmetė, privalėjau pradėti gyventi savarankiškai.
Laikraštyje radau vienintelę specialybę, kuri mane šiek tiek sudomino. Mokydamasi kirpėjos amato dar ir dirbdavau, kad turėčiau už ką pragyventi. Teko uždarbiauti ir daržus ravint, ir krovėja pabūti, tampyti dėžes.
- Ar negaila neišsipildžiusių svajonių? O per prievartą įpiršta specialybė ar netapo atgrasi?
- Savo darbą labai myliu, niekada nenorėčiau jo mesti. Gali būti paprasta kirpėja, tik mechaniškai kilnoti žirkles, o gali dirbti su ugnele, kūrybiškai, nuoširdžiai, domėtis naujovėmis.
Negalėčiau dirbti monotoniško darbo, o manasis kaip tik toks, kad kiekvienas klientas lyg gera naujiena. Man patinka ne tik žmogų gražinti, bet ir bendrauti, išklausyti.
O dėl neišsipildžiusių svajonių galvos nesuku. Manau, kad nieko šiaip sau neatsitinka, galbūt aukštesnės jėgos žino, kaip reikia įvykius surikiuoti.
Nuolat turiu pakankamai įvairios veiklos. Kartais užeina noras suknelę pasisiūti - tą ir padarau, kartais pasigaminu papuošalus. Kai gyvenimo įspūdžiai veržiasi per kraštus - atsiranda eilės.
-Iš ko susidėliojo „Laimės taupyklė“?
- Sudėjau pastarųjų 5 metų eilėraščius. Tilpo 67. Iš viso jų turiu per 300.
Tuščiame lauke eilėraštis ne-užaugs, turi kažkas nutikti, kad žodžiai imtų mintis sprogdinti. Kartais tai būna skaudžių emocijų proveržis, kartais svaiginančiai maloni patirtis, net iš žiauraus įvykio gali gimti eilėraštis.
Kartą vienos kelionės su džipų klubo „Viesulas bastūnas“ nariais buvau patekusi į siaubingą situaciją. Vilkijoje kėlėmis per upę su keltu. Jau priplaukus prie kranto staiga nutrūko kelto lynas, ir keltas pradėjo plaukti atgal. Mano mašina stovėjo pirmoji, tai taip ir įvažiavo į vandenį.
Aš sėdėjau prie vairo, o ant galinės sėdynės buvo 3 vaikai. Akimirksniu mašina prisipildė vandens, prie pat stogo kyšojo tik mano nosis, srovė automobilį pradėjo nešti tolyn. Didžiausias siaubas apėmė dėl draugų vaikų, kurie važiavo su manimi.
Laimė, kolegoms per stebuklą pavyko atplėšti vienas džipo dureles, pirmiau ištraukė vaikus, paskui ir mane iš „skenduolio“ iškrapštė.
Tai buvo mano pirmas automobilis, kurį pati nusipirkau, senutėlis džipas, ir pirma jo kelionė.
Vėliau iš tų potyrių atsirado eilėraštis.
Sunkūs paauglystės metai, komplikuoti santykiai su motina, pirmos ir antros skyrybos - visa, kas paliko pėdsaką atminty, vienokiais ar kitokiais žodžiais įsispaudė ir į eilėraščius.
Lygiai taip pat ten atsidūrė gražios emocijos, kurių proveržis gali rastis nuo rasotos žolės, rūko, raibuliuojančio upės vandens, pilko vakaro, žemuogių pievelės, šerkšno piešinio ar įspūdžių po spektaklio.
- Prasitarėte apie dvejas skyrybas. Du kartus prasidėjo ir baigėsi meilė?
- Nežinia, kiek ten jos buvo. Pirmą kartą tekėjau paskubomis, vyro šeimoje tarsi ieškojau išsigelbėjimo, neturėjau, kur gyventi, santykių su motina beveik jokių nebuvo, maniau, kad vyro šeimoje rasiu tai, ko neturiu.
Pragyvenome 3 metus ir išsiskyrėme, pasirodė, kad esame visiškai skirtingi žmonės.
Antrą kartą tekėjau viską lyg ir apsvarsčiusi. Susilaukėme dukters. Bet vėlgi ištvėriau tik 3 metus. Išeiti ryžausi po to, kai patyriau smurtaujančios vyro rankos svorį. Nenorėjau kentėti ir būti auka.
- Rašyti yra viena, o ryžtis išleisti knygą - kita. Čia jūsų pačios užmojis ar buvo skatintojų iš šalies?
- Prieš puoselėdama knygos idėją nedrąsiai savo posmus parodžiau literatūrą išmanantiems žmonėms. Sulaukiau pritarimo.
Kad būčiau tikresnė, jog ir eiliniai skaitytojai nenusisuks, visas poetines naujienas perskaitau savo darbo kolegėms.
Jei bent viena iš jų būtų pasakiusi, kad kuriu šlamštą, nė minčių nebūčiau turėjusi apie knygą.
Dar labiau ūpą pakėlė viena klientė. Išgirdusi, kad su darbo kolegėmis svarstau, verta ar neverta leisti knygą, nes tam tektų sukišti visas santaupas, išsitraukė 100 litų ir tarė, kad tai bus jos investicija į mano kūrybą.
Ji patarė jokiu būdu neužmesti rašymo, net minčių neprisileisti, kad galėčiau to nedaryti.