„Kritikuoti garbinga tik tai, ką žmogus gali pakeisti“, - A.Pranckevičius įsitikinęs, jog kritikuoti žmones dėl jų seksualinės orientacijos yra negarbinga ir neteisinga.
A.Pranckevičius kritikuoja lietuviško mąstymo stereotipus ir tiki, kad mūsų visuomenė pasikeis.
- Europos Parlamente dabar daug diskutuoja apie lietuvišką neva nepilnamečius apsaugantį įstatymą, kuriuo draudžiama teigiama informacija apie homoseksualus. Ar sulaukiate daug klausimų apie tai, kas vyksta mūsų valstybėje?
- Ši istorija ganėtinai drastiškai atskleidė mūsų visuomenės netolerancijos mastą. Europiečius šis įstatymas iš tiesų šokiravo. Europos Parlamente vykusių debatų metu vertinimai buvo labai griežti. Vyravo emocingos kalbas apie galimus žmogaus teisių suvaržymus Lietuvoje ir man buvo nesmagu girdėti tai apie savo tėvynę.
Įdomu tai, kad apie šį įstatymą žino net ir mano pažįstami belgai. Belgijos gyventojai labai retai kalba ar ką nors žino apie Lietuvą. Todėl kažką reiškia, jei jie yra girdėję apie tariamus žmogaus teisių pažeidimus Lietuvoje. Belgija yra tolerantiška šalis, ji yra net įteisinusi tos pačios lyties žmonių partnerystes.
Aišku, situacija Lietuvoje toli gražu nėra tokia dramatiška, kaip atrodo užsieniečiams. Kiekviena visuomenė anksčiau ar vėliau išgyvena panašią krizę, tolerancijos išbandymą. Vakarų šalyse tai įvyko prieš kelis dešimtmečius, Lietuvoje vyksta dabar, Lenkijoje galbūt vyks rytoj. Tai natūralus visuomenės vystymosi tarpsnis.
Tačiau problema tikrai yra gilesnė negu skubotai priimtas įstatymas, kurį dabar mėginama taisyti. Manau, kad tai parodo giluminę tolerancijos stoką Lietuvoje. Tolerancijos stinga ne tik homoseksualiems, bet ir kitos rasės, kito tikėjimo, kitų pažiūrų žmonėms.
Valdžia turėtų skatinti ksenofobijos, homofobijos, rasizmo ir antisemitizmo išgyvendinimą iš visuomenės. Tačiau kartais, turbūt pati to nenorėdama, ji elgiasi atvirkščiai - priimtas įstatymas aiškiai diskriminuoja mažumas.
- Galbūt tai valdžiai yra naudinga, nes tokiais sprendimais įtinka didelei tautos daliai - juk visi tyrimai rodo, kad lietuviai yra labai netolerantiški homoseksualams.
- Taip, šis sprendimas buvo populiarus. Tačiau politikai turėtų žengti vienu žingsniu priekyje, ne pataikauti visuomenės nuomonei, o ją ugdyti. Valdžios, kaip ir kitų svarbiausių visuomenės institutų - šeimos, mokyklos ir bažnyčios - priedermė yra ugdyti visuomenę, kad ji judėtų į priekį, o ne atgal.
Šiuo atveju manau, kad pataikavimas visuomenei, kuri galbūt yra blogai informuota ir neįvertina situacijos iš visų pusių, yra neprotingas ir trumparegiškas. Taip galima pasiekti tik trumpalaikį politinį populiarumą, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje tai gali paskatinti dar gilesnį visuomenės nepakantumą religinėms, etninėms, rasinėms ar seksualinėms mažumoms.
- Kodėl Lietuvos visuomenė susiduria su tokiomis problemomis - kokia būtų jūsų versija?
- Manau, kad viena didžiausių Lietuvos visuomenės problemų yra atsakomybės ir kritinio mąstymo stoka.
Nemaža dalis visuomenės tebeišgyvena sovietmečio mentaliteto krizę - žmonės yra pripratę sekti, o ne vesti, klausytis, o ne kalbėti, kopijuoti, o ne kurti, susitaikyti, o ne keisti realybę.
Lietuvos rinkėjai keiksnoja valdžią, bet retai pripažįsta, kad iš dalies ir jie yra atsakingi už nebeapgalvotą pasirinkimą, nes būtent jie patys išrinko jiems blogai atstovaujančius politikus. Sako - jie yra blogi, mus apgavo, anksčiau to nematėme. Tačiau kituose rinkimuose dažnas vėl užlipa ant to paties grėblio, renkamos populistinės grupuotės, kurios neturi aiškios vizijos, neturi politinių idėjų ir stokoja elementarios politinės kultūros ir atsakomybės jausmo. Tai irgi susiję su kritinio mąstymo stoka. Politinė retorika dažniau vertinama per emocijų, o ne racionalaus proto prizmę.
Jei per diskusiją išsiskiria nuomonės, dažnai žmogus pradeda pykti ir nervintis - jei nesutinki su manimi, vadinasi, manęs negerbi ir esi mano priešas. Taip užkertamas kelias ir konstruktyviai diskusijai, ir klaidų pripažinimui - jei padarei klaidą, tave pasmerks, nubaus, išjuoks, todėl geriau niekuomet neprisipažinti klydus, neparodyti savo silpnumo. Tačiau juk būtent klaidų pripažinimas ir sugebėjimas iš jų mokytis yra atsakingos visuomenės ir stiprios asmenybės bruožas.
Kritinio mąstymo esmė - kritiškai vertinti ir kitus, ir save, ieškoti tiesos nuomonių įvairovėje, klausytis skirtingų žmonių, įsigilinti į skirtingas pažiūras ir nesekti aklai nė viena nuomone. Tačiau čia vėl verta prisiminti tai, kad sovietmečiu mąstantis žmogus buvo grėsmė valstybei, todėl bet koks argumentacijos ir kritinio mąstymo skatinamas buvo išguitas ir iš mokyklos, ir iš universiteto suolo.
Deja, šių pastangų pasekmes vis dar matome ir dabar - ypač švietimo sistemoje. Daug kur tebėra likusi tradicija versti mokinius ar studentus atkartoti tai, ką pasakė dėstytojas, o ne su juo diskutuoti, kurti savo paties idėjas ir lipdyti savo paties originalią pasaulėžiūrą. Kai mokiausi JAV, dėstytojai tiesiog maldaute maldavo su jais diskutuoti, oponuoti, provokuoti. Jie norėdavo po paskaitų auditorijoje ar kavinėje toliau pratęsti diskusiją kokia nors karšta tema ir visada vertindavo studentą kaip lygiavertį diskusijų partnerį.
- Kokius diskusijų skirtumus pastebite tarp Rytų ir Vakarų Europos žmonių?
- Rytų Europoje daug kas vertinama stereotipiškai - arba juoda, arba balta. Tai labai skiriasi nuo europinės diskusijos, kuri grįsta kompromisų ieškojimu. Dvi radikalias pozicijas stengiamasi sugretinti ir rasti auksinį vidurkį. Manau, kad tai tuo pačiu metu yra ir Europos silpnybė, ir jos stiprybė. Tačiau, bet kuriuo atveju - tai postmodernios Europos Sąjungos veikimo ir vystymosi pagrindas.
Ypač šią takoskyrą tarp skirtingų pasaulėžiūrų pastebiu derybose su rusų politikais ir diplomatais Maskvoje. Europiečiai mėgina ieškoti bendrų taškų, kur galima sutarti, o Rusijos Dūmos delegacijos nariai dažnai derybose remiasi trijomis strategijomis. Pirmoji strategija - mėginimas priešininką įgąsdinti savo retorika, priversti jį jaustis nepatogiai. Antroji - informacijos iškraipymas, negarbingų debatų metodų naudojimas, kai užsipuolama asmenybė ar manipuliuojama netikslia informacija. Jei pirmieji du būdai nesuveikia, griebiamasi trečiosios strategijos - šantažo: jeigu jūs to nepadarysite, mes pasielgsime taip ir taip. Europiečiai tokiose situacijose dažnai pasimeta, nes toks metodas yra nepriimtinas, taip negali vykti konstruktyvi diskusija.
Žinoma, Lietuvoje diskusijos yra daug civilizuotesnės nei Rusijoje. Tačiau ir čia diskusijose dažnai trūksta geranoriškumo ir kompromisų paieškos.
Vakarų politinėje kultūroje visuomet stengiamasi išgirsti, suprasti ir atsakyti į priešininko argumentus. Tikimasi, kad tas atsakymas gali kažkuriuo metu tave kritikuojantįjį paversti sąjungininku.
Pavyzdžiui, įdomu buvo klausytis, kaip pernai Europos Parlamente Prancūzijos prezidentas N.Sarkozy atsakė į kritiką dėl savo vizito į Pekiną per olimpines žaidynes. Žaliųjų lyderis Danielis Cohn-Benditas jį aršiai kritikavo: prezidente, jūs gailėsitės šito sprendimo visą gyvenimą, tuo metu, kai jūs auksinėmis lazdelėmis valgysite su Kinijos prezidentu, mes laušime duoną su Tibeto budistais ir galvosime apie politinius kalinius Kinijoje.
N.Sarkozy kritiką atrėmė įspūdingai: taip, važiuosiu į Kiniją, tačiau bevalgydamas tomis auksinėmis lazdelėmis aš šnekėsiu apie žmogaus teisių pažeidimus, politinius kalinius, aš susitiksiu su Dalai Lama, todėl kviečiu jus kartu su manimi sudaryti visų politinių kalinių Kinijoje sąrašą, kurį aš asmeniškai įteiksiu Kinijos prezidentui.
- Tačiau ar visada įmanoma palenkti priešininką į savo pusę? Kokiais argumentais homoseksualai turėtų kalbėti su homofobais? Dabar homoseksualai piktinasi, kad jų negerbia, ir tas jų piktinimasis gali tik padidinti netoleranciją.
- Tokiai diskusijai konstruktyvumo pridėtų „neutralių" žmonių įsikišimas - tų, kurie nėra nei homofobai, nei seksualinių mažumų atstovai. Apie pamatines vertybes turėtų visų pirma kalbėti intelektualai, kultūros ir mokslo autoritetai ir visuomenės nuomonės lyderiai.
Būtent jie galėtų efektingiausiai skatinti tokias vertybes, kaip tolerancija ir atvirumas. Atvira ir tolerantiška visuomenė yra vienas svarbiausių pagrindų, jei norime būti save gerbianti ir kitų gerbiama europietiška ir moderni valstybė. Sovietų Sąjungoje nebuvo netolerancijos problemos, nes „kitokių" žmonių tiesiog nesimatė, jie buvo izoliuoti nuo visuomenės. Globalaus pasaulio visuomenėje privalėsim išmokti gyventi šalia kitaip atrodančio, kitą tikėjimą ar kitą seksualinę orientaciją turinčio žmogaus.
Tų žmonių negalima izoliuoti. Kritikuoti garbinga tik tai, ką žmogus gali pakeisti. Galima kritikuoti žmogaus nuomonę, pažiūras, nes tai yra dalykai, kuriuos įmanoma pakeisti.
Neteisinga ir negarbinga kritikuoti ir smerkti žmones dėl jų prigimties, kurios jie negali pakeisti.