A.Lukašenka Lietuvos vadovų rankomis visam pasauliui įrodė tai, ką ir norėjo, – Europos Sąjungos šalys tiesiog veržiasi su juo bičiuliautis.
Nes, kaip nekart tvirtino pats paskutinis Europos diktatorius, atsitverdamos jos tiesiog skaudžiai klydo.
Todėl dabar jos atgailauja. Ir nori, kad atgaila atrodytų kuo įspūdingiau.
Todėl, skirtingai nei baltarusių opozicijos atstovus, A.Lukašenką iškilmingai priėmė pati prezidentė D.Grybauskaitė.
Netgi patiesė raudoną kilimą ir išrikiavo garbės sargybą. Nors pagal diplomatinį protokolą darbo vizitų metu tai neprivaloma.
Todėl ir A.Lukašenka atlaidumą demonstravo. Jis ne vien viešai išgyrė D.Grybauskaitę.
Netgi netiesiogiai sulygino su savimi. Diktatūriniu valdymu garsėjančiam lyderiui esą labiausiai patiko „kovingas“ mūsų šalies vadovės charakteris.
Vėliau jau kaip tikras globėjas, o galbūt net mokytojas Lietuvos valdžiai jis namų darbų užduotis dalijo.
Štai D.Grybauskaitei tiesiog būtina pamąstyti, kaip ypač prastai dirbančius Lietuvos prokurorus bausti. Esą jie Baltarusijai „neperdavė medžiagos“ dėl Lietuvos žmonių žudymu sausio 13-ąją įtariamo generolo V.Uschopčiko išdavimo. Ir neva pati Lietuvos prezidentė tai pripažįsta.
Taigi daug netvarkos toje Lietuvoje. Ne taip, kaip Baltarusijoje. Mokytis D.Grybauskaitei reikėtų. Juo labiau kad yra iš ko.
Tiesa, A.Lukašenka tiesiai to nesakė. Jis juk nemoko mūsų, kaip gyventi. Atvirkščiai – saugo mūsų valdžios paslaptis.
Štai kad ir tą labiausiai intriguojančią – apie Baltarusijoje paslaptingomis aplinkybėmis pro viešbučio langą iškritusio Lietuvos saugumo karininko V.Pociūno likimą.
Kad A.Lukašenka, skirtingai negu Lietuvos prokurorai, apie šią žūtį viską žino, jis nė neslepia. Ne veltui juk užuomina: „Pareigūnai dažnai krenta“.
Tačiau Baltarusijos prezidentas nieko nesakys – jis esą Lietuvos užsienio reikalų ministerijai pažadėjo paslaptį saugoti. Taigi, ministre V.Ušackai, teks viską paaiškinti jums. Ruoškitės.
Žodžiu, namų darbai išdalyti. A.Lukašenka gali pradėti esminę pamokos dalį. O ji skamba taip: „Baltarusijos vieta Europoje“.
Net premjeras A.Kubilius viešai gyrėsi tokią A.Lukašenkos mintį išgirdęs. Tik nesigyrė, jog taip pat išgirdo, kad „nepavyks priversti“ Minsko šokti pagal kažkokią ten demokratijos dūdelę.
O gal neišgirdo? A.Lukašenka gali padėti išgirsti net kurčiam. Tą ir padarė – savo vizito Vilniuje vakarą įsakė jėga išvaikyti vos kelių dešimčių protestuotojų akciją Minske. Nors kai kurių ankstesnių nelietė.
Tikriausiai išvaikė tam, kad A.Kubilius, D.Grybauskaitė ir V.Ušackas jį geriau išgirstų.
Tartum didžiosiomis raidėmis visiems priėmusiesiems garbų svečią Vilniuje A.Lukašenka ant kaktos užrašė: „Nepriversite manęs pagal savo demokratišką dūdelę šokti, o aš jus tikrai galiu priversti“.
Ir iš tiesų – mus jis gali priversti. Pavyzdžiui, priimti jį pačią tam netinkamiausią dieną.
Kas gi dabar patikės, kad net oficialios Europos institucijos kaltina A.Lukašenką žmonių dingimu jo šalyje?
Kas patikės, jeigu tą pačią dieną, kai Baltarusijos opozicija minėjo šių dingimų dešimtąsias metines, A.Lukašenka plačiai šypsodamasis turėjo progos paspausti ranką ES šalies prezidentei D.Grybauskaitei.
Bet A.Lukašenkai ir to negana. Jis juk mums malonę padarė vien sutikęs atvykti į Lietuvą. O kad šią malonę geriau įsidėmėtų visi mūsų šalies žmonės, nutarė neužgožti jos kita malone.
Parengtą pasirašyti sutartį dėl galimybės laisviau keliauti abiejų šalių pasienio gyventojams A.Lukašenka tiesiog išmetė į šiukšlių dėžę.
Na, ir kas, kad Lietuvos diplomatija tikėjosi, jog tai bus svarbiausias vizito akcentas – aiškus ir žmonėms suprantamas laimėjimas.
Visada juk galima paaiškinti, kad sutartis bus pasirašyta vėliau – kažką suderinti Baltarusijai pritrūko laiko. Svarbiausia, kad A.Lukašenka žino: atsisakius pasirašyti jam, nepasirašys ir niekas kitas.
O ir apskritai „batkai“ turbūt smagu visą Lietuvos diplomatiją palikti su ilga nosimi. Nes jokių laimėjimų, dividendų ar dar kažko svarbaus mūsų šaliai, o ne A.Lukašenkai iš šio vizito rezultatų įžvelgti nepavyksta.
Beje, nepavyksta ne vien man. Lygiai taip pat A.Lukašenkos apsilankymą Vilniuje vertina nemaža dalis Lietuvos diplomatų. Ir ne vien tų, kurie patys prisipažįsta, kad jaučiasi tarsi paversti prostitutėmis.
Netgi ministras V.Ušackas jokių konkrečių laimėjimų nurodyti negali.
Tiesa, B.Lubys, V.Romanovas ir kiti „atsiriekti gabalą Baltarusijos“ pasišovę verslo magnatai, ko gero, džiaugiasi.
Juk būtent jiems šį kartą teko sutenerio vaidmuo.
Bent jau taip atrodytų, jei Lietuvos diplomatijai šį kartą iš tiesų pritaikytume tą nelabai malonią rašinio pradžioje minėtą „prostitutės, kuriai nesumokėjo“ metaforą.
Tik įdomu, ar ilgai džiaugsis ir jie. Net ir suteneriai turėtų žinoti, kad kai kurie klientai skolų niekuomet negrąžina.