Nesu įsitikinęs, ar taip jau tikrai būtų, kaip kažkada godojo Vudstoko - šešiadešimtųjų „išsilaisvinimo“ revoliucijos - apologetų karta. Hipių klestėjimo ir žmonijos seksualinių pergalių metais kruvinai vyko Šaltasis karas, II pasaulinio karo ideologinių kovų įpėdinis. Nebuvo tai karas dėl jokios religijos ar kitokių amžinąjį žmonijos vertybinį kraitį teigiančių išminties mokymų; o tik šio kraičio išdraskymas ir papraščiausias žudymas. Ir jokie kryžiais pasidabinusių ir su oficialia Bažnyčia nebūtinai susijusių riterių kruvini užkariavimai neprilygsta žmogiškosios puikybės, godumo ir ideologinio aršumo sukeltų bedieviškų pasaulinių karų siausmui.
Ir visgi hipiai buvo teisūs. Jie religijos nepraktikavo, dėl nieko nesisielojo ir kraujo neliejo. Tiesiog jų narkotizuotose socio-seksualinėse bedruomenėse laisvai liejosi seksas bei alkoholis, vyravo nubukusi taika ir nublukęs gyvenimas. Peace!
Ilgainiui hipių neliko. Tačiau jų idėjos - išliko. Kaip ir tokio gyvenimo patrauklumas. Sunkiai išvengia žmogus pagundos laisvai ir nutukusiai pagyventi!
Bet kaip čia sietųsi hipiai, laisvas seksas, nutukęs gyvenimas ir religija?
Kartą vienas romėnas sudejavo: O, tempora! O, mores! Šiandien tą patį akivaizdžiai, tik nedejuodami, tvirtiname ir mes: laikai pasikeitė, pasikeitė ir papročiai! Ir gerai! Tai, kas kažkada buvo kilnu ir vertinga, dabar yra tiesiog nebeįdomu ir nebemadinga.
Akivaizdu, kad „laikai“ keičia ir tikėjimą. „Laikai“ (bent norėtųsi tikėti) Dievo nepakeitė. Bet tikėjimo ir dievogarbos būdą – tikrai. Būdas senovinis nebėra būdas šiuolaikiškas. Sena praėjo, naujas pasaulis su šiuolaikiškais papročiais įsivyravo.
Tradiciškai katalikų apeigos pasižymėjo iškilmingu santūrumu, apeigų formos tikslumu. Tai leidžia Dievo slėpiniui, paviršinių emocijų rimtyje, netrukdomai skleistis žmogaus širdies gelmėje.
Ir štai jau girdžiu prieštaraujančių balsų chorą: pons, Kubiliau, laikai pasikeitė; jūs vis dar esate susižavėjęs savo grigaliniais lotyniškais „viduramžiais“; jūsų entuziazmas dėl Tradicijos yra jūsų arogancijos pasireiškimas; jūsų tradicinė liturgija yra nebereikalinga; jūs tik norite suvedžioti naivius Lietuvos žmones; jūs neilgai tempsite ... ir, iš principo, laikai pasikeitė.
DABAR viskas kitaip; nes dabar viskas daug LABIAU, nei kažkada seniau!“
Ir čia nuvilnija gausių plojimų banga, išreikšdama naujųjų religinių nuostatų džiaugsmą ir triumfą. Kas belieka ... tykiai nubindzenu viduramžiškoje rimtyje su giliai širdyje skambančia grigaline giesme.
„Aš esu iš senojo pasaulio“, su akistata su modernia tiesa tenka nuolankiai sutikti ir susitaikyti.
„Jeigu mano širdžiai jau nebegalima giedoti garsiai“, galvoju savyje, „tai gal naujoviškumą garbstančios sielos bus nustelbtos barokinio ir jėzuitinio paveldo polifoniniu grožiu?“ „NE!“, ryžtingai atsakė būrys naujo krikščioniškojo roko dermių suderintos sielos, „tai – irgi jau praeitis!“
Ir tuomet mano galva pakilo, ir aš trenkiau iš peties ir proto: „Bet II Vatikano susirinkimo konstitucijos „Sacrosanctum Concilium“ 6 skyrius 116 paragrafas ... “. „Ne raidė, bet dvasia“, nukerta ir pakerta mane, anot Benedikto XVI 2005 metų programinės kalbos Kurijai, trūkio hermentutikos šviesoje Susirinkimo aiškintojų ir „žinovų“ balsas.
Gal mano vaizduotė mane klaidina. Gal.
Tačiau neklaidina tik faktinė realybė. Nuobodžioji statistika visada teisi. Ir štai plunksnos kolega tikiu.lt vyr.redaktorius ir į lrytas.lt parašantis Juozas, antrindamas kitam plunksnos kolegai Tomui iš bernardinai.lt, rašo:
„Katalikų apžvalgininkas Tomas Viluckas straipsnyje „Ar mums reikia teologų ir katechetų?“ taikliai klausia: „Užuot keiksnojus naują reformą, ar nevertėtų dėkoti Dievui ir jos autoriams, kad pagaliau buvo išsklaidytos iliuzijos ir galime pamatyti tikrą situaciją? Akivaizdu, kad prieš mus atsiveria nykus vaizdas: teologijos ir religijos studijos yra nepatrauklus ir neperspektyvus dalykas“.
Prieš kelerius metus tokių minčių nebuvo galima skelbti viešai, nes tai tarsi būtų pasitarnavę tikėjimo priešininkams. Tačiau ar nebūtų kur kas naudingiau ligą nustatyti kuo anksčiau, o ne apsimetinėti, kad jos ankščiau iš viso nebuvo?“
Tikrai DABAR jau galima drąsiai skelbti, kas vyksta mūsų dabartyje. Ir štai mūsų dabartyje katalikišosios religijos aptartis - teologija - katalikų jaunuomenei tampa nebeįdomi. Suprantu, kad tikybos mokytojo darbo perspektyva gali ir nežavėti. Pinigų neišeis daugiau uždirbti, ar kažkas panašaus. Bet juk teologija yra džiaugsmas būti su Dievu; džiaugmas jį svarstyti, sąmoningai ir įžvalgiai būti Eucharistijos Aukoje.
Teologijos studijos yra varganas ir kartu palaimingas tikinčiojo laisvalaikis, skirtas žiūrai į Dievą; o taip pat ir užduotis - liudyti Dievą gyvu žodžiu ir išliekančiu raštu. Pagaliau, teologijos studijos – tai aukos Dievui gyvenimas.
Kažkada po sėkmingos diplomatinės karjeros tarpsnių ir studijų Oksfordo universiteto diplomatijos akademijoje, ėmiau ir mečiau karjerą vardan Dievo, savęs pažinimo bei dieviškųjų studijų. Todėl čia ir liudiju pačią mieliausią ir kilniausią, ir turtingiausią tikėjimo pažinimo palaimą.
Ir štai DABAR turime pripažinti: tikėjimo studijos yra vietiniams katalikams nebeįdomios. Tikėjimo ir dievogarbos būdas nebemotyvuoja jaunų žmonių užsiimti DABARTYJE Dievo žiūra, Jam pasišvęsti.
Jaunam ir senam žmogui įdomu yra tai, kas yra žmogaus aktualioji dabartis. O gal, drįskime paklausti, Dievas po truputį yra išstumiamas iš mūsų sušiuolaikintos religijos? Nekintamasis iš mūsų šiuolaikybės?
Iš tiesų, DABARTYJE kraujo niekas nelieja už už Tą, kuris išliejo Kraują - už Dievo DABARTĮ mumyse. Tai yra nebeįdomu. Labiau ir įdomiau yra visai kitokios žmogiškosios patirtys. Ne iš Dievo kylančios ...
Ir dar Juozui:
Džiaugiuosi dėl tavo straipsnio ir tavo tikrai reikalingos veiklos. Tik nesu įsitikinęs, Juozai, ar tikrai tą ligos priežastį nurodai: „To scholastinio tvaiko studijose nemažai dar yra likę ir dabar. Ne kartą susidūrus su teologiją studijuojančiais studentais bendrą kalbą surasti sekdavosi sunkiau, nei su tais, kurie tikėjimu, teologija papildomai domėdavosi savo noru.
Tikiu, kad išlukštenta, atskleista, šiuolaikiška teologija, Dievo žodis yra labai aktualu visuomenei, kiekvienam žmogui“.
Ar, pavyzdžiui, „transubtanciacija“, scholastinės teolgijos ir tikėjimo doktrinos samprata, nusakanti tikrovišką duonos ir vyno virsmą Viešpaties kūnu ir krauju, tėra tik scholastinio tvaiko kempinė?
Kas yra tavo minima „šiuolaikiška teologija“, kuri kalba su jėga? Parašyk, išaiškink, pateik pavyzdžių.
Kaip ta „šiuolaikiška“, o gal protestantiška, o gal kokia nors „charizmatiška“ teolgijos aiškina Kristaus aukos DABARTĮ? Kaip „šiuolaikiškai“ ji paskatina sielą tikėti ir tą dabartį patirti?