Ar Lietuvos užsienio politikoje vertybinius principus išstumia atskiroms verslo grupėms svarbūs interesai? Apie tai – „Lietuvos ryto“ pokalbis su Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesoriumi Raimundu Lopata.
- Ar nekyla grėsmė, kad Lietuvos interesams gali būti prilyginta atskirų verslo grupių nauda?
- Pirmieji prezidentės D.Grybauskaitės užsienio politikos žingsniai suteikia peno tokiems apmąstymams.
Vykdama su pirmuoju vizitu į Švediją, D.Grybauskaitė ėmėsi spręsti pirmiausia energetikos problemas. Kartu tai jau ir užuomina, kad geopolitiniai prioritetai gali keistis.
Juk politikoje svarbu ir simboliai. Todėl neatsitiktinai pirmajam vizitui pasirinkta ne Lenkija ar Latvija, bet Skandinavijos šalis. O dabar sulaukėme dar ir daug abejonių keliančio A.Lukašenkos vizito.
- Ar tai požymis, kad D.Grybauskaitė ėmėsi rimtos Valdo Adamkaus vykdytos užsienio politikos revizijos?
- Prisiminkime, kad dar savo inauguracinėje kalboje D.Grybauskaitė skeptiškai įvertino Lietuvos regioninės lyderystės siekius.
Ši idėja rėmėsi tuo, kad Vilnius aktyviai imasi politinių iniciatyvų Rytuose, balansuodamas tarp didžiųjų ES valstybių ir JAV interesų.
D.Grybauskaitė, priimdama A.Lukašenką, gal ir mėgina tęsti regioninės lyderystės politiką. Tačiau kyla klausimas, kokiais principais dabar bus remiamasi.
Aiškiai buvo juntama, kad vizitą į Lietuvą Baltarusijos prezidentas panaudojo ne dvišaliams santykiams plėtoti, o savo vidaus politikos sumetimais.
Kalbose A.Lukašenka nuosekliai gyrė savo režimą.
Be abejo, tai plačiai atspindės Baltarusijos žiniasklaida.
Be to, krito į akis, kad A.Lukašenka Vilniuje vėl sumaniai laviravo tarp Briuselio ir Maskvos. Rusija nė neslėpė nepasitenkinimo šiuo vizitu.
- Vadinasi, vizitas vyko pagal A.Lukašenkos scenarijų?
- Net jei mums ir nesisekė spręsti dvišalių santykių su Baltarusija problemų, vizitas buvo gera proga patikrinti, ar apskritai galime turėti reikalų su A.Lukašenka. Aš skeptiškai vertinu tokią galimybę.
Jo vizitas bent jau parodys, kad neverta tikėtis tokiu būdu spręsti ne vien mūsų verslui rūpimų klausimų, bet ir Lietuvą bei visą Vakarų pasaulį dominančių Baltarusijos demokratizavimo problemų.
Beje, buvo įdomu stebėti, kaip demokratiją supranta kai kurie Lietuvos verslininkai. Nuskambėjo labai savotiškos mintys, kad verslui yra gerai, kai valstybėje yra vienas už viską atsakingas žmogus. Vadinasi, nesuvokiama, jog demokratija tuo ir skiriasi, kad valstybėje būna atsakingas ne vienas, o visi jos piliečiai.
- Bet gal D.Grybauskaitė, susitikdama su A.Lukašenka, ir mėgino tik padėti Lietuvos verslui Baltarusijoje?
- Nedaug žinome apie jos pokalbį su A.Lukašenka, bet, kaip skelbta, buvo kalbama ir apie Baltarusijoje gyvenantį Sausio 13-osios bylos įtariamąjį Vladimirą Uschopčiką, ir apie Vytauto Pociūno žūties tyrimą.
- Ar įmanoma tikėtis realių poslinkių šiose bylose?
- Galima paklausti, ar iš viso įmanomas dialogas su A.Lukašenka ir ar gerai parinktas laikas kontaktams su juo.
Neatrodo, kad per vizitą gauti atsakymai į šiuos klausimus nuteiktų optimistiškai.
- Gal neišpešusi jokios naudos iš A.Lukašenkos vizito Lietuva bent jau nepatyrė ir politinių nuostolių?
- Dar prieš atvykstant A.Lukašenkai, Andrius Kubilius mėgino numalšinti nemalonų prieskonį, kurį gali palikti toks vizitas pirmiausia Baltarusijos opozicijai, žmogaus teisių gynėjams. Nuogąstauta pagrįstai.
Klasikas Juozas Erlickas yra pasakęs: „Koks gi save gerbiantis miestas stengtųsi atsidurti kuo toliau nuo jūros ir kuo arčiau Baltarusijos?“
Atrodo būtent taip – Vilniaus politikai, priešingai klasiko minčiai, pasistengė atsidurti kuo arčiau A.Lukašenkos.