Tačiau ar galima forsuoti kokias nors abejones iš principo, kai kalbama apie tokius prasmingus dalykus, kaip „nacionalinis susitarimas“, kai įvardyta užduotis žadina jausmus ir primena mums brangius tautos sutelktumo, vienybės, solidarumo idealus, ragina įsipareigoti dialogui ir konsensusui? Iš tiesų, ar, ryžęsis suabejoti, šių eilučių autorius nėra tik tas piktavalis žmogus, kuris nežino, kaip ir kur ištrėkšti savo pagiežos?
Lietuvoje periodiškai pratrūkstantys Nacionalinio susitarimo pasirašymo vajai paprastai yra inicijuojami to paties A.Kubiliaus ir siejami su šio politiko reputacija. Tiesą sakant, vieni uždaviniai, vartojant šį mobilizacinį užkeikimą, buvo keliami anajam tūnant opozicijos apkasuose, visiškai kiti – vadovaujant pozicijai, tačiau, kaip matome, pati nacionalinio susitarimo idėja nedingsta iš akiračio.
Žinoma, ne kiekviena įsisenėjusi fiksacija yra savaiminis blogis, tačiau šios idėjos beatodairiškas piršimas gali sukelti kažką panašaus į alergiją jau vien dėl to, kad minimu atveju nepakankamai korektiškai, neįvertinus visų balanso aplinkybių ir galimų pasekmių koketuojama su „visuomenės sutarties“ teorija, kurios bendrosios apybraižos, reikia manyti, yra pakankamai žinomos platesniajam skaitytojų ratui.
Švietimo amžiuje suformuluota vadinamosios visuomenės sutarties teorija numato, kad žmonės daugiau ar mažiau įsisąmonintu pavidalu supranta, kad politinis ir teisinis visuomenės reguliavimas yra neišvengiama būtinybė, nes toks reguliavimas užtikrina patį visuomeninį santykį. Esą yra taip, kad kiekvienas iš mūsų, atsisakydamas prigimtinės laisvės mainais už pilietinę laisvę, daugiau laimi nei pralaimi.
Kita vertus, kaip atrodo bent man, principinę reikšmę įgyja ta negatyvi apibrėžtis, kad, kaip paprastai pažymima, taip suprantama visuomenės sutartis nėra vienkartinis aktas, nėra empiriškai fiksuojamas faktas. Iš tiesų, susidaro įspūdis, kad bandymai išmatuoti taip suprantamą visuomenės sutartį pasinaudojant aptarto pavyzdžio konjunktūrinio pobūdžio nacionalinio susitarimo projektais, siekis pakeisti vieną kitu, gali būti prilyginimas bandymui sveikam žmogui įpiršti protezo idėją.
„Valstybės instinktas“ tokiu atveju pakeičiamas lėkštais užkeikimais, valstybės idėja subanalinama, negailestingai trivializuojama. Taigi, galimas daiktas, tokių projektų antplūdis yra savotiškas simptomas, rodantis, kad tikrovės pamatai yra kažkokiu laipsniu paplauti, dėl to išplinta imitaciniai procesai, surogatą vis dažniau bandoma prakišti kaip tikrą dalyką.
Įsivaizduoju, kad vienas ar kitas skaitytojas gali pasakyti, jog šis straipsnelis remiasi neteisingomis prielaidomis, neva neprarandamas A.Kubiliaus užsidegimas aktualizuoti Nacionalinį susitarimą neturi nieko bendro su švietėjų išplėtota „visuomenės sutarties“ teorija. Esą šį politiką įkvepia kaip tik empiriškai fiksuotas, dokumentuotas Airijos nacionalinio susitarimo pavyzdys. Kaip ne kartą anksčiau yra pažymėjęs pats A.Kubilius, toks susitarimas Airijai atnešė didžiulę sėkmę, taigi Airijos pavyzdžiu reikėtų pasekti ir mums. Vis dėlto aš pats čia kai kurių sugretinimų negaliu suprasti, kaip sakoma, radikaliai.
Kiek prisimenu, kaip tik dėl įtakingo opozicijos veikėjo A.Kubiliaus titaniškų pastangų 2002 m. pabaigoje šešių parlamentinių partijų, profesinių sąjungų, verslo, mokslo ir studijų, studentų, kitų visuomeninių organizacijų vadovai pasirašė Nacionalinį susitarimą siekiant ekonominės ir socialinė pažangos.
Toks susitarimas iš tiesų buvo sumodeliuotas pagal Airijos pavyzdį, neatsitiktinai jis buvo ilgai vadinamas žinių ekonomikos visuomenės sukūrimo projektu, o žinių ekonomikos idealas buvo apibrėžtas pirmiausia ir labiausiai artikuliuotu pavidalu. O reikalo esmę, kaip atrodo, labiausiai vykusiu būdu patikslino prieš kelerius metus Lietuvoje viešėjusi Airijos prezidentė, pareiškusi, kad ekonominę sėkmę jos šaliai pirmiausia lėmė susitarimas investuoti į nemokamą universitetinį mokymą, nes būtent nemokamas aukštasis mokslas tapo didžiausių šalies pasiekimų laidininku.
Stojus prie Vyriausybės vairo pačiam A.Kubiliui, daug kas, kaip visi gerai žinome, pasisuko priešinga kryptimi. Studijos gerokai pabrango, nemokamo universitetinio išsilavinimo galimybės sumenko. Jeigu Airija anuomet pakvietė sugrįžti emigravusius tautiečius ir jų palikuonis į tėvynę kaip tik plėsdama nemokamo išsilavinimo galimybes, tai mes, tokias galimybes blokuodami, paskatinome savo jaunimą dar sparčiau emigruoti.
Kita vertus, šiandien A.Kubiliaus Vyriausybė socialiniams partneriams siūlo pasirašyti jau kitokio tipo Nacionalinio susitarimo („Už nepraskolintą valstybę ir saugią Lietuvos ateitį“) projektą, tokiu būdu ragina pritarti Vyriausybės pasirinktos finansų politikos principams. Neįtikėtina, tačiau jau pirmosiomis šio teksto frazėmis politiniai oponentai yra dedami į šuns dienas ir nepaprastai išaukštinami savųjų nuopelnai.
Įdomus „nacionalinio susitarimo“ atvejis, ar ne?
Taigi gali būti ir taip, kad fokusuotą dėmesį šios Nacionalinio susitarimo idėjos plėtotei lemia ne tik nežinomos mums objektyvios, bet ir pakankamai žinomos subjektyvios aplinkybės, vieno žmogaus asmenybiniai užmojai, pretenzijos.
Pastaruoju metu esame įpratę sakyti, kad A.Kubilius, raginantis taupyti visų pirma kultūros nususinimo sąskaita, yra technokrato amplua žmogaus kraštutinis, beveik karikatūrinis pavyzdys. Tačiau, regis, užmiršome, kad šis politikas nuo senų laikų puoselėja ideokrato ambicijas, yra linkęs – tegu ir droviai - prisiimti išgelbėtojo misiją, yra ne kartą kreipęsis į tautą, bandęs substancionalizuoti tautos idėją, o tokiu pagrindu, anksčiau ar vėliau, žinoma, gali suvešėti keisčiausios nacionalinio susitarimo vizijos.
Taigi, kaip atrodo, A.Kubilius iš tiesų yra dviejų sielų žmogus. Nepasmerkite manęs vis dėlto už tai, jog savo rizika esu linkęs manyti, kad dviejų sielų žmogus, šiaip ar taip, yra ne mažiau unikalus apsigimimo atvejis, kaip veršis dviem galvom.