Jei būtų futbolas, emocijos tikriausiai būtų kiek santūresnės. Tačiau
vis tiek nė vienas sirgalius nepasakytų: „Koks čia skirtumas“.
O jei ir vienu ir kitu atveju išgirstumėte, kad viskas galėjo būti
kitaip? Tačiau sporto vadovai kažkodėl nusprendė neskirti lėšų
komandos pasirengimui. Maža to, treneris nesivargino kurti jokių žaidimo
planų, analizuoti varžovų stipriųjų ir silpnųjų pusių.
Kalbant paprasčiau - niekas tiesiog apskritai nedirbo savo darbo,
palikdami tikrai neblogo lygio žaidėjus kapstytis patiems.
Neįtikėtina? Tačiau tai jau tapo Lietuvos realybe. Tik ne
sporto, o šalies diplomatijos lauke.
Antradienį Lietuva iš tiesų beviltiškai pralaimėjo Bulgarijai. Šios už
Lietuvą nė kiek neįtakingesnės ir dar skurdesnės valstybės
atstovė I.Bokova išrinkta UNESCO generaline direktore.
Tuo tarpu ilgai ir garsiai reklamuota mūsų šalies diplomatės
I.Marčiulionytės tų pačių rinkimų „kampanija“ baigėsi fiasko. Lietuvos
atstovė, trenerio pareigas ėjusios Užsienio reikalų ministerijos
sprendimu, pasitraukė iš kovos pačioje jos pradžioje.
Maža to, Lietuvos komanda netrukus patyrė ir antrąjį skaudų pralaimėjimą. Mat
sugebėjo viešai paremti kandidatę, kuri ne tik nelaimėjo, bet nesugebėjo
pasiekti net finalo.
Sportą ir diplomatiją lyginti galbūt ir nėra tikslu. Galbūt kam nors
atrodys, kad tokie palyginimai - nekorektiški. Tačiau bent jau viena turėtų būti neabejotina. Lietuvos diplomatijos vadovai po šio viešo fiasko ne tik turėtų patys skubiai analizuoti
klaidas ir daryti išvadas. Jie privalėtų ir pasiaiškinti visuomenei dėl
nusikalstamo savo neveiklumo.
Apie kokį neveiklumą kalbu? Netgi žmogui, visiškai nežinančiam
diplomatijos užkulisių, viskas turėtų būti aišku vien perskaičius
I.Marčiulionytės interviu „Lietuvos rytui“. Galbūt nedrąsiai, galbūt vietomis tik
Ezopo kalba, tačiau diplomatė išdrįso viešai pasakyti tai, apie ką jau gerokai anksčiau kalbėta užkulisiuose.
Juk galybės tarnybinės etikos, pavaldumo ir kitų pančių saistoma bei
diplomatine kalba įpratusi kalbėti valstybės tarnautoja vis dėlto
pripažįsta skandalingą faktą - ji neslepia, kad oficialusis Vilnius
rinkimų kovoje galėjo padaryti daugiau.
O išversti tokį prisipažinimą į paprastų žmonių kalbą tikrai nėra sunku.
Ir skamba tai dar skandalingiau: oficialusis Vilnius nepadarė nieko,
kad jo iškelta ir visų trijų Baltijos valstybių remta kandidatė
sėkmingai dalyvautų šiuose rinkimuose.
Tai kam tada iš viso reikalinga Lietuvai jos Užsienio reikalų
ministerija?
Prisiminkime, kad diplomatai, kaip ir kiti valstybės tarnyboje
dirbantys žmonės, iš esmės yra visuomenės pinigais išlaikomi tarnautojai.
Tuomet padėtis atrodys dar absurdiškiau negu jau minėto sportinio
palyginimo atveju.
Mat tokiu atveju kiekvienas mūsų moka pinigus už tai, kad kažkas galėtų
demonstratyviai nedirbti. O mes visa tai tiesiog stebime ir net
nereikalaujame pasiaiškinti.
Bet gal viskas yra ne taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio? Gal visi
padarė savo darbą, o Lietuva pasirodė pagal savo galimybes?
Vien Bulgarijos pavyzdys įrodo, kad yra visiškai priešingai. Maža to,
sėkminga kova dėl UNESCO generalinio direktoriaus posto galėjo bent jau
suteikti turinį tam naujajam Lietuvos užsienio politikos šūkiui:
„Draugausime ne su “ubagais”, o su sprendimus priimančiomis šalimis“.
Galbūt garsiosios laidos „Klausimėlis“ rengėjai ir gerokai pajuokintų
Lietuvą kur nors gatvėje paklausę, kas yra UNESCO. Gal net ir
žinantiems atrodo, kad tai nereikšminga ir Lietuvai nelabai aktuali organizacija.
Tačiau tikriausiai niekas, kas tikrai išmano tikrojo tarpvalstybinio
diplomatinio turgaus nerašytas taisykles, nesiginčys dėl vieno.
Bulgarija pasiekė ne vien prestižinę pergalę. Tokį savo atstovės
užimamą postą bet kuri šalis, jei tik nori, gali paversti įrankiu net
visai kitos srities derybose.
Todėl atsakymų tiesiog verkiant reikia. Ir visai nesvarbu, ar kam nors
patinka I.Marčiulionytė, ar nepatinka. Nesvarbu ir tai, kaip vertinsime visą
kitą užsienio reikalų ministro V.Ušacko veiklą. Nesvarbu, ar pritariame
naujajai D.Grybauskaitės užsienio politikai, ar ją kritikuosime.
Jei norime, kad kažkas Lietuvoje keistųsi, netgi už klaidas bet kuris
pareigūnas privalo atsiskaityti visuomenei. O čia, panašu, net ne klaida.
Čia tikras savo darbo neatlikimo pavyzdys.
Gal ministras V.Ušackas argumentuos užgriuvusia ekonomine krize? Neva lėšų nebuvo?
Tos pačios Bulgarijos pavyzdys rodo, kad pinigų savo tikslui siekti
gali rasti net už Lietuvą skurdesnės valstybės. O jei kuris nors ministras (šiuo
atveju nebūtinai V.Ušackas) nesugeba paskirstyti turimų lėšų taip, kad
nenukentėtų prioritetiniai projektai, jam tiesiog ne vieta šiame poste.
Tai gal I.Marčiulionytės dalyvavimas UNESCO generalinio direktoriaus
rinkimuose nebuvo tarp prioritetinių mūsų šalies užsienio politikos
tikslų?
Kažkodėl V.Ušackas per visą savo kaip ministro veiklos metą apie tai net neužsiminė.
Atvirkščiai, jis mielai puikavosi, pavyzdžiui, šių metų balandį
Paryžiuje pristatydamas I.Marčiulionytę kadenciją baigiančiam UNESCO
vadovui K.Matsuurai. Lyg šis japonas būtų galėjęs lemti, kas taps jo
įpėdiniu.
Apie I.Marčiulionytės kandidatūrą V.Ušackas kalbėjo ir šių metų
pradžioje pristatydamas Lietuvos užsienio politikos prioritetus mūsų
šalyje reziduojantiems diplomatams. Daug ir viešai apie Lietuvos tikslą
kalbėta ir kitomis progomis.
Tačiau būtent „kalbėjimas“ čia, ko gero, ir yra raktinis žodis. Buvo
daug kalbėta, bet beveik nieko nedaryta. Arba tiksliau - veikla buvo tik imituojama.
Todėl tiek V.Ušackas, tiek už valstybės užsienio politiką tiesiogiai atsakingta
D.Grybauskaitė turėtų atsakyti visuomenei bent jau kam buvo iššvaistyti
keli šimtai tūkstančių litų.
Būtent tiek, I.Marčiulionytės teigimu, valstybė skyrė jos rinkimų „kampanijai“.
Ir, jei niekas net nesistengė, kad ši kampanija baigtųsi sėkme,
kitaip, kaip mokesčių mokėtojų pinigų švaistymu to nepavadinsi.
Tiesa, prezidentę D.Grybauskaitę dėl Lietuvos fiasko UNESCO prezidento
rinkimuose galima kaltinti nebent iš dalies. Tik liepą pareigas
pradėjusi eiti valstybės vadovė, nors ir yra pagrindinė šalies
diplomatijos vairininkė, tikrai negalėjo padaryti esminės įtakos
nebe pirmus metus vykusiai kampanijai.
Tačiau ir prezidentės vertėtų paklausti, ką ji nuveikė, kad
I.Marčiulionytės galimybės padidėtų. Net per tuos porą mėnesių, kai ji
vadovauja valstybei. Ar, pavyzdžiui, bent kalbėjo apie tai, su
Prancūzijos prezidentu N.Sarkozy, kurdama su juo „strateginę partnerystę“?
Juo labiau, kad diplomatijos užkulisiuose sklando bjaurus gandas, kad
D.Grybauskaitė nusprendė, jog I.Marčiulionytei reikia trauktis iš kovos, nes
Prezidentei buvo svarbiau paremti buvusią D.Grybauskaitės kolegę Europos
Komisijoje B.Ferrero-Waldner iš Austrijos. Nors ši kandidatė, kaip minėta, taip pat
netrukus buvo priversta trauktis iš kovos.
Norėčiau tikėti, kad tai ir yra tik gandas. Tačiau tuomet būtų įdomu,
ką Lietuva laimėjo atsiimdama I.Marčiulionytės kandidatūrą
B.Ferrero-Waldner naudai. Nes diplomatijoje, kaip ir gyvenime,
įprasta, jog „net arklys arklio dykai nekaso“.
Lietuvos diplomatai, netgi tie, kurie nesiryžta tvirtinti, jog
būtent D.Grybauskaitė lėmė sprendimą dėl I.Marčiulionytės kandidatūros
atšaukimo ir B.Ferrero-Waldner viešo parėmimo, pripažįsta visai kitką.
Minėta taisyklė šį kartą, pasirodo, negaliojo. Lietuva paprasčiausiai
nieko neprašė už savo paramą.
Todėl ir kyla klausimas, ar ši istorija - tai tiesiog neįtikėtina
klaidų virtinė, ar tiesiog piktybiškas neveiklumas?
Ir jei tai nėra naujosios D.Grybauskaitės užsienio politikos išraiška,
prezidentė turėtų pareikalauti atsakymų iš V.Ušacko.
Beje, būtų gerai, kad atsakymai būtų vieši. Nes jie svarbūs ne vien šalies diplomatijos ateičiai.
Atsakymai padėtų suprasti ir tai, kaip D.Grybauskaitės eroje Lietuvoje
bus suprantamas tarnavimas valstybei. Juk D.Grybauskaitė šio tarnavimo
svarbą pabrėžė net savo inauguracinėje kalboje.