Juokingas ir keistas pasaulio suvokimas, paremtas XIX amžiaus klišėmis, normatyvinis mąstymas, vyraujantis nuo virtuvės iki semiotikos, pedagogikos, kosmetikos, galbūt ir sekso (ši vieta man labiausiai patiko!).
Lietuviams, ypač moterims, būdinga užslopinta agresija, pasireiškianti deminutyvais (o mes jais taip didžiuojamės, velniai rautų!), nutylėjimais, ir apskritai lietuviams būdinga agresija, kuri, anot užsieniečių, matyti ne tik veiduose, bet ir aprangoje.
Vaizdas niūrus. Ką darytų tokiu atveju normalus (agresyvus ir įvairių fobijų bei kompleksų kankinamas) lietuvis?
Be abejo, jis imtų vardinti kitų tautų blogus bruožus: šveicarai šykštūs, vokiečiai sadistai, austrai mazochistai, lenkai paleistuviai ir t.t. Paskui normalus lietuvis ima ieškoti kaltų – jis juk niekad dėl nieko nekaltas. Tačiau dar vėliau vis dėlto tenka susimąstyti – koks mėšlinas įspūdis, kurį mes paliekam vakariečiams. Ir negana to, dar būtų galima pridurti keletą malonių bruožų.
Pavyzdžiui, - ir tai, ko gero, geriausiai mūsų tautos identitetą nusakanti savybė, - lietuviai nuo seno labai mėgsta kam nors įsiteikti, kitaip tariant, bučiuoti ponui ranką, o jeigu yra galimybė, įlįsti į užpakalį.
Nesvarbu kam, - Baltarusijai, Rusijai, Prancūzijai, ar pačiam ponui Dievui. Svarbu, kad būtų šilta, saugu, kad būtų išpešta kokios nors naudos, o savigarba ir kiti orumo faktoriai palauks. Kai pradėjo į Maskvą vežti dešras, tai iki šiol ir veža.
Tarkime, pieno skandalas - kažkokie pleiskanoti rusai atvažiuoja ir tikrina lietuviško pieno kokybę! Ir tai vyksta valstybiniu lygiu. Anot mano bičiulio, greitai rusai pareikalaus tikrinti ir mūsų sėklos kokybę. Atvažiuos ivanai su liniuotėmis ir matuos mūsų premjerų ir prezidentų kiaušus – ar tie pakankamo dydžio valdyti valstybę, ar ne.
Šaltojo karo laikais žmonės dažniausiai ir pirmiausia (ypač jeigu susidurdavo skirtingos kultūros) būdavo vertinami ideologiškai, tai yra, be jokio politinio korektiškumo.
Klausimas, kas aš esu arba kas yra lietuvis, man pirmą sykį kilo 1985 metais, buvusios VDR teritorijoje, konkrečiai Kotbuso mieste, žemosios Lužicos sostinėje, kurioje sorbiški likę, ko gero, tiktai keletas gatvių pavadinimų, ir kur atlikau privalomąją karinę tarnybą.
Cigaretė kariuomenėje - vertingas mainų objektas, todėl jei esi prašomas cigaretės, gali tikėtis ko nors mainais. Vienas rusų tautybės asilas po pusryčių paprašė cigaretės ir kai aš jam jos nedaviau, mainais gavau repliką „jobanyj fašyst“. Išvertus tai reikštų „supistas fašistas“. Žmogus, priešiškas visai rusų tautai ir sovietinei santvarkai.
Gali būti, kad tos pačios dienos vakare, o gal kiek vėliau, po savaitės, naktį, kažkur apie dešimtą, vienuoliktą vakaro, kai mūsų Kotbuso miesto pakraštyje esančiose „Toten Kopf“ divizijos patalpose dislokuotas ODŠB - 35 pirmasis desantinis batalionas, apsikarstęs amunicija ir pasišiaušęs automatų vamzdžiais traukė per temstantį miestą į Štakove, už keturiasdešimties kilometrų įsikūrusį šaudymų ir pratybų poligoną, pro „gastšteto“ langą ligi pusės išvirtęs, gerokai įkaušęs vokietis su alkoholio taurele rankoje kone į veidą sušuko „Russische Schweine“, o paskui dar pasigirdo ir žodis „Okupanten“, ir mano identitetas stipriai susvyravo.
Visą naktį, žingsniuodamas mėnesienos varške apdrabstytais Vokietijos laukais, galvojau – kas aš esu? Rusai mane laiko beveik vokiečiu, nes jie dėl menkos politinės kultūros ir išsilavinimo (sovietinėje armijoje tarnaudavo daugiausia proftechnines mokyklas baigę vaikinai) vokiečių nemėgsta, o Baltijos šalis laiko Vakarais, tai yra, niekuo nesiskiriančiomis nuo, pavyzdžiui, Vokietijos ir panašiai.
Vokiečiai, kurie taip pat dėl menko išprusimo ir dažnai dėl Vakarams apskritai, o Rytų Vokietijai ypač būdingo pataikavimo Sovietų Sąjungai (galbūt tai „duok durniui kelią“ taktika?) nieko nežino apie lietuvius ir Lietuvą, ir mane, lietuvį laiko rusu, komunistu ir okupantu.
Savaime suprantama, kad didžiosios tautos nesidomi mažosiomis, o ypač tais laikais, kai egzistavo Sovietų imperija, Vakarams nerūpėjo, kad ji sudaryta iš okupuotų didesnių ar mažesnių valstybėlių, kuriose gyvena žmonės, turintys savo kalbą, tradicijas, istoriją ir šiek tiek ambicijų. Tiesą sakant, manau, kad ir dabar Vakaruose eilinis žmogus nė velnio nežino apie mažas valstybes, kaip ir tų valstybių eiliniai gyventojai nieko nenutuokia apie didžiųjų vidines problemas.
1985 metais labai aiškiai supratau, kad elementariajame, buitiniame, eilinių žmonių tarpusavio santykiais ir ne enciklopedinėmis žiniomis grįstame pasaulyje manęs nėra, o jeigu ir esu, tai tik kaip rusas ir dar okupantas. Arba vokietis ir dar fašistas.
Juokingiausia, kad iki to laiko galvojau, jog pats esu okupuotas rusų, ir tai man atrodė vienintelė tiesa. Pasirodo, ji gali keistis, pakanka tik pakeisti požiūrio tašką. Anuomet neįvertinau puikios galimybės pasiskelbti trijų valstybių (Rusijos, Vokietijos ir Lietuvos) piliečiu, dabar tokia priklausomybė jau nebeaktuali – šimtai klajojančių bepročių skelbiasi esą be namų, be tautybių, be lyties. Tiesa, nė vienas nenori prisipažinti esąs be smegenų ar be sąžinės.