Ir net kalba jie drauge: ji pasako, jis papildo. Dalijasi buities rūpesčiais: kol ji siurbia kilimus, jis su dukterimi išeina pasivaikščioti. Drauge eina į stadioną: jis žaidžia futbolą, ji už jį serga.
Per krepšinio rungtynes abu gurkšnoja alų ir kraustosi iš proto, jei Lietuvos rinktinei nesiseka. Drauge leidžia laisvalaikį ir sukasi virtuvėje: ji ruošia valgį, jis plauna lėkštes.
Prie jų nelimpa paskalos ir net internete, kuriame natūraliai nusėda visos šiukšlės, apie juos papasakojama nedaug: kad draugavo, susituokė, susilaukė dukters.
„Tikrai nedingome iš viešumos, — ginčija vienas per kitą, — bet nemėgstame vakarėlių, kuriuose reikia stovėti su šampano taure, mūsų nuotraukų nėra žurnalų puslapiuose, todėl gal taip ir atrodo“.
Visą vasarą jie koncertavo: apvažiavo Lietuvą ir sutraukdavo pilnas sales žiūrovų. Vilius rengiasi išleisti antrąjį solinį albumą, kurį pavadins „Vilius Tarasovas 2“, abu rengia bendrą albumą, kuris turėtų pasirodyti dar iki Naujųjų. Veiklos pakanka, bet pakanka laiko ir sau.
Jų akys vis dar žiba taip kaip prieš trejus metus, kai tapo pora, ar taip kaip prieš dvejus, kai pasižadėjo vienas kitam.
Jų neerzina buitis ir namie jie nesitranko durimis. „Bet visko pasitaiko, žinoma, ir pasipykstame“, — šypteli 35 metų Violeta.
„Esame normali šeima“, — nusijuokia 30-metis Vilius.
Viena garsiausių Lietuvos pramogų pasaulio porų atvirai pasakoja apie savo gyvenimą: kasdienius darbus, vaikų — 12-metės Elingos iš pirmosios Violetos santuokos ir pusantrų metų jųdviejų dukters Gabrielės — auklėjimą, tarpusavio nesutarimus ir pomėgius.
— Ar jūsų namuose skraido lėkštės?
Violeta: Neturime mados lėkščių daužyti.
Vilius: Bet, žinoma, kad pasipykstame — to neišvengia nė viena šeima. Svarbiausia — kad išsiaiškinę sugebame toliau gražiai gyventi.
Violeta: Pasitaiko, kad išsiskiria nuomonės, nes buvome skirtingai auklėjami, aš ilgai gyvenau tik su dukra, tvarkiausi pati ir staiga visa buitimi turiu dalytis su vyru.
Mama juokiasi, kad mes dar konkuruojame, bet netrukus tai praeis. Tai net ne konkurencija, o savo tiesos aiškinimas.
Vilius: Kaip vienas ekstrasensas per vieną laidą labai teisingai pasakė — esame du stiprūs žmonės. Bet Violeta, kaip ir kiekviena moteris, dažniausiai vadovaujasi jausmais, aš — faktais.
— Viliau, viename žurnale pasirodžiusį pranešimą, kad neleidžiate žmonai dirbti televizijoje, pavadinote nesąmone. O ar yra kas nors, ką Violetai draudžiate?
Vilius: Lyg ir ne. Pavyzdžiui, ji dalyvauja laidoje „Rožių kerai“, kuri man ne prie širdies. Aš jos klausiau: „Kam tu eini ten skalbtis?“ Bet Violeta to norėjo, todėl negalėjau uždrausti.
Violeta: Maniau, kad tai bus kitokio pobūdžio laida, o mano vyras — pragmatikas ir viską mato kitokiomis spalvomis. Ir, kaip dažniausiai, jis buvo teisus. O aš optimistė, tikėdama žmonėmis, maniau, kad bus kitaip.
Vilius: Aš jai nieko nedraudžiu. Violeta — suaugusi moteris, kaip norės, taip ir pasielgs. Aš galiu tik pasiūlyti: „Gal geriau nedaryk šito“. Jei sugebu argumentuoti, ji manęs paklauso.
Tokios laidos kaip „Rožių kerai“ yra smulkmena. Na, norėjo, dalyvavo, pamatė, kitąkart labiau įsiklausys. Bet tai nėra pasaulio pabaiga, kad pateko į kitokią laidą nei tikėjosi.
— Ketinate išleisti bendrą albumą. Ar namie dainuojate duetu?
Violeta: Aš pradedu dainuoti, o Vilius mane perrėkia ir mano dainavimui nebelieka vietos.
Vilius: Nes mano balsas yra skardesnis. Žinoma, juokauju, Violetos balsas kur kas skardesnis nei mano. O namie dainuojame visi. Ypač vyresnioji Elinga — jos kambaryje be paliovos skamba muzika.
Kažkada pasibeldžiau į jos kambarį, Elinga neišgirdo, aš atvėriau duris. Ji labai supyko, nes, kaip ir aš vaikystėje, įsivaizdavo, kad dainuoja į mikrofoną.
Violeta: Net mūsų mažoji Gabrielė pradėjo dainuoti.
Vilius: Mažoji tik išgirsta muziką ir — lia lia lia. Tėvai dainuoja, sesė dainuoja, tai ir ji negali nedainuoti, nes dar mamos pilve nuolat girdėjo muziką.
— Dainuodavote jai?
Violeta: Žinoma, kad dainuodavome lopšines. Vilius net lenkiškai išmoko dainuoti, nes mano mama lenkė ir ji man lopšinę dainuodavo lenkiškai.
— Violeta, dabar esate labiau mama ir namų šeimininkė ar dainininkė?
Violeta: Viskas viename. Į koncertą važiuoju be vaikų, lipu ant scenos ir esu dainininkė. Bet vis tiek tuo pat metu esu mama, nes namie su močiutėmis palikau du vaikus, todėl apie dukteris visos mintys sukasi ir prieš lipant į sceną, ir nuo jos nulipus — skambini ir klausi, kaip sekasi.
Tai neatsiejama. Negaliu savęs padalyti: dabar aš dainininkė, o dabar — mama. Esu dainuojanti mama ir žmona.
— Ar dviejų kūrybingų asmenybių neslegia buities rūpesčiai?
Violeta: Man didžiausias malonumas — suktis prie puodų. O buitis neišvengiama kiekvienai moteriai.
Vilius: O vaikus auginame mes abu. Viena draugė irgi augina du vaikus. Ji pasakojo, kaip sunku abu išsinešti į lauką. Kai mes su Violeta visą laiką drauge, tie darbai kažkaip supaprastėja. Aš išeinu su mažąja, o Violeta tuo metu greitai susitvarko kambarius, išsiurbia, išplauna. Tiesiog taip paprasčiau, nes ji žino, kur kieno vieta.
— Viliau, mokate sauskelnes pakeisti?
Vilius: Žinoma.
Violeta: Jis viską moka.
Vilius: Baisiausias buvo pirmasis kartas.
Violeta: Aš išėjau į kirpyklą, o tėvelį apėmė panika.
Vilius: Ta panika buvo tik šiaip pasimaivymas — o ką dabar daryti? Iš tiesų viską kuo puikiausiai moku.
— Ar Violeta — gera šeimininkė?
Vilius: Fantastiška. Sakoma, kad į vyro širdį — per skrandį. Nors įsimylėjau Violetą anksčiau, nei man pradėjo ruošti valgius, galiu patikinti: ji — nuostabi šeimininkė.
Violetos virtuvėje gausybė žurnalų su receptais ir kaskart ji paruošia ką nors nauja. Esame lepinami ir sušiais, ir karpačais, ir „Cezario“ salotomis — tokiais patiekalais, kuriuos anksčiau valgydavome tik kavinėse.
Violeta: Anksčiau ruošdavau tradicinius patiekalus, bet kažkada nusprendėme keisti racioną: kodėl nepabandyti ko nors nauja? Susiradau receptą, pamėginau. Pirmą kartą nelabai pavyko, antrą kartą — jau geriau, kol galiausiai pasisekė. Taip išplėtėme savo valgiaraštį, kad dabar jau nebežinome, ko norime.
— Violeta, ar moka Vilius įjungti dulkių siurblį?
Violeta: Kai laukiausi ir negalėjau pasilenkti, kelis kartus tvarką darė Vilius — tada vadovavau tvarkos darymui.
Vilius nesibodi ir lėkščių išplauti, nėra iš tų vyrų, kurie sėdi prie televizoriaus su pulteliu rankose.
Vilius: Nors būna ir taip. Jei per televizorių rodomas krepšinis, manęs neprisišauksi.
Violeta: Europos vyrų krepšinio čempionatą Lenkijoje žiūrėjome abu ir aš išgyvenau net labiau nei Vilius.
— Violeta, ar jūsų dukteriai Vilius yra autoritetas?
Violeta: Manau, kad šiuo momentu jai niekas nėra autoritetas. Anksčiau autoritetai buvome Vilius ir aš, dabar Elingos autoritetai pseudožvaigždės, kurias rodo MTV.
— Viliau, bet su Elinga turbūt tenka pasikalbėti ir rimtesnėmis temomis. Sunku vyrui suprasti mergaitę?
Vilius: Apskritai vyrui sunku suprasti moteris. Nesupranti, kodėl jos pasielgė vienaip ar kitaip. Kartais ir jos pačios to nesupranta. Būna, kad man tiesiog rankos nusvyra. Kad ir kalbantis su Elinga. Atrodo, pasikalbame, ji suprato, ką norėjau pasakyti, o po pusvalandžio įsitikinu, kad pokalbis buvo bergždžias. Paprasčiausiai dabar toks jos amžius.
Manau, kad užaugusi Elinga supras, kad norėjau jai gera.
— Prie kurio tėvų labiau prisirišusi mažoji Gabrielė?
Vilius: Prie abiejų. Buvo momentas, kai jai reikėjo vien tėčio, paskui — tik mamos. O dabar reikia abiejų. Ji prie mūsų labai prisirišusi, nes būname drauge su ja nuo ryto iki vakaro.
Violeta: Važiavome atostogauti į Turkiją ir iki paskutinės minutės svarstėme, ką daryti su Gabriele. Elinga tik apsidžiaugė, kad išvažiuojame, ji vis tiek nebūtų galėjusi važiuoti drauge dėl mokyklos. O Gabrielę labai norėjome pasiimti, žinojome, kaip jos pasiilgsime, bet pamąstėme, kad truputį apkrausime draugus.
Vilius: Važiavome su dešimties draugų kompanija ir visi vaikus paliko namie, nes jiems reikėjo į mokyklą. Kai mažajai buvo 7 mėnesiai, vežėmės ją į Egiptą ir nebuvo problemų, nes ji vežimėlyje miegodavo.
Kai paaugo, Gabrielė tapo labai aktyvi, laksto lyg vijurkas, su visais bendrauja, todėl nenorėjome apkrauti draugų savo dukters priežiūra.
Violeta: Bet nesame iš tų tėvų, kuriems reikia pailsėti nuo vaikų.
Vilius: Draugai mus įtikinėjo: „Pamatysite, ateis laikas, kai norėsite nors trumpam atitrūkti nuo vaikų“. Bet mes nenorime. Būti su Gabriele yra džiaugsmas: kasdien ji ištaria naują žodį ir net iki ašarų nenorėjome jos palikti.
— Kur dabar jūsų namai?
Violeta: Klaipėdoje.
Vilius: Ten praleidžiame daugiausia laiko, o į Vilnių atvažiuojame kelioms dienoms. Bet irgi — į savo namus. Svarstėme galimybę butą Vilniuje nuomoti, nes nuolat stovi tuščias, bet gerai, kad neišnuomojome, nes turime savą kampą.
— Violeta, ar jums, Vilniuje gimusiai ir augusiai, buvo sunku išsikelti?
Violeta: Visai nesunku, man Klaipėda visada patiko — miestas, nors ir nedidelis, labai jaukus ir skleidžia gerą aurą. Pirmus dvejus metus dažnai važinėdavome į Vilnių, tai tik galvą pradėdavo skaudėti nuo automobilių grūsčių.
Ilgesį pradėjau jausti tik dabar, nes atvažiuojame vis rečiau.
Vilius: Jei turime Vilniuje reikalų dienai, susirengiame trims dienoms. Vilniuje yra gerų draugų, atvežame močiutei anūkę. Ir draugams, ir močiutei iš pajūrio lauktuvių atvežame vytintų žuvų.
— Ar jūs, klaipėdiečiai, vasarą buvote prie jūros?
Vilius: Žinoma. Daug kartų. Iš naujo atradome fantastiškus Smiltynės paplūdimius. Į juos važinėti pradėjome dar pavasarį, kai išlindo pirmoji saulė. Apsivilkdavome striukes, įsidėdavome arbatos, alaus, keptos duonos ir — pirmyn. Jei tik būdavome laisvi, atsikeldavome ir — į Smiltynę. Kartais su dviračiais, kartais — automobiliu.
— Viliau, viename interviu prašėte nerašyti, kad jums svarbiausia yra drabužiai. Kas jūsų gyvenime yra svarbiausia?
Vilius: Šeima. Žiūriu į savo tėvus ir man smagu, kad net sulaukę 60-ties jie drauge ir puikiai sutaria, nors, žinoma, visko buvo.
Violeta: Ir man svarbiausia yra šeima ir šiluma, kurią ji skleidžia. Gali pakritikuoti vienas kitą, bet tai darai su meile: niekas kitas tau nepasakys to, ką pasako artimiausias žmogus.
Mėgstamiausias patiekalas?
Violeta: Karpačas.
Vilius: Jautienos kepsnys, karpačas. Apskritai mėsa.
Dainininkas?
Vilius: Brianas McKnightas.
Violeta: Alicia Keys.
Filmas?
Vilius: „Karlito kelias“.
Violeta: „Apokalipto“.
Knyga?
Vilius: Iš viso neskaitau, esu kinomanas.
Violeta: Pastaroji, kurią skaičiau ir kuri paliko didelį įspūdį, — Dano Browno „Da Vinčio kodas“.
Kava?
Violeta: Latė.
Vilius: Latė.
Kiaušiniai?
Violeta: Paleisti.
Vilius: Visokie. Kiaušinių niekada neatsivalgau, jie man — kaip mėsa.
Kvepalai?
Vilius: „Clinique Happy“.
Violeta: „Escada“ vasariniai ir „Hugo Boss Intense“.
Romantiškas vakaras?
Vilius: Alus ir futbolo rungtynės. Su Violeta.
Violeta: Filmas, vynas, užkandžiai.
Atostogos?
Violeta: Nesvarbu kur, svarbu, kad su visa šeima ir būtų geri orai.
Vilius: Su smagia kompanija. Tada ir orai nesvarbūs.