Insulto ištikta vokietė dvi paras laukė Lietuvos medikų pagalbos (nuotraukos)

Nepakeliamas, vaistais nenumalšinamas galvos skausmas. Ir ypač aukštas (180/130 mm Hg) kraujospūdis. Niekada tokio skausmo ir tokio aukšto kraujospūdžio nepatyrusi penkioliktus metus Vokietijoje gyvenanti 52 metų R.Heidt sunerimo.

Skausmas ją užklupo viešint Lietuvoje. Kai rugsėjo pradžioje Vokietijos pilietybę turinti moteris buvo atvykusi aplankyti motinos. Kartu — ir draugų bei Kelmės rajone, Tytuvėnuose, gyvenančių giminių.

„Pirmosiomis viešnagės dienomis jaučiausi puikiai, — R.Heidt slogia patirtimi dalijosi su „Ekstra“. — Su drauge suskubome ir į Egidijaus Sipavičiaus koncertą Vilniuje, su mama — į operą „Verteris“. O rugsėjo 5-ąją, išsinuomojusios automobilį, kartu išvažiavome pas gimines Tytuvėnuose“.

Atvažiavusi į Tytuvėnus moteris pajuto galvos skausmą. Iš pradžių — nestiprų, bet vėliau — geliantį. Skausmas skverbėsi vis gilyn, o vaistai negelbėjo. Maža to, Ramunei pradėjo svaigti galva, nutirpo kairė kūno pusė: ranka, koja, veidas.

„Supratau, kad gali įvykti insultas. Vokietijoje kiekvienas žmogus žino, kokie jo požymiai. Žino ir tai, kad juos pajutus reikia nedelsiant kviesti greitosios pagalbos medikus“, — kalbėjo R.Heidt.

Vokietijoje, anot pašnekovės, daugybė plakatų informuoja žmones apie smegenų kraujotakos sutrikimo požymius. Net į pašto dėžutes sukrinta skrajutės su tokia informacija. Ne šiaip sau. Vokietijos insulto ištiktų pacientų pagalbos centro duomenimis, šioje šalyje insultas kasmet ištinka 200 000 žmonių. Trečdalis jų miršta, trečdalis tampa nedarbingi, trečdalis pasveiksta.

Pusė insulto ištiktųjų yra ikipensinio amžiaus žmonės, 10 procentų — jaunesni nei 40 metų.

Tytuvėnuose R.Heidt artimieji irgi suskubo kviesti greitosios pagalbos medikų. Juo labiau kad skubėti į ligoninę patarė ir gydytojas Miunchene. Su juo R.Heidt susisiekė per privataus sveikatos draudimo kompaniją. Buvo vėlus vakaras ir greitosios pagalbos medikų, kol jie atvažiavo iš Kelmės į Tytuvėnus, teko laukti maždaug valandą. Kol vieškeliais greitosios pagalbos automobilis pasiekė Šiaulius, praėjo dar valanda.

„Nors gydytoja davė kraujospūdį mažinančių vaistų, jaučiausi vis baisiau. Nežinau, kaip būčiau ištvėrusi važiavimą išklerusia greitosios pagalbos mašina, jei lydinti medikė nebūtų visą kelią laikiusi už rankos. Net neįsivaizdavau, kad Europos Sąjungoje dar yra taip nusenusių greitosios pagalbos automobilių“, — baisėjosi R.Heidt.

Ji pasakojo, kad Šiaulių apskrities ligoninėje ją ir atlydėjusią Kelmės medikę pasitiko ne tik abejingi slaugytojų ir budinčių gydytojų žvilgsniai.

Bet ir šlapimo dvokas, sklindantis iš purvino priimamojo skyriaus tualeto, — be tualetinio popieriaus ir muilo.

R.Heidt buvo įvesta į kabinetą. Greitosios pagalbos medikė ant gydytojo stalo padėjo sveikatos būklės aprašą, greta — Vokietijos piliečio asmens pažymėjimą.

„Matyt, iš skyriaus atėjęs gydytojas Darius Jankauskas išsidrėbė prieš mane kėdėje, užmetė akį į aprašą ir paklausė pavardės. Atsakiau, kad esu Heidt. „Kokia?“ — pakartojo klausimą chamišku balsu. Pasakiau, kad pavardė yra asmens pažymėjime, ir paprašiau kuo skubiau mane paguldyti į ligoninę ir suteikti pagalbą. Nes jaučiausi labai blogai. Atrodė, kad galva nuo skausmo plyš pusiau“, — pasakojo R.Heidt.

Kaip ji apskritai sugalvojo „dėl tokio nieko“ kviesti greitąja ir važiuoti į ligoninę? Taip liepė ir Kelmės, ir Miuncheno gydytojai? Turbūt gydytojui D.Jankauskui kitų medikų nuomonė nebuvo deramas argumentas.

„Pasakiau jam, kad esu apdrausta ir paprastu europiniu (privalomuoju sveikatos draudimu), ir privačiu. Tad sutikčiau atsigulti ir į mokamą palatą, nesvarbu, kiek ji kainuotų. Juk privatus draudimas padengia visas išlaidas ir sumoka net už brangiausius tyrimus.

Bet gydytojas atšovė, kad jokių mokamų palatų jie neturi“, — skaudžias akistatos su Šiaulių medikais akimirkas prisiminė R.Heidt. Iš to paties gydytojo ji sužinojo, kad Šiauliuose nėra jokios kitos naktį dirbančios gydymo įstaigos, juo labiau — privačios.

Supratusi, kad reikia gelbėtis pačiai ir nesinervinti, R.Heidt išėjo iš ligoninės. „Po dešimties minučių patyčių išėjau sąmoningai, nes žinojau, kad gresiant insultui nervintis negalima. Be to, reikia gulėti, o to man irgi niekas Šiaulių ligoninėje nepasiūlė“.

Ji paprašė Kelmės medikų pavėžėti į kurį nors viešbutį Šiauliuose. Kitokios išeities nebuvo: reikėjo kur nors pernakvoti. Pasak moters, ir greitosios pagalbos automobilio vairuotojas, ir atlydėjusi Kelmės medikė buvo pasibaisėję tuo, kas įvyko. Jie dar grįžo į priimamąjį skyrių ir prašė gydytojo gelbėti pacientę. Bet išgirdo, kad tai — ne jo reikalas: „Vežkit ją kur norite“. Vairuotojo įtikinėjimai — „Neturite teisės taip elgtis“ D.Jankauskui esą įspūdžio nepadarė.

R.Heidt maždaug antrą valandą nakties apsistojo „Šaulio“ viešbutyje.

Su registratore moteris sutarė: jei tik būklė pablogėtų, duos jai žinią.

„Matyt, išgąsdinau registratorę. Nes imdama kambario durų raktą paprašiau: jei iki 10 valandos ryto nepasirodysiu, atsarginiu raktu tegul kas nors atrakina duris. Ir pažiūri, ar dar esu gyva. Tad mergina priprašė nelaukti: jei tik pasidarytų bloga, skambinti jai“, — karčiai šyptelėjo R.Heidt.

Ir išties po pusvalandžio greitosios pagalbos medikams teko skubėti į viešbutį. Kraujospūdis pašoko iki 200/130 mm Hg. Bet atvykusios medikės suleido tik raminamųjų vaistų. Kraujospūdis smaugė, bet R.Heidt raminamieji privertė nusnūsti iki ryto. Kol vėl prižadino klaikus galvos skausmas.

Giminės moterį nulydėjo į tą pačią Šiaulių apskrities ligoninę. Budintys medikai buvo kiti. Priimamojo skyriaus gydytoja, anot R.Heidt, ją apžiūrėjo paviršutiniškai (nekvietė neurologo) ir užrašė širdies kardiogramą. Įrašiusi vaistų receptų ir davusi išgerti aspirino tabletę išlydėjo pro duris.

Moteris turėjo grįžti į Tytuvėnus. Tądien lijo ir išvargusi R.Heidt buvo priversta sulaukti kitos dienos ryto. „Sukaupiau visą savo valią. Užsiprogramavau, kad privalau pasiekti tikslą, ir kartu su mama išvažiavau į Vilnių. Niekur nebesiblaškiau: pasukau tiesiai į Baltijos ir Amerikos kliniką Vilniuje. Privatus draudimas man suteikė teisę rinktis bet kurią gydymo įstaigą. O šioje klinikoje bent jau ne mano pavardė medikams rūpėjo, bet būklė“, — sakė R.Heidt.

Klinikoje jai iškart buvo padaryta lašelinė, leidžiami kraujospūdį mažinantys ir nuskausminamieji vaistai. Ir tik po gerų septynių valandų moters savijauta pagerėjo. Kartu atlėgo ir galvos skausmas.

Po paros atliktas kompiuterinės tomografijos tyrimas patikslino diagnozę: būta ūmaus galvos smegenų kraujotakos sutrikimo — išeminio insulto. Tačiau prireikė net 48 valandų, kad moteris gautų deramą pagalbą.

R.Heidt klinikoje teko praleisti penkias dienas. Jau pirmąjį — rugsėjo 7-osios vakarą gydytojas iš Miuncheno susisiekė su šia gydymo įstaiga. Jis paprašė atlikti visus būtinus širdies, kraujagyslių, galvos tyrimus, kad net pagerėjus būklei skrendant lėktuvu nekiltų nė menkiausios rizikos. Pasak R.Heidt, sveikatos draudimo kompanija nupirko bilietą iki Liuksemburgo, su persėdimu Frankfurte. Maža to, skrydžių bendrovė „Lufthansa“ buvo įspėta, kad skris ligonė po insulto. Ši keleivė pirmoji buvo palydėta iki jos vietos lėktuve, o Frankfurte saugiai persodinta į kitą orlaivį.

Tai ne perdėtas vokiškas dėmesys žmogui. Tai įsisąmonintas suvokimas, kokia klastinga ir sunki liga yra insultas. Ir kad bet kurią akimirką jis gali pasikartoti. Ir smogti iš visos jėgos.

„Tomis kritinėmis dienomis turėjau likti gyva. Ir nebūti suparalyžiuota. Dabar priklausau trisdešimčiai procentų laimingųjų, kuriems insultas praeina be baisesnių padarinių, — sakė R.Heidt. — Žinoma, dabar turiu kurį laiką gyventi lėčiau ir ramiau, nei esu įpratusi. Bet viliuosi, kad tų apribojimų kada nors nebereikės“.

R.Heidt profesija — gidė. Vokietijoje šios profesijos žmonės privalo baigti pirmosios medicinos pagalbos kursus. Per juos gidams tenka įsidėmėti ir insulto požymius. Kad bet kada, jei tik nelaimė ištiktų ką nors iš turistų, žinotų, kur ieškoti pagalbos.

„Bandžiau suprasti, kodėl Lietuvoje toks sužvėrėjimas. Tai — ne krizės padarinys. Dažnai kaip gidė su turistų grupėmis lankausi ir Uzbekijoje. Tai diktatorių valdoma šalis. Paprasti žmonės ten skursta. Bet tenka girdėti, kad ligoninėje ir neturėdami reikiamos įrangos žmonės padeda vieni kitiems. Verda žolelių arbatą, deda kompresus, kviečia burtininkus, bet nesityčioja. Juk būti maloniam ir dėmesingam nieko nekainuoja. Net jei moteriškė ne pirmos jaunystės ir ne Lietuvos pilietė“, — ironizavo R.Heidt.

„Mes turime vaizdo ir garso įrašą, jį peržiūrėjome ir perklausėme. Bent jau aš tikrai neturiu gydytojui D.Jankauskui nė menkiausio priekaišto, — „Ekstrą“ patikino ligoninės priimamojo skyriaus vedėja Daiva Jautakienė. — Mediko pokalbis su paciente vyko itin trumpai, mažiau nei minutę“.

Skyriaus vedėją nustebino R.Heidt mesti kaltinimai, neva gydytojas D.Jankauskas neguldė ligonės net į mokamą palatą: „Net kalbos nebuvo apie mokamą palatą. Ši moteris tik paklausė, ar Šiauliuose yra naktį dirbanti privati klinika arba gydytojo kabinetas. Dar pacientė sakė, kad turi medicinos draudimą, ir viskas“.

Vidaus ligų gydytojas D.Jankauskas pasakė, kad naktį privatūs kabinetai nedirba. Gydytojui paliepus R.Heidt nusirengti, kad būtų galima ją apžiūrėti, moteris pašoko nuo kėdės ir išėjo iš kabineto.

„Kaip medikas galėjo apžiūrėti pacientę ir nustatyti gresiantį insultą, jei ji net nesileido apžiūrima?“ — retoriškai klausė D.Jautakienė.

Skyriaus vedėja niekiniais pavadino kaltinimus, kad R.Heidt nebuvo guldoma net į mokamą palatą.

Šiaulių apskrities ligoninėje yra palatų, į kurias paguldytiems pacientams reikia susimokėti. Lietuvos piliečiui para atskiroje palatoje, nelygu skyrius, kainuoja 50—100 litų. Užsieniečiams už šią paslaugą reikia mokėti brangiau, bet būtinoji pagalba Europos Sąjungos (ES) piliečiams suteikiama nemokamai.

„Gydytojas D.Jankauskas yra karo medikas, visada kalbantis griežtu tonu. Gal tai ir neįtiko poniai R.Heidt? — svarstė D.Jautakienė. — Šis medikas pas mus dirba ne vienus metus ir dėl jo nesame gavę nė vieno skundo“.

Įrašinėti, kas vyksta Šiaulių apskrities ligoninės priimamojo skyriaus medikų kabinetuose, pradėta prieš metus. Įrašais gydytojai ginasi nuo jiems metamų kaltinimų nebūtomis nuodėmėmis.

„Gana dažnai įrašą peržiūrėję ir perklausę pacientai puola atsiprašinėti, nes jų kaltinimai subliūkšta. Būna ir ašarų“, — apie konfliktines situacijas kalbėjo medikė.

Tiesa, dėl etikos filmuojama tik dalis mediko kabineto. Tačiau mediko ir paciento pokalbis įrašomas nepertraukiamai.

Atrodo, kad per žurnalistų tyrimą ir patys Šiaulių gydytojai susipainiojo. Priimamojo skyriaus gydytoja D.Jautakienė aiškino, kad R.Heidt gydytojo kabinete užgaišo vos minutę.

Ligoninės medicinos direktorė Vaiva Makštutienė patikino, kad R.Heidt kabinete užsibuvo tris minutes, bet tarp gydytojo D.Jankausko ir pacientės nebūta normalaus dialogo. Pati R.Heidt pasakojo, kad akistata su ligoninės medikais truko apie 10 minučių. Kuris tuomet teisus?

„Insultas — galvos smegenų kraujotakos sutrikimas. Jis gali būti mažas arba didelis. Rizika, kad ateityje gali įvykti pakartotinių kraujotakos sutrikimų, abiem atvejais yra didelė. Todėl profilaktikos priemonės, saugančios nuo pakartotinio smegenų pažeidimo, — būtinos“, — sako Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų gydytojas neurologas Dalius Jatužis.

Gydytojas paaiškino, kad ir kitos priežastys gali sukelti pusiausvyros sutrikimų ar staigų galvos skausmą. Tačiau jei šie ir insultui būdingi požymiai atsiranda staiga, ir — pirmąkart gyvenime, būtina kuo skubiau kreiptis į gydytojus. Jie, atlikę tyrimus, nusprendžia, ar tai — insulto pradžia, ar kitokia liga. Būklė laikoma nesunkia, jei žmogus pagalbos kreipiasi praėjus 3—4 valandoms po insulto požymių atsiradimo. Tokiais atvejais pakaktų tabletės aspirino ir ramybės.

Bet jei ištinka sunkus smegenų kraujotakos sutrikimas, žmogus paprastai neuždelsia. Medikus jis pasiekia per 3—4 valandas. Tokiais atvejais pacientas guldomas į ligoninę. Skubiai atliekama kompiuterinė galvos smegenų tomografija. Jei nėra vidinio kraujavimo, skiriama trombus tirpinančių vaistų.

„Bet galimybių atlikti trombolizę turi anaiptol ne kiekviena ligoninė. Tik tos, kurios yra didžiuosiuose miestuose. Be to, tokios pagalbos prireikia 3—5 procentams insulto ištiktų ligonių. Daugumai toks gydymas negali būti taikomas. Jis turi daug apribojimų“, — sakė D.Jatužis.

Tačiau įprastinė pagalba: kraujui skystinti būtini vaistai, tinkama priežiūra ir gyvybinių funkcijų korekcija (kraujospūdžio, kūno temperatūros, kvėpavimo) taikoma visiems be išimties.

Pasak šio mediko, smegenų kraujotakos sutrikimas — pavojinga būklė. Pirmosios valandos yra labai svarbios. Todėl, insultui ištikus, būtinoji pagalba turi būti suteikiama visiems, kuriems tik jos prireikia. Užsieniečiams — irgi. „Užsienio piliečius ir ambulatoriškai tenka konsultuoti, ir gydyti ligoninėje. Nėra buvę jokių keblumų dėl atsiskaitymo už paslaugas“, — sakė neurologas.

Europos insulto organizacija yra patvirtinusi insulto gydymo standartus. Siekiama, kad bet kurioje Europos šalyje žmonės gautų tą pačią pagalbą.

Svarbiausia — sureguliuoti kraujospūdį ir skirti profilaktinį gydymą.

Kad ir kokio stiprumo būtų galvos smegenų kraujotakos sutrikimas, kad jis nesikartotų, būtina vartoti vaistus nuo trombozės (kraują skystinančius). Taip pat — mažinančius kraujospūdį ir statinus, t.y. vaistus, kraujyje reguliuojančius lipidų kiekį ir neleidžiančius užsikimšti kraujagyslėms.

* Insultas Lietuvoje per metus ištinka apie 2000—2500 žmonių. Vien Vilniaus universiteto ligoninėje Santariškių klinikose per metus gydoma 700 tokių ligonių.

* Apskaičiuota, kad 100 000 gyventojų Lietuvoje per metus tenka 150—250 naujų insulto atvejų. Tai — didelis sergamumas.

* Nepaisant medikų pastangų, sergamumas insultu Rytų ir Vidurio Europos šalyse nemažėja. Užtat jis gerokai mažesnis turtingesnėse šalyse. Nes jose geresnė profilaktinė pagalba.

* Insulto profilaktika — tai visos priemonės, saugančios kraujagysles nuo užakimo. Kraujospūdis, cukrinis diabetas, nutukimas, rūkymas, riebus maistas — viskas, kas didina lipidų kiekį kraujyje ir kemša kraujagysles, turėtų būti pašalinta.