J.Valančiūnas. Pakeliui į žvaigždes

209 cm ūgis, ilgos rankos, kovingas būdas. Tiek užteko, kad Lietuvos jaunių (iki 18 metų) rinktinės lyderis J.Valančiūnas būtų pastebimas ir pirmą kartą surengtose Europos jaunių Visų žvaigždžių rungtynėse, kurios įvyko per žemyno vyrų krepšinio čempionatą Lenkijoje.

Jauniai varžėsi toje pat Katovicų „Spodek“ arenoje, kurioje į krepšį mėtė Pau Gasolis, Tony Parkeris, Hidayetas Turkoglu - jau pripažintos Europos krepšinio žvaigždės.

Toms, kurios tądien sėdėjo tribūnose, didžiausią įspūdį padarė ištįses vaikiško veido lietuvis, kuris įmetė 18 taškų, atkovojo 19 kamuolių, blokavo 3 metimus, o jo „mėlynųjų“ komanda 77:75 nugalėjo „baltuosius“.

Po poros valandų, per Graikijos ir Ispanijos pusfinalio rungtynių pertrauką J.Valančiūnas atsiėmė naudingiausio rungtynių žaidėjo prizą. „Jei Jonas nenustos tobulėti, jau po poros metų gali praverti Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės duris“, - pareiškė Serbijos krepšinio autoritetas S.Pesičius.

Tobulėti dar reikia daug. „Iš Jono kol kas nėra nieko gera, - negailestingas buvo Vilniaus „Perlo“ ir Lietuvos jaunių rinktinės treneris Marius Linartas. - Jam labiausiai trūksta stabilumo, o meistriškumas ir yra stabilumas. Kai Jonas pradės gyventi krepšinio aikštėje, tada tas stabilumas ir atsiras. O kol kas... Iki to dar toli“.

Vilniaus „Lietuvos ryto“ dublerių komanda „Perlas“ - pirmoji profesionali J.Valančiūno stotelė. Kai prieš trejus metus 14-metis uteniškis pasiryžo savarankiškam gyvenimui Vilniuje, jis įsikūrė Olimpinio sporto centro bendrabutyje Ozo gatvėje, o treniruotes lankė pas Gintautą Reginą Vilniaus krepšinio mokykloje - tą patį trenerį, kuris kažkada auklėjo ir dabartinę Lietuvos krepšinio žvaigždę Rimantą Kaukėną.

Pirmieji metai be tėvų, be Utenoje likusių draugų, be to laisvo paaugliško gyvenimo, kai gali apie nieką negalvoti, buvo labai ilgi. „Verkti neverkdavau, bet būdavo labai liūdna“, - prisipažino J.Valančiūnas.

Sostinėje - keliskart didesnėje už alumi ir trikotažo gaminiais garsią Uteną - nestigo ir pagundų. „Buvau pajutęs laisvę, - nusijuokė J.Valančiūnas, - bet tai jau praėjo“.

Utenos sporto mokykloje, kuri įsikūrusi kone pačiame centre, apsilanko beveik visi miesto moksleiviai. Bet ne visi ten lieka. Į senutėlę, nors ir atnaujintą salę, J.Valančiūnas atėjo devynerių. Užsuko ir užsibuvo.

Tiesa, iš pradžių teko vytis gerokai nutolusius treniruočių draugus. „Buvau paskutinis“, - nusijuokia krepšininkas. Tačiau jis buvo praaugęs bendraamžius, o svarbiausia - labai norėjo žaisti, todėl pamažu išmokdavo vis naują krepšinio abėcėlės raidę.

Nežinia, kaip greitai būtų viską perpratęs, jei ne kvietimas vykti į Vilnių. Ten - ir treniruočių partneriai stipresni, ir pačių treniruočių daugiau.

Jau pirmaisiais metais į perspektyvų aukštaūgį dėmesį atkreipė M.Linartas, tuomet treniravęs jaunučių rinktinę. Penkiolikametis Jonas, nors metais jaunesnis už komandos draugus, pirmą kartą apsivilko žalius rinktinės marškinėlius.

Anuos jau išaugo, bet kas vasarą gauna naujus.

Šiemet su Lietuvos jaunių rinktine Prancūzijoje vykusiame Europos čempionate utieniškis buvo per žingsnį nuo svajonės - medalių. Bet pusfinalį pasiekę J.Valančiūno vedami jauniai pralaimėjo paskutines dvejas rungtynes ir liko ketvirti.

Išstypęs vaikiško veido ir drovaus žvilgsnio uteniškis atsiėmė du asmeninius prizus: pateko į geriausių čempionato krepšininkų penketą ir gavo garbingiausio žaidėjo apdovanojimą.

Treneris M.Linartas griežtas: savo auklėtiniams jis nežarsto pagyrų, o už gerai atliktą darbą tik paploja per petį, bet netrukus ir vėl vardija trūkumus: reikia tobulinti tą, geriau atlikti šitą. „Verčiau aš juos barsiu, bet jie nesiliaus dirbti“, - aiškino jauniems krepšininkams autoritetu tapęs M.Linartas.

Velnių nuolat gauna ir J.Valančiūnas - gal daugiausia asmeninių apdovanojimų turintis reikliojo trenerio auklėtinis. „Perlo“ komandoje - visi lygūs, todėl treneris - lyg Cerberis - akylai seka kiekvieną žaidėjų žingsnį aikštėje. „Už aikštės ribų dar nesekiau, bet jei reikės - paseksiu“, - nusikvatojo M.Linartas, taip ir neleisdamas suprasti - juokais ar visai rimtai - jis ketina prižiūrėti jaunus žaidėjus.

Bet šiems priežiūros, atrodo, kol kas nereikia. Bent jau J.Valančiūnui. Laikytis dienos režimo verčia ir sunkios treniruotės - nepailsėsi, nebus jėgų. Todėl Vilniaus M.Biržiškos gimnazijos vienuoliktokas laisvalaikį mieliau leidžia bute, kurį dalijasi su komandos draugu Eimantu Bendžiumi. „Mėgstu būti su savo drauge, kuri visai ne krepšininkė, pažiūrime filmus, kartais kažką pagaminu. Moku paruošti vištieną ir kiaulienos kepsnius. Kokia mūsų namuose tvarka? Kai turime noro, susitvarkome“, - šypsojosi J.Valančiūnas.

Anksti savarankišką gyvenimą pradėjęs ilgarankis uteniškis dar pratinasi prie jam rodomo dėmesio, kurio kasdien - vis daugiau. Svarbiausia, kad tas dėmesys neišpaikino nuoširdžios šypsenos septyniolikmečio, kuriam prognozuojama vieta krepšinio žvaigždžių olimpe.