Keramikė ir liuteronų kapelionė Nora Aušrienė jau 11 metų gyvena Amerikoje. Kaip pati sako, čia jai atsiveria visos galimybės realizuoti save. Kapelionės likimą pasirinkusi menininkė ne tik dirba vienoje Čikagos ligoninių, bet ir atranda laiko bei jėgų kurti ir vadovauti įvairioms paramos grupėms. Noros vyras Valdas Aušra yra liuteronų kunigas. Vyro dėka menininkė ir atrado krikščionybę. Trijų vaikų motina prasitarė, kad tikriausiai negalėtų su šeima įsikurti Lietuvoje, nes Amerikoje jų profesijos atstovams sąlygos palankesnės.
Vis dėlto moteris turi svajonę – atvykti į Lietuvą ir ten kapeliono darbo ligoninėje išmokyti to norinčius žmones. Pasak jos, norint būti kapelionu neužtenka tik baigti teologijos mokslus – dirbant tokį darbą, ypač ligoninėje, reikia ir kitokių žinių.
Kiekvieną dieną su skirtingų religijų šį pasaulį paliekančiais žmonėms, kuriems reikia ne tik dvasinės, bet ir psichologinės pagalbos, susidurianti kapelionė nesijaučia save aukojanti. „Bet kurioje, netgi labai blogoje situacijoje, žmogus yra dvasinė būtybė su dideliu grožiu ir didele jėga“, – sako N.Aušrienė.
***
– Nuo mažumės ėjote menininkės keliu – lankėte M.K.Čiurlionio menų gimnaziją, vėliau studijavote Vilniaus dailės akademijoje, mokėtės Čikagos Menų institute. Kas paskatino rinktis teologijos studijas? Ar nesinorėjo būti tik menininke?
– Taip susiklostė aplinkybės. Antrą kartą į Ameriką atvažiavusi 1998 metais (prieš tai menininkė Amerikoje gyveno 1992–1995 metais – aut.past.) gavau stipendiją studijuoti teologiją Čikagos liuteronų teologijos mokykloje. Mano specializacija buvo teologija ir menas.
Iš pradžių galvojau, kad bandysiu kurti bažnytinį meną – planavau kurti interjero detales ar liturginius indus. Kurį laiką tą ir dariau, bet vėliau norėjosi kažko daugiau. Tada supratau, kad teologijos magistro laipsnis gali mane vesti tolesniu kapelionystės keliu.
Kadangi norint dirbti tokį darbą, kokį aš dabar dirbu, neužtenka vien teologijos mokslų, dar baigiau specialius kursus, kad įgyčiau patirties dirbti religine darbuotoja ligoninėje. Vėliau pasirinkau rezidentūrą, kuri suteikė galimybę ligoninėje dirbti kapelione.
– Ar jūsų šeima religinga? Kas jus paskatino profesiją susieti su religija?
– Senelė buvo religinga, tačiau didžiausią įtaką man padarė vyras ir jo šeima, kurie yra labai religingi krikščionys. Prieš tai buvau kitos konfesijos atstovė, bet jų dėka pasirinkau liuteronybės kelią.
– Kaip apibūdintumėte kapelionės darbą ligoninėje?
– Iš šalies daug kam atrodo, kad tai psichologiškai alinantis darbas, nes kiekvieną dieną susiduri su krizėmis, su žmonėmis, kurie yra arti mirties. Dirbdama kapelionės darbą, kaip religinė darbuotoja, suteikiu ne tik dvasinę, bet ir emocinę pagalbą. Tai tarsi dvigubas darbas – kapeliono ir psichologo.
Vis dėlto man mano darbas patinka. Kai žmogui suteiki dvasinę ir psichologinę pagalbą, kažką gauni ir pats. Nėra taip, kad tik aš jam atiduodu visą savo energiją. Žmogus yra mažas stebuklas – eidamas pas žmogų niekada nežinai, ko gali sulaukti.
Kapelionystės ryšį įžvelgiu netgi su savo kūrybiniu keramikės darbu: dirbant kapelione kūryba yra pagelbėti žmogui, tiesiog ištiesti jam ranką, su juo pabūti.
– Dirbdama kapelione nuolat bendraujate su žmonėmis. Ar nepasiilgstate taip menininkui reikalingos vienatvės?
– Žinoma, pasiilgstu. Tačiau mano darbas suteikia galimybę pabūti ir vienai. Jeigu neturiu skubių iškvietimų, galiu nueiti į savo kabinetą, pasiimti paskaityti knygą, atsipalaiduoti ir pabūti viena. Nepamirškime, kad yra ir savaitgaliai, laikas, kurį galiu skirti sau.
– Ar savaitgaliais šeima nereikalauja dėmesio?
– Žinoma, reikalauja, bet kartais pabūnu egoiste ir kurį laiką skiriu tik sau.
– Jūsų vyras – liuteronų kunigas. Kaip po vienu stogu sugyvena kunigas ir kapelionė? Ar dažnai namuose kalbatės apie darbą?
– Kai iškyla kažkokių problemų darbe, kai noriu pasitarti, labai gerai turėti šalia žmogų, kuris gali suvokti situaciją, suprasti ir padėti, nes pats dirba labai panašų darbą. Kita vertus, mudu su vyru po sunkios darbo dienos norime pailsėti ir neatveriame sielos vienas kitam – stengiamės vienas kito neapkrauti sunkiomis problemomis.
Labiausiai man pavyksta atsipalaiduoti, kai atsiriboju nuo darbo ir nei mintimis, nei žodžiais negrįžtu į buvusią sunkią situaciją.
– Kaip suderinate kapelionės darbą su menininkės prigimtimi? Ar lieka laiko, kūrybinių jėgų ir idėjų kurti?
– Mano kūrybinius impulsus ir ritmą suderinti įmanoma. Netgi tada, kol dar nedirbau kapelione, niekada kaip menininkė nekūriau nuo ryto iki vakaro. Laiką kūrybai skiriu, kai turiu mintį, arba kai artėja paroda. Tarkime, du mėnesius galiu kurti, o kokius 3–4 mėnesius visiškai ne.
Buvo laikas, kai studijuojant teologiją trūko laiko kūrybai, laiko daryti kažką sau. Tačiau dabar šias dvi profesijas suderinu.
– Viename interviu teigiate: „Amerika leido daryti tai, ką noriu, įgyvendinti savo sumanymus. Ši šalis yra palanki menininkui, o dar labiau palanki žmogui, siekiančiam savirealizacijos“. Ar Lietuvoje tiek laisvės realizuoti save neturėtumėte? Kodėl?
– Kalbant apie keramikės specialybę, manau, kad ne. Man labai patinka porcelianas, ir ta technika, kokia dirbu keramikos srityje, man yra prieinama ir finansiškai įgyvendinama Amerikoje, o ne Lietuvoje.
Žinau, kad Lietuvoje atsirado daug galimybių ir kalbant apie degimo krosnis, ir apie patį porcelianą. Bet kai gyvenau Lietuvoje, porceliano, tokio, kokį naudoju dabar, buvo neįmanoma gauti, tekdavo jo užsisakyti iš Vokietijos ar iš Švedijos, o tai buvo labai brangu.
Be to, technologijų srityje kur kas daugiau sužinojau ir išmokau Čikagos Menų institute, nors Vilniaus dailės akademijoje keramiką studijavau penkerius metus.
Kalbant apie kapelionystės studijas, Lietuvoje tokių apskritai nėra. Ten yra tik seminarijos, bet jų mokslų neužtenka, kadangi reikia specialių kursų, ruošiančių kapeliono darbui ligoninėje. Beje, Amerikoje kapeliono darbą remia ligoninė, priešingai, negu Lietuvoje.
Mano svajonė – kad aš pati galėčiau atvažiavusi į Lietuvą mokyti kapeliono darbo ligoninėje.
Šiuo metu Lietuvoje sąlygų savirealizacijai nematau. Kita vertus, labai norėčiau dvasinę ir psichologinę pagalbą žmogui pabandyti suteikti savo gimtąja, lietuvių, kalba.
– Darbus iš porceliano kuriate nenaudodama žiedžiamojo rato, dirbate tik rankomis. Kodėl?
– Todėl, kad negaminu produkcijos, kiekvienas mano darbas yra individualus kūrinys. Lipdydama rankomis tam skiriu daug daugiau laiko, kiekvieną kartą kuriu vis naujas formas, įspaustas piršto antspaudas suteikia unikalumo – to ir siekiu.
– Kam teikiate pirmenybę – kapelionės pareigoms ar menui?
– Kapelionės darbas – mano duona, o menas – sviestas, pagardinantis tą duoną. Manau, niekada gyvenime neatsisakysiu nė vieno iš jų. Tai tarsi upė su dviem srovėmis, kurios teka šalia viena kitos.