Kaip žinoma, naujosios „pragmatiškos“ užsienio politikos vairininkai – užsienio reikalų ministras ir prezidentė – šiomis dienomis viešėjo užjūriuose.
Prezidentė iš Jungtinių Tautų tribūnos gražiai pašnekėjo apie taiką pasaulyje. O ministras rusų dar kartą paprašė gražiai elgtis pasienyje su vežėjais.
Tačiau labiausiai džiugino Lietuvos, kurios bučiniai dar neatvėso ant jai maloningai ištiestų „batkos“ Aliaksandro rankų, pirmininkavimas Demokratijų bendrijai.
Kaip uoliai rūpinomės demokratijos padėtimi Hondūre! Mat ten kariuomenė ėmė ir išmetė iš šalies į savo vaidmenį pernelyg ėmusį įsijausti, bet dar nespėjusį užaugti vietos Lukašenką. Baisu!
O Vilniuje lyg tyčia ėmė ir nutūpė gražus propagandininkų iš Maskvos pulkelis. Vienų buvome neįsileidę, bet, pasikeitus kursui, tokiems nesusipratimams, matyt, nebe vieta.
Tik gaila, šį kartą atvyko ne pirmojo ryškumo žvaigždės. Vis tiek solidūs ir oficialūs ponai, globojami Rusijos ambasados.
Tai, ką jie kartu su J.Stalino saulę į Lietuvą atvežusios giminės atžala bei kaimyninių šalių „kairiaisiais“ liejo iš savo „konferencijos“ apie Molotovo-Ribbentropo paktą tribūnos – girdėta jau ne kartą.
Vargšas J.Stalinas neturėjo kitos išeities – jį į kampą įstūmė ne tik A.Hitleris, bet ir su naciais susimokę Vakarai. Visi, kurie nemyli J.Stalino, sovietinio režimo bei dabartinės čekistinės chuntos, yra visos rusų tautos priešai. Juos mažų mažiausiai reikia uždaryti į kalėjimą. Ir taip toliau.
Ši fiesta – tik dalis didžiulės ir vis stiprėjančios propagandinės bangos, kuri iš Rusijos kyla visomis kryptimis. Pagrindinis jos tikslas – torpeduoti visas Lietuvos bei kitų buvusių kolonijų istorines pretenzijas buvusiai metropolijai, mėginimus sulyginti komunizmą su nacizmu, reikalauti okupacijos žalos atlyginimo.
Kremliaus ir Lubiankos strategai puikiai supranta – jeigu Vakaruose bus pradėta rimčiau diskutuoti apie šias pretenzijas, gali keistis ir visa „pragmatiška“ nuolaidžiavimo politika Rusijos atžvilgiu.
Tačiau šių dalykų pernelyg baimintis didiesiems kaimynams kol kas nėra ko. Tai netiesiogiai priminė ir „konferencijoje“ dalyvavęs Lietuvos žydų bendruomenės vadovas S.Alperavičius, kartojęs teiginius, kurie Vakaruose yra įgavę istorinės aksiomos statusą, – J.Stalinas ir A.Hitleris esmingai skyrėsi dėl to, kad vienas siekė išžudyti vieną tautą, o kitas – „po truputį“ žudė visas.
Prie šio teiginio pridėkime ir „tiesą“, kad komunistinis režimas buvo „okupavęs“ ir pačią Rusiją, kuriai dėl to nėra už ką atsakyti, kad už nacių nusikaltimus Vokietija turi atlyginti pirmiausia dėl to, kad pralaimėjo savo pradėtą karą, – štai ta siena, ties kuria baigiasi visos diskusijos.
O ir mėginimai tą sieną perlipti dabar, švelniai tariant, ne itin aktyvūs – bent Lietuvoje.
Svečių iš Rusijos surengtos viešos manifestacijos išvakarėse Seime buvo susibūrusi speciali Lietuvos politikų ir pareigūnų komisija, kuri turi žadinti Vakarų istorinę sąmonę dėl komunizmo nusikaltimų. Tik ji posėdžiavo už uždarų durų, o ir to posėdžio rezultatai – ne itin apčiuopiami.
Komisijos nariai tik skundėsi, koks milžiniškas yra Rusijos spaudimas visuose frontuose ir kaip jiems nepadeda Užsienio reikalų ministerija.
Vieši dešiniųjų patriarcho V.Landsbergio padūsavimai dėl „nesusigaudančios vargšės Europos“ – štai ir visi ginklai, kuriais sugeba atsakyti nuo aštraus susidvejinimo kenčianti dešiniųjų valdžia.
Tiesa, anądien Seimas susirūpino patrankomis – tik skirtomis ne užsienio, o vidaus vartojimui ir šaudančiomis vandeniu.
Juk kai minia vėl ateis pasižiūrėti į Seime tebesėdinčias baukutes, valdžiai reikės turėti savų argumentų.